„Nežinau, ko tikėjosi visi kiti, bet mano planas čia buvo likti iki sezono pabaigos. Girdėjau kalbų, kad mes dingsime po 3-4 savaičių. Ne! Mano vaikinai čia bus tol, kol baigsis sezonas“, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ po paskutinių „Big Baller Brand“ Iššūkio rungtynių kalbėjo LaVaras Ballas.

Maža to, garsusis tėtušis jau žvelgia į kitą sezoną ir planuoja, kad jo jauniausiasis sūnus LaMelo tęs karjerą Prienuose.

„Kitą sezoną Melo čia sugrįš. Čia Melo komanda, Melo namai“, – pirštu rodydamas į Prienų arenos erdves, kurios palubėse kabo JAV vėliava, sakė LaVaras.

Sekmadienį vyriausiasis Ballas vadovavo Prienų–Birštono „Vytauto“ komandai per penktąsias BBB Iššūkio turnyro rungtynes su „Jonavos“ ekipa. Žaisdami pagal jo stilių, „Vytauto“ krepšininkai krepšį atakavo 121 kartą (pataikė 61), pelnė 151 tašką ir laimėjo penktąsias draugiškas rungtynes iš eilės.

Ši dvikova buvo vainikuota LaMelo Ballo trigubu dubliu (40 taškų, 11 atkovotų kamuolių, 10 rezultatyvių perdavimų). Per penkerias rungtynes 16-metis vidutiniškai pelnydavo po 27,6 taško, atlikdavo po 8 rezultatyvius perdavimus ir atkovodavo po 5,4 kamuolio.

Lygiai tokį patį taškų vidurkį BBB turnyre turėjo ir jo brolis LiAngelo, tačiau jo naudingumas – mažesnis.

„Vytautas“ jau planuoja antrąjį „Big Baller Brand“ turnyrą vasario 22-25 dienomis. Prienų–Birštono klubas išsiuntinėjo kvietimus Europos klubų jaunimo komandoms ir kviečia šiomis dienomis atvykti į draugišką turnyrą.

Šis turnyras vyktų per ilgos pertraukos vidurį. Prieniškiai vasario 4-ąją ir 11-ąją sužais LKL mačus su atitinkamai Kauno „Žalgiriu“ ir „Šiauliais“, o tada neturės nė vienų oficialių rungtynių iki pat kovo 4-osios.

„BasketNews.lt“ žiniomis, vasario 12-ąją Ballai trumpam paliks Lietuvą – jie visi išskris į Londoną, kur vyks „Big Baller Brand“ atributikos išpardavimas. Po poros dienų broliai LaMelo ir LiAngelo grįš į Prienus, o jų šeimos nariai išvyks į Los Andželą, kur vasario 16-18 vyks NBA „Visų žvaigždžių“ savaitgalis. Ten naujokų ir antramečių rungtynėse žais vyriausias Ballų sūnus Lonzo.

Tą patį savaitgalį Lietuvoje, Klaipėdoje, vyks Karaliaus Mindaugo taurės finalo ketvertas ir jame LaMelo dalyvaus snaiperių konkurse. Po NBA „Visų žvaigždžių“ savaitgalio visa plati Ballų giminė sugrįš į Lietuvą.

Apie planus Lietuvoje ir trenerio darbą tinklalapis „BasketNews.lt“ sekmadienio vakarą kalbėjosi su LaVaru Ballu.

– Ar patinka, kai į jus kreipiasi „treneri“? – „BasketNews.lt“ paklausė LaVaro Ballo.

– Man patinka, kai į mane kreipiasi „Big Baller“. Bet gerai ir „treneri“, nes žmonės tave gali išvadinti blogesniais vardais.

– Jums šios pareigos nėra naujos, ar ne? Esate treniravęs savo sūnus vidurinės mokyklos komandoje.

– Man tai nieko naujo. Komandos treniravimas nėra sudėtingas darbas. Bet kas gali būti treneriu. Žinai ką, pasakysiu kai ką, dėl ko tikrai pašėlsite. Pažiūrėkite į Steve’ą Kerrą – jis yra trenerių „Milli Vanilli“ (populiarus vokiečių R&B duetas, susikūręs praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, vėliau paaiškėjo, kad jų muzika buvo vogta, perdirbta).

– Tai jis nėra treneris?

– Jis yra trenerių „Milli Vanilli“, o tai reiškia, kad gali užimti tą pačią vietą, kaip darė Luke’as Waltonas, ir laimėti 27 rungtynes iš eilės. Tereikia, kad su tavimi bėgtų stiprūs žirgai. Kartais geriausias treniravimas yra mažiau treniravimo, tačiau kai kurie treneriai bando vaizduoti, tarsi jie iš tiesų vadovautų savo žaidėjams. Kaip gali vadovauti KD, Stephui Curry, Draymondui Greenui ir Klay Thompsonui? Kaip juos treniruoti? Niekaip. Palik juos ramybėje ir leisk jiems žaisti. Jie tapo čempionais ir staiga visi kartoja „o, jis puikus treneris“. Tą komandą surinko Marcas Jacksonas, o dabar Steve’as Kerras įšoko į jo vietą ir bando prisiimti visus nuopelnus. Todėl aš jį vadinu trenerių „Milli Vanilli“. Nes jis ne MJ. Turiu omenyje ne Michaelą Jacksoną, o Marcą Jacksoną.

