Startinis jaudulys

P. Jankūnas per savo ilgą ir turtingą sportinę karjerą laimėjo ne šimtus, o tūkstančius mūšių krepšinio aikštelėje. Pasaulio ir Europos medalių laimėtojas, Eurolygos prizininkas ir rekordininkas, net 15-os LKL aukso žiedų savininkas. Trumpiau – Kauno klubo simbolis. Kad ir kokie unikalūs būtų šio krepšininko pasiekimai, jie lieka istorijai.

Nuo šios vasaros 39-erių kaunietis rašo naują savo biografijos skyrių – klubo vadovo metraštį. Koks jis bus, priklauso ne vien nuo P. Jankūno, bet ir nuo visos didžiulės „Žalgirio“ šeimos – žaidėjų, trenerių, darbuotojų ir administracijos.

„Sezoną pasitinkame ramūs, bet startinio jaudulio tikrai yra“, – sezono išvakarėse prisipažino Jankio pravardę aikštelėje gavęs naujasis klubo vadovas.

Sekmadienį „Betsafe-LKL“ akistata Klaipėdoje su „Gargždų“ komanda žalgiriečiai pradės vietinių varžybų sezoną. Tarptautiniai egzaminai Lietuvos čempionams prasidės spalio 5-ąją, kai jie Italijoje susikaus su Bolonijos „Virtus“ klubu, ką tik išsiskyrusiu su savo legendiniu vairininku Sergio Scariolo.

Jaučiasi sustiprėję

– Ar jau patogiai jaučiatės „Žalgirio“ vadovo kėdėje? – pradėjome pokalbį su P. Jankūnu.

– Būdamas „Žalgirio“ žaidėjas visada supratau, kokia didelė yra atsakomybė atstovaujant tokiam klubui. Dabar ji dar didesnė. To nebijau, juolab kad man padeda didelė administracijos komanda, trenerių štabas. Patirties mūsų klubas turi daug. Pridėjus mano norą tobulėti ir augti kaip vadovui, turėtų būti neblogas rezultatas. Bet kuriuo atveju esu pasirengęs mokytis, kartais ir klysti, bet pasiekti užsibrėžtus tikslus.

– Kokios nuotaikos pasitinkate naują sezoną? Ar jaučiatės per vasarą atlikę visus namų darbus?

– Didžiąją darbo dalį atlikome dar nesibaigus praėjusiam sezonui. Rimtesni pokalbiai su žaidėjais prasidėjo po KMT finalo vasario mėnesį. Per vasarą nebereikėjo verstis per galvą. Treneriai labai tiksliai apibūdino žaidėjų profilius, kurių jiems dar reikėtų. Iš pateiktų variantų kartu atsirinkome tris naujokus ir tuo komplektacija buvo baigta. Prieš sezoną liko einamieji organizaciniai darbai. Sakyčiau, kad esame ramūs dėl atlikto darbo, bet sezono laukiame su startiniu jauduliu.

Bendražygiai: Eurolygos vadovu tapęs P. Motiejūnas (dešinėje) spėjo paruošti savo įpėdinį. / T. Biliūno / BNS nuotr.

– Kas sunkiau: pradėti praėjusį sezoną po tragiškų 2021–2022 m., kai vadovams pylėsi kritikos lavina ir nebeturėjote teisės suklysti. Ar dabar, po labai sėkmingo 2022–2023 m. sezono, kai lūkesčių kartelė bus užkelta iki dangaus?

– Sudėtinga pasverti, bet atsakomybė abiem atvejais yra didžiulė. Po prastų 2022 m. komanda buvo pakeista 80 proc., treneriai – nauji. Tad sirgalių lūkesčiai prieš tą sezoną buvo minimalūs: visi norėjo, kad vyrai bent jau nenuleistų rankų ir kautųsi iki kiekvienų rungtynių pabaigos. Sezono metu lūkesčiai vis didėjo, nes žaidėjai susilipdė ir ėmė skinti pergales. Šiemet sirgalių viltys jau didelės. Manau, kad ne veltui. Esame sustiprėję. Tiesa, reikės laiko naujokams įsivažiuoti. Ir nebus taip, kad su kažkurio vieno žaidėjo atėjimu imsime rodyti stebuklus. Bandome augti nuosekliai – sezonas po sezono.

