"Atostogauju. Ar egzotiškai? Pakankamai. Ukmergės rajone", – kvatojo krepšinio treneris Linas Šalkus.

48-erių metų strategas, baigęs jau ketvirtą sezoną prie Kauno rajono "Hoptrans-Sirenų" komandos vairo, tiek įsigyveno į moterų krepšinį, kad apie save ir auklėtines nejučiomis prabilo ne vyriška gimine. "Tikrai nebuvome beviltiškos", – šiemetinius ekipos rezultatus apibūdino specialistas.

Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) čempionate "sirenos" šiemet nusmuko keliais laipteliais – tarp aštuonių komandų užėmė šeštą vietą. Pernai L.Šalkaus auklėtinės liko per žingsnį nuo bronzos medalių – finišavo ketvirtos. Šiemet per atkrintamąsias varžybas Kauno rajono atstovės parodė kovingą charakterį – tik po įtemptos serijos 1:2 ketvirtfinalyje nusileido Kauno "Aistėms-LSU-Paradžiui".

Emocingiausio LMKL trenerio L.Šalkaus vadovaujamos "Hoptrans-Sirenos" be trofėjų neliko. Skambiausią sezono akordą Garliavos komanda atliko Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės turnyre: vedama senbuvių Rasos Žemantauskaitės-Matlašaitienės bei Kornelijos Balčiūnaitės įveikė pajėgesnes varžoves ir laimėjo bronzos medalius.

– Treneri, kaip vertinate šį sezoną? – pasiteiravome L.Šalkaus.

– Nežinia kaip vertinti. Aš įpratęs senovine penkiabale sistema. Pagal ją rašyčiau stiprų trejetą. Jei būtume patekusios į LMKL pusfinalį, tada drąsiai – keturi. Pagal galimybes gerai pasirodėme LKF turnyre ir LMKL ketvirtfinalyje. "Aistėms" nusileidome nesausai, buvome išlyginusios serijos rezultatą.

– Ar akistatos su "aistėmis" jūsų komandai buvo principinės?

– Kažkodėl visi mūsų dvikovas vadina Kauno derbiu, bet mums tai nėra joks derbis. Mes esame rajono, jos – miesto atstovės, todėl išskirtinės konkurencijos nėra. Vis dėlto žaisti su "aistėmis" buvo sunkiau nei su kitomis varžovėmis. Visas komandas LMKL čempionate įveikėme, išskyrus pirmenybių favoritę "Uteną" ir "aistes". Kodėl kauniečių nesugebėjome nugalėti – nesuprantu. Galbūt tai lėmė psichologiniai dalykai, kažkokia baimė. Dauguma mūsų krepšininkių pernai buvo atsarginės, o šiemet jau turėjo griežti pirmaisiais smuikais. Galbūt kai kurioms pritrūko patirties.

– Turbūt atsiliepė ikisezoniniai nuostoliai?

– Dvi pagrindinės pernykštės žaidėjos Santa Okockytė ir Iveta Šalkauskė perėjo į Marijampolės "Sūduvą", Eglė Tarasevičiūtė persikėlė į "Uteną". Kai kurios norėjo žaisti Europos taurės turnyruose, kitos – daugiau uždirbti. Tačiau net ir tokios sudėties darėme, ką galėjome. Čempionate buvo aiškūs lyderių ir autsaiderių dvejetai – "Utena" ir "Sūduva" bei Vilniaus "Jaunieji talentai" ir "Šiauliai-Universitetas". O vidutiniokės buvo apylygės. Ne veltui nuo trečios iki šeštos vietos komandas skyrė vos du ar trys taškeliai. Šioje loterijoje galėjome ir pakilti, ir nusiristi.

– Kodėl jūsų ekipoje neliko legionierių?