– Kalbant apie kitą MJ, Michaelą Jordaną, jis netapo NBA čempionu, kol jo nepradėjo treniruoti Philas Jacksonas. Tai gal treneris šį tą reiškia?

– Philas nusprendė, kad jis atsisės ir visą laiką atrodys atsipalaidavęs. Jį vadino „Zen master“. Kas kartą, kai jis patekdavo į bėdą, Philas tiesiog tikėjo dviem žaidėjais – Scottie ir Jordanu. Negali sakyti, kad Jordanas nelaimėjo tol, kol negavo trenerio. Jis nelaimėjo tol, kol Scottie nepradėjo žaisti, kaip reikia, kol komandoje neatsirado Dennisas Rodmanas. Treneris Philas tiesiog atsitraukė. Michaelas Jordanas yra žvaigždė, negali jam vadovauti. Patas Riley? Pasitraukė ir leido Magicui daryti, ką šis moka. Jis čempionas. Kaip gali tokius vaikinus treniruoti? Nereikia to daryti, jie ypatingi.

Melo yra toje pat kategorijoje, Gelo irgi ypatingas. Todėl aš tik atsitraukiu ir sakau: „Eikite ir pasiimkite pergalę“. Ir didžiąją dalį laiko taip ir būna – jie pasiekia pergales. Mokykloje jie laimėjo 60 rungtynių iš eilės. Kaip gali tai pasiekti? Turi būti nugalėtojas. Negali žengti į aikštę ir sakyti: „Tikiuosi, kad laimėsiu“. Mano berniukai laimi dažnai. Taip, jie išdarinėja triukus su kamuoliu, daro savo dalykus, bet jie – laimėtojai. Ir jeigu žaisi su jais ilgiau, laimėsi.

Visi bando išsiaiškinti, kodėl aš pasakiau, kad treneris Waltonas prarado komandos pasitikėjimą. Ar man kas nors tai pasakė? Ne, aš turiu dvi akis. Žiūriu rungtynes ir matau, kad niekas komandoje nesusimuša delnais. Pasakęs tai apie Luke'ą, žinojau, kad visi mane užsipuls, ir dėl to nesijaudinu, nes esu tai daręs ir anksčiau. Dabar visi nesijaudina dėl „Lakers“, o jaudinasi dėl mano pasisakymų apie Luke’ą. Kas nutinka, kai pasakai tokį dalyką, kaip pasakiau aš? Arba komanda visiškai atsiskirs, arba susiims. Jie po mano komentaro pradėjo skinti pergales. Bet jeigu aš nieko nesakysiu, kai jie pralaiminėja, tai jie toliau plauks toje pat valtyje kartodami, kad jie taps geresni, nes kol kas yra jauni. Komanda sureagavo taip, kad visi juos puola, todėl jiems reikia susiimti. Jie pradėjo laimėti, bet jiems reikėjo paskatinimo. Aš tai ir padariau.

– Šnekėjote apie trenerius NBA. Ar trenerių vaidmuo NCAA yra kitoks?

– Kitoks. Ten treneriai savo rankose laiko vaikų ateitį. NCAA trenerių ego yra kiek didesni, nes jie gauna atlyginimus, o žaidėjai – ne. Treneris niekur nedings, jis gali pasodinti žaidėją ant suolo, gali jo neleisti į aikštę. Jis laiko tavo ateitį savo rankose, todėl turi daugiau galios. Profesionalų krepšinyje uždirba visi – ir treneriai, ir žaidėjai, todėl krepšininkai gali galvoti, kad jie uždirbs pinigus net tada, kai nežais treneriui. Ir jeigu jis taip elgsis, treneris turės pasitraukti.

Pasisakiau apie Luke’ą ir visi pašėlo. Davidas Fizdale’as buvo atleistas, Earlas Watsonas buvo atleistas, Jasonas Kiddas buvo atleistas ir niekas nieko nepasakė. Taip tu gini savo žmones? O kai aš ką pasakau – ooo, skandalas! Tai yra verslas – jeigu neatlieki savo darbo, nesvarbu, kad esi nuostabus bičas, tu turi pasitraukti. Toks gyvenimas.

– Ar negalvojate, kad jūsų komentarai gali turėti neigiamą įtaką sūnui Lonzo? Žmonės gali pagalvoti, kad tai jis pasakoja dalykus iš komandos vidaus.

– Taip, bet čia žiniasklaidos darbas. Krepšinis yra pramoga, todėl žiniasklaidai yra naudinga spėlioti, kad istorija gautųsi geresnė. Užuot pasakius, kad LaVaras tiesiog šneka, kaip jis daro nuolatos, sukurpiama vos ne tokia istorija: Lonzo grįžta namo ir sako: „Tėti, turime pasikalbėti. Aš tau papasakosiu viską apie mūsų komandą!“

Žinote, ką Lonzo veikia savo laisvu laiku? Repuoja. Jis neturi laiko kalbėtis su manimi ir skųstis dėl savo komandos. Aš jam esu pasakęs – žaisk tam, kas tave treniruoja.

