Darius Dimavičius atverčia dar vieną egzotišką savo gyvenimo puslapį. Buvęs Barselonos olimpiados prizininkas pradeda naują trenerio karjeros etapą – 47-erių metų kaunietis tapo pirmuoju krepšinio specialistu iš Lietuvos, dirbsiančiu Pietų Afrikos Respublikoje (PAR).

"Starto jaudulio yra, nes nežinau, kas ten laukia. Tačiau krepšinyje taip būna. Nuvykęs į vietą sužinosiu viską, ko reikės produktyviam darbui", – prieš išvyką į PAR sakė D.Dimavičius.

Buvęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės puolėjas per savo karjerą išmaišė Europą – nuo Čekijos ir Slovakijos iki Liuksemburgo, nuo Austrijos iki Portugalijos. Per aštuoniolika profesionalios žaidėjo karjeros metų jis vilkėjo net dvylikos klubų marškinėlius.

Beveik dešimtmetį trunkanti trenerio karjera kauniečio komandiruočių geografiją papildė ir egzotiškais įrašais. Pernai sezoną darbavęsis Japonijoje, rytoj jis išskris į Afriką. Juodajame žemyne D.Dimavičius ugdys jaunuosius talentus ir konsultuos vieną stipriausių PAR klubų Durbano "Duzi Royals".

– Kaip atsirado variantas su PAR klubu? – pasiteiravome D.Dimavičiaus.

– Prieš porą mėnesių sulaukiau preliminaraus pasiūlymo iš "Žalgirio" klubo. Žalgiriečiai pradėjo bendradarbiauti su PAR krepšinio federacija, o aš tapau šios mainų programos pirmtaku. "Žalgirio" direktorius Paulius Motiejūnas buvo ten apsižvalgyti, o dirbti vykstu pirmasis.

– PAR rungtyniauja ne vienas Lietuvos regbininkas, tačiau ši šalis niekaip nesisieja su krepšinio tradicijomis. Ar jūsų nenustebino afrikiečių pasiūlymas?

– Egzotikos yra, bet jei myli savo darbą, galima dirbti ir Antarktidoje (juokiasi). Kita vertus, pernai su Antanu Sireika dirbau Japonijoje. Atstumas nuo Lietuvos – taip pat solidus, tad tolimų kelionių patirties turiu. PAR praleisiu ne visą sezoną – devynis ar dešimt mėnesių, o tik tris mėnesius. Žinoma, tai nebus vasaros atostogos. Turėsiu dvejas pareigas. Dirbsiu su jaunučių iki 16-os metų ir jaunimo iki 18-os metų grupėmis. Tai bus krepšinio misionieriaus darbas. Būstinė – Durbano mieste. Važinėsiu po aplinkinius miestelius ir provincijas, rengsiu treniruotes, seminarus vietos specialistams. Jau gavau tipinį savaitės tvarkaraštį. Jis tikrai intensyvus. Darbo dienomis – po du užsiėmimus skirtingose mokyklose ir salėse, kurie truks po dvi tris valandas. Savaitgaliais nuo penktadienio – pratybos vyrų krepšinio klube.

– Ką žinote apie Durbano klubą?

– Ką mes Europoje galime žinoti apie Pietų Afrikos krepšinį? Šiek tiek informacijos pasirinkau. "Duzi Royals" – šalies vicečempionai. Dirbsiu konsultantu. "Duzi Royals" atstovauja šeši ar septyni nacionalinės rinktinės nariai. Krepšinis PAR nėra profesionalus, nors galbūt ir ne vien mėgėjiškas.

– Neprisiminčiau nė vieno garsaus krepšininko iš PAR. Ar jūs žinote bent vieną?

– Tikrai nepasakysiu. Tačiau jaunųjų talentų ten yra. Manau, bent kelis vaikinus stebėsiu su perspektyva, jei ateityje jie sudomintų "Žalgirį". Patys afrikiečiai labai nori ištrūkti į Europą, tobulėti ir pasiekti Eurolygos lygį.

– Kokius privalomus darbus atlikote prieš išvykdamas į egzotišką šalį?

– Rankomis sukirtome prieš porą savaičių. Pirmiausia pasirūpinau viza. Ją gavau tik prieš kelias dienas. Problema ta, kad nei Lietuvoje, nei kaimyninėse šalyse nėra PAR ambasados. Artimiausia įsikūrusi Danijoje. Anksčiau lyg ir buvo galimybė susimokėti tarpininkams, kurie sutvarkydavo visus formalumus. Dabar tvarka pasikeitusi. Ambasados pareigūnai nori patys pamatyti interesantus, todėl skridau į Kopenhagą. Ten pateikiau krūvą dokumentų – pradedant iškvietimu iš PAR, paaiškinimais, ką ten veiksiu, kiek ir kur gyvensiu, baigiant išrašais iš bankų apie savo sąskaitas. Įsivaizduokite, jei į PAR vyktų "Žalgirio" komanda? Tokia tvarka nėra labai patogi.

– Neseniai pasaulį šiurpinęs Ebolos virusas PAR neišplito, tačiau jums turbūt teko nemažai skiepų ir kitokių medicininių procedūrų?