– Pats jas rinkausi ir vežiausi čionai. Sezonui prasidėjus turėjome dvi ukrainietes, Estijos rinktinės vidurio puolėją ir serbę. Tačiau nė viena jų neįsitvirtino. Neužtenka pasakoti treneriui, kokia gera buvau prieš dešimt metų. Jei nesugebi persivaryti kamuolio per aikštės vidurį – anoks tai lygis. Jei estė per rungtynes su LMKL autsaiderėmis vos kartą atkovojo kamuolį, tai daug pasako. Arba serbė: atvykusi prieš dvi savaites, prašė dar savaitės išmokti mūsų derinius. Iš patirties žinau, kad naujokas, ryte atvykęs į naują klubą, vakare jau daugmaž moka pagrindinius derinukus. Jei net to nesugeba, tada lieka tik vienas kelias – su pakeleivinga mašina dumti namo. Mano asmeninė nuomonė tokia: jeigu legionierė nėra visa galva geresnė už vietinę krepšininkę, tada protingiau pasikliauti būtent pastarąja.

– Ar, jūsų nuomone, LMKL čempionato aukso medalių likimas jau nulemtas, nors dar nežinome, kas žais finale?

– Moterų krepšinis sunkiai prognozuojamas, bet jau galiu išvardyti visas prizininkes: auksas – "Utenai", sidabras – "Sūduvai", bronza – Klaipėdos "Fortūnai". Ketvirtą vietą užims "aistės". Jei atspėsiu, pavaišinsite mane restorane (juokiasi – aut. past.).

– Kurios "Hoptrans-Sirenų" žaidėjos šį sezoną atsiskleidė?

– Pavyzdžiui, Rasa Knyzaitė. "Aistėse" ji kažkaip nepritapo, o pas mus buvo viena lyderių. O juk kalbame apie šešiolikmetę! Matyt, reikia žmogumi pasitikėti. Šiais metais svarbesniu vaidmenis atliko ir Akvilė Baronėnaitė, Gintarė Jasiunskaitė, tačiau iš jų tikiuosi daugiau, nes šios krepšininkės gali žaisti dar geriau.

– Jūs daugiau nei dešimtmetį dirbote vyrų krepšinyje – treniravote Vilniaus "Sakalų", Palangos, Marijampolės komandas. Ar jau apsipratote moterų krepšinyje, ar nepasiilgstate LKL kovų?

– Vladas Garastas yra pasakęs: vyrų ir moterų krepšinio taisyklės tos pat, tik kamuolys skirtingo dydžio. Aš – žodžio žmogus. "Sakalų" klube treneriu be pertraukų dirbau penkiolika metų. Nežinau kito tokio LKL ilgaamžio. Per tą laiką drauge su kolegomis išugdėme nemažai žinomų žaidėjų, pasiekėme svarių pergalių. Su "sirenomis" turiu dar metus galiosiančią sutartį ir neketinu nieko keisti. Nebent pakviestų Bruklino "Nets" ar kuris kitas NBA klubas (juokiasi – aut. past.). Kita vertus, moterų krepšinyje man, kaip impulsyviam žmogui, per mažai greičio, dinamikos. Vyrų krepšinis greitesnis – ir sprendimai, ir kamuolio perdavimai. Tačiau ir moterų krepšinis savitai žavus. Tuo įsitikinau ir Lietuvos moterų rinktinėje dirbdamas su kolega Algirdu Paulausku, ir "Hoptrans-Sirenų" komandoje. Juolab kad pastaroji man ypač brangi, nes ją kūrėme beveik nuo nulio. Kartais juokauju: per ketverius metus moterų krepšinyje pelniau tiek medalių, kiek nelaimėjau per keliolika metų dirbdamas su vyrais.

– Šį sezoną pastebimai apsilpo ilgametė LMKL čempionė Vilniaus "Kibirkštis-VIČI", niūriai kalbama ir apie kai kurių kitų lygos komandų ateitį. Ar esate tikras, kad kitąmet "Hoptrans-Sirenos" tikrai išliks?

– Pesimistinių nuotaikų tikrai nėra. Su klubo direktore Rasa Žemantauskaite-Matlašaitiene jau aptarėme kito sezono gaires. Labai džiaugiuosi, kad Kauno rajonui vadovauja žmonės, kuriems rūpi sportas. Jaučiame jų dėmesį, todėl klubas turėtų dirbti toliau.