Sužavėjo vienybe

– Trumpam persikelkime į ką tik finišavusį pasaulio čempionatą Filipinuose, kur delegavote nemažą „Žalgirio“ atstovų desantą. Ar Pasaulio taurės galutiniai rezultatai jūsų nenustebino?

– Labai lygus čempionatas. Favoritėmis laikytos rinktinės iškrito pakeliui link medalių. Tačiau nesakyčiau, kad tarp prizininkių patekusios rinktinės to nenusipelnė. Prieš finalą atrodė, kad auksą turi laimėti serbai. Dėl savo atletiškumo, disciplinos, bet vokiečiai atsakė tokiu pat kontakto lygiu. Įrodė, kad moka ne tik pulti, bet ir gintis. Jų gretose labai įspūdingai atrodė broliai Wagneriai, jų atletiškumas, įgūdžių bagažas… Tikrai padarė įspūdį.

– Stebėdamas pasaulio čempionatą pagavau mintį, kad pirmą kartą po ilgo laiko mėgaujuosi FIBA krepšiniu. Pirmiausia, dėl intrigos ir rinktinių demonstruojamo krepšinio intelekto lygio. Ar ir jus aplankė toks jausmas?

– Aš kaip sirgalius rungtynių nežiūriu. Ar tai būtų pasaulio čempionatas, ar Eurolyga. Vis tiek analizuoju detales, kurios sirgaliams ne tokios svarbios. Tačiau vis tiek man buvo įdomu, ypač prasidėjus atkrintamosioms varžyboms.

Pasirašėme naujokus, kurie, atsižvelgiant į mūsų galimybes, buvo mūsų pagrindinės opcijos.

– Jose Lietuvos rinktinė neįveikė serbų barjero ir finišavo šešta. Kuo stipri buvo šita Kazio Maksvyčio rinktinė? Ko pritrūko, kad būtume ant prizininkų pakylos?

– Kaip ir visos Kazio vadovaujamos komandos, šita rinktinė buvo labai vieninga. Jautėsi žaidėjų vienybė ir pasiaukojimas. Jie visi žinojo savo užduotis ir vietą kolektyve, nesvarbu, gaudavo 30 žaidimo minučių ar tik penkias. Nemačiau jokių nepasitenkinimo ženklų.

Kalbant apie rezultatus, buvome pagavę gerą bangą. Deja, tada atsitiko tos nelemtos rungtynės su Serbija. Neatlaikėme jų pasiūlyto fiziškumo, kontakto lygio. Tą dieną buvome silpnesni. Vertinant apskritai, tie, kurie atvyko į rinktinę, padarė viską, ką galėjo. Tai matėme visi. Šita sudėtis bus prisimenama kaip vieninga, gero komandinio krepšinio rinktinė, kuri pasiekė ir tą istorinį laimėjimą prieš Jungtines Valstijas.

Komplimentai braliukams

– Ar ramiai stebėjote žalgiriečių Igno Brazdeikio, Tomo Dimšos susidūrimus ir kritimus ant Filipinų parketo?

– Tą Igno suklupimą – neramiai. Ypač po pakartojimo pamatęs, kaip negražiai atsilenkė jo kelis. Tačiau tuoj pat po rungtynių susisiekėme su rinktinės medikais. Jie patvirtino, kad tyrimai nieko blogo neparodė.

– Jei kalbėtume apie kitas rinktines, kurias jums buvo įdomiausia stebėti? Gal stebėjote pažįstamus žaidėjus, prieš kuriuos esate pats kovojęs?

– Tokių dinozaurų, su kuriais tekdavo pasistumdyti aikštėje, jau nebedaug liko (juokiasi). Iš kitų rinktinių įdomiausi buvo latviai. Pas juos susiklostė panaši situacija kaip ir mūsų. Susilipdė geras kolektyvas. Nors prieš čempionatą iškrito Kristapas Porzingis, tai juos dar labiau suvienijo. Prasidėjo laisvas, lengvas, greitas krepšinis, daug perdavimų, maksimaliu visų žaidėjų išnaudojimu. Artūras Žagaras sužaidė įspūdingą turnyrą (rinko vid. po 15,3 naudingumo balų, rekordiniai 17 rezultatyvių perdavimų žaidžiant su Lietuva – aut. past.). Matėme jį Kėdainiuose, žinojome, kad vaikis turi gerą metimą, prasiveržimą, yra įžūlus, nepaiso autoritetų. Prancūzijos ir kitų pajėgiausių rinktinių kontekste jis tapo tikru latvių šviesuliu. Geras čempionatas buvo ir mūsų Rolandui Šmitui.