– Privalomų skiepų nebuvo, bet aš pasirinkau vakciną nuo geltonosios karštinės (uodų pernešamos virusinės ligos – aut. past.). Nežinia, į kokias vietoves teks nukeliauti, o gal pas mus atvyks vaikinas iš epidemijos centro ir paduos ranką. Negi nesisveikinsiu (juokiasi). Tad dėl šventos ramybės pasiskiepijau. O kitokių sunkumų nebuvo. Aš visą gyvenimą – kaip čigonas: lagaminas nuolat paruoštas. Ar įsidėjau lietuviškų suvenyrų? Šakočio nevešiu, įsimečiau kai ką su "Žalgirio" simbolika.

– Pernai darbavotės A.Sireikos asistentu Točigio "Brex" klube. Kokį įspūdį paliko Japonija?

– Ten mane daug kas tenkino – ir profesine, finansine prasmėmis, ir buities sąlygomis. Buvo tik vienas trūkumas – toli nuo namų. Labai patiko japoniška kultūra, mentalitetas, pagarba vienas kitam. Nenuvertinant europinio ir lietuviško gyvenimo būdo, mums iki japonų dar labai toli. Įdomiausia, kad ten buvau lankęsis ir anksčiau, bet  mačiau visai kitą šalį. Tiksliau – tik viešbutį ir sporto salę. O dabar išvydau tikrąjį Tekančios Saulės šalies veidą, ne vien paradinę pusę. Pirmą mėnesį vaikščiojau išsižiojęs iš nuostabos, kaip ten viskas puiku. Vėliau pamačiau ir kitą medalio pusę. Kaip anekdote, kur velnias pakviečia vyrus į pragarą, susodina juos prie stalo su nuogomis moterimis, dvi savaites girdo, valgydina ir tenkina visus jų norus. Galiausiai šiems pareiškus, kad jie norėtų apsistoti visam laikui, velnias sutinka. Tačiau tą pačią akimirką viskas dingsta, o vyrai sugrūdami į dervos katilą. Šiems pasipiktinus, velnias atrėžia: "Nepainiokite poilsio su darbu!" Apskritai laikas Japonijoje paliko labai šviesių prisiminimų.

– Ar nenorėjote likti ilgesniam laikui?

– Turbūt nebūčiau atsisakęs, bet nebuvo tokių pasiūlymų. Sugrįžęs į Lietuvą bendravau su buvusiais Antano Sireikos asistentais japonais, nors labai bičiuliautis negalėjome dėl kalbos barjero. Gal ir keista, bet japonai beveik nekalba angliškai. Su Antanu dirbome tarsi sugedusiu telefonu. Jis nurodymus krepšininkams perduodavo per mane. Jiems pasistengdavau kuo tiksliau perteikti angliškai, o vertėjas išversdavo į japonų kalbą. Manau, kad jam pavykdavo perteikti ne visus krepšinio niuansus.

– Ką veikėte pastaruosius metus, kai grįžote iš Japonijos?

– Ilsėjausi, bet ne savo noru. Ne šiaip sau laukiau naujų darbo pasiūlymų, o vaikščiojau į rungtynes, nagrinėjau jas.

– Jūsų, kaip trenerio, karjera nėra rožėmis klota. Kodėl?

– Trenerio darbas nėra stabilus. Tokia mūsų profesija. Tačiau prasidėjo ji labai sklandžiai. 2006-aisiais, baigiant žaidėjo karjerą Kauno "Atleto" komandoje ir įpusėjus sezonui, sulaukiau pasiūlymo perimti komandos vairą. Sutikau.

– Kur toliau nuvedė likimas?

– Po "Atleto" – sunkus metas. Niekam tokio nelinkėčiau. Gal metus sėdėjau niekam nereikalingas. Užsidarė viskas. Dauguma tų, kurie anksčiau pirmi tiesdavo ranką, nebepažindavo. Nežinojau, ko griebtis. Galiausiai sulaukiau kvietimo iš Jonavos. Tai buvo lyg gelbėjimosi šiaudas. Nors ir žemesnėje lygoje, bet vis tiek – konkretus darbas. Po sezono Jonavoje – pasiūlymas iš Slovakijos. Previdzos klube buvau žaidęs, tad žinojau, ko tikėtis. Metus treniravau šią ekipą. Grįžus iš užsienio pakvietė Raseinių klubas. Nusileidau į regioninę krepšinio lygą. Tai, beje, irgi buvo naudinga patirtis. Dabar jos jau turiu su kaupu. Norisi rimtų iššūkių, savirealizacijos.

– Aukščiausias jūsų, kaip žaidėjo, biografijos taškas – Barselonos olimpiada 1992-aisiais, kai su Lietuvos rinktine iškovojote bronzos medalius. Ar esate patenkintas tuo, kaip susiklostė jūsų karjera?

– Nelygu, kaip vertinčiau. Sportiniu požiūriu pasiekiau nemažai, bet tobulėti buvo kur. Nebuvau žvaigždė, kaip Arvydas Sabonis ar Šarūnas Marčiulionis, bet žaidžiau pirmoje po sovietmečio olimpiadoje, paragavau legionieriaus duonos. Finansiniu požiūriu, galbūt gimiau šiek tiek per anksti. Dabartiniai krepšininkai turi kur kas geresnių galimybių užsidirbti visam gyvenimui. Kita vertus, ką tokiu atveju pasakytų Modesto Paulausko kartos žaidėjai? Jie dirbo už ačiū. Tad negaliu skųstis.