Tai, ką aš kalbu, neturi nieko bendro su Lonzo. Jis negali manęs sustabdyti, jis negali komentuoti mano kalbų. Lonzo daro, ką jam reikia daryti. Žmonės sako, kad Lonzo turėtų užtildyti savo tėtį, bet jis negali to padaryti, nes aš jo tėtis! Neįsivaizduoju, kad jis ateitų į namus ir sakytų: „Tėti, manau, tau reikia nustoti kalbėti.“ Aš jam atsakyčiau, kad paliktų mane ramybėje. Tu turi savo gyvenimą, aš – savo. Negali aiškinti kitiems, kaip jie turi elgtis. Gali pasakyti, koks rytoj bus oras, kada bus žemės drebėjimas ar panašiai, bet niekada nežinai, kas dedasi kito žmogaus galvoje.

– Ar prieš atvykdamas čia, įsivaizdavote, kad tapsite komandos treneriu?

– Neįsivaizdavau, kad būsiu treneriu, bet įsivaizdavau, kad padėsiu komandai. Ir jeigu to reikia, kad ši komanda įsibėgėtų, aš būsiu treneris. Man tai tinka. Noriu, kad mano vaikinams sektųsi, o kaip tai nutiks, jeigu mes nesuvienysime komandos? Negali du vaikinai daryti, ką jie daro. Visa komanda turi jais tikėti. Jiems reikia patikėti, kad ir jie gali taip žaisti bei laimėti. Ir tuo pačiu mėgautis žaidimu, o ne žiūrėti, ką daro kitas, ir stebėtis, kodėl tu nedarai to paties. Kai komandai sekasi, visi vieni kitus palaiko, visiems smagu. Žaidėjams, kuriuos leidžiu į aikštę, sakau, kad jiems nereikia stengtis padaryti visko. Jeigu esi metikas – mesk. Aktyviai ginkis, atkovok kelis kamuolius, tačiau svarbiausia – pataikyk.

Į rungtynes atėję žiūrovai nori pamatyti puolimą. Niekas niekada nėra pasakęs: „Bičiuli, ateik į rungtynes, parodysiu tau geriausiai besiginantį krepšininką, kurį esu matęs.“ Kam rūpi? Turi gintis, tačiau žiūrovai turi pamatyti smagių dalykų. Dėl ko jie ploja? Dėl kamuolio, skrodžiančio skylę. Jeigu išmeti 120 metimų, o pataikai 60, tai reiškia, kad žmonės 60 kartų paplos.

– Kaip galvojate, kur jūsų sūnūs per šį beveik mėnesį labiausiai patobulėjo?

– Didžiausias mano vaikinų progresas buvo tame, kad jie stabiliai kyla į viršų. Tą patį jie darė ir namie. Jie sunkiai dirba, todėl tobulės bet kur. Jie nori tobulėti ir jie tobulės. Jie nežiūrės į aplinką ir nesakys, kad jiems čia nepatinka.

LKL rungtynėse treneris Šeškus yra kiek susirūpinęs, kad jie yra jauni, kūnai dar nesubrendę, jie negali žaisti. Tai yra neteisinga. Mano berniukai gali žaisti bet kur. Svarbiausia yra pataikyti. Mano berniukai žino, kaip reikia laimėti, kaip reikia pataikyti į krepšį, kaip reikia žaisti krepšinį. Kai treneris labiau su jais susipažins, supras, kad sistema veikia, pasakys „vau, galime taip žaisti“. Nustokite žiūrėti, kokie jie jauni, o varžovai – suaugę. Tu arba gali žaisti, arba negali.

– Žinau, kad visada kalbate pozityviai, bet ar tikrai prieš atvykdamas į Lietuvą nė kiek nesijaudinote?

– Ne, neturiu dėl ko jaudintis. Čia atvykome tam, kad tobulėtume krepšinio aikštėje. Kol turi aikštelę ir maisto, viskas gerai. Kiti sakytų: „O, žmogau, negalime nueiti į klubą, nėra prabangių mašinų.“ Mano berniukai pramogas supranta kitaip. Jie čia du kartus per dieną eina į treniruotes, tai smagu. Tai darbas. Tai geriau nei sėdėti namie ir miegoti pietų miego. Einame į salę, išsikrauname, pavalgome, pamiegame, pažiūrime filmus, einame dirbti. Tai – geriausias dalykas. Žinojau, kad čia mano šeimai bus puiki situacija.

Man nerūpi, ką kalba visi aplinkui. Maždaug: „Gelo nepateks į NBA! Melo čia nieko neišmoks!“ Jie žais žaidimą, kurį myli. O kai kartą ar du per savaitę turi rungtynes, tai yra viskas, ko mums reikia. Mums nerūpi atlyginimas, nerūpi kameros. Jie nori ateiti ir žaisti.