– Ar buvo dar žaidėjų, kurie jums pažįstami iki kaulų smegenų, bet pasaulio čempionate jus nustebino? Pavyzdžiui, Vaidas Kariniauskas.

– Vaido žaidimo IQ yra aukštas. Jis puikiai mato aikštę, dalija perdavimus. Tai buvo aišku seniai. Rungtynėse su Amerika jis atsiskleidė visu grožiu. Jo motyvacija buvo milžiniška. Prieš kitas komandas gal netiko išsikeitimai, tiesioginiai oponentai, bet apskritai Vaidas pasirodė pagirtinai. Jis suteikė poilsio minučių Rokui Jokubaičiui, o kai kuriose rungtynėse netgi patraukė rinktinę.

– Ir A. Žagaras, ir V. Kariniauskas po tokių pasirodymų persikėlė į Vilniaus „Wolves“. Kodėl ne į „Žalgirį“?

– Viena vertus, ne visi sužibėję žaidėjai turi pereiti į „Žalgirį“. Mes turime savo kandidatų sąrašą, kuriuos įdėmiai ir ilgai stebime. Tada priimame pasvertą sprendimą. Kitas dalykas, kad komandos komplektaciją buvome baigę dar gerokai iki pasaulio čempionato. Imti dar vieną naujoką į pozicijas, kuriose yra žaidėjų perteklius, nematau prasmės. Komanda gali tiesiog išsibalansuoti. Tačiau ateičiai, žinoma, tiek A. Žagaras, tiek Vaidas sau užsidėjo riebų pliusą (A. Žagaras pasirašė sutartį su Stambulo „Fenerbahce“, o jo rinkos išpirka vertinama 500 tūkst. eurų – aut. past.).

Komplektavimo rebusai

– Komplektuojant šio sezono „Žalgirį“, dėl kurio žaidėjo pasirašymo teko pasistengti labiausiai?

– Pasirašėme naujokus, kurie, atsižvelgiant į mūsų galimybes, buvo mūsų pagrindinės opcijos. Kalbant apie buvusių žalgiriečių išsaugojimą, visas sutartis pratęsėme dar iki pasaulio čempionato. Nežinau, kokia dabar būtų R. Šmito kaina, bet ir Eurolygos sezono metu susidomėjimas juo nuolat augo. Jis buvo pirmasis mūsų narys, su kuriuo siekėme pratęsti sutartį. Buvo svarbu uždaryti šią poziciją. Taip pat anksti pradėjome šnekėtis ir su Edgaru Ulanovu, kitais žalgiriečiais. Nuosekliai įvykdėme savo pasirašymų planą.

– Liepos pabaigoje amerikietis Brady Manekas tapo trečiuoju jūsų naujoku, prisijungdamas prie Nazo Mitrou-Longo ir Danieliaus Lavrinovičiaus. Kokie jūsų lūkesčiai dėl šių debiutantų?

– Dabar Europoje itin problemiška sunkiojo puolėjo pozicija. Trūksta vadinamųjų ketvirtųjų numerių, kurie gali ir žaisti po krepšiu, ir pataikyti iš toliau, ir gintis. B. Manekas tai gali duoti. Jei tik atsiras menkiausia proga, mesti jis nebijos. Brady yra dar kylantis žaidėjas, bet, apsupus patyrusiais partneriais, jis gali paaugti ir duoti naudos jau šį sezoną. Gynėjas N. Mitrou-Longas tinka šalia K. Evanso. Jis – fiziškai labai stiprus, gali apsiginti, atakoje įmesti tritaškį. Kaip mums trūko tokio profilio žaidėjo, pamatėme pernai, iškritus K. Evansui. D. Lavrinovičius buvo paimtas kaip perspektyvus vaikis, pasižymintis teisingu charakteriu. Aš ir pats savo kūnu anksčiau spėjau įsitikinti, kad jis nepaiso autoritetų aikštėje (šypsosi). Jo pagalba mums bus reikalinga LKL varžybose ir treniruotėse, kad savo entuziazmu ir kovingumu stumtų į priekį mūsų pagrindinius žaidėjus.

– Ar buvo tokių atsisveikinimų, nesusitarimų, dėl kurių tikrai apmaudu?

– Praėjusį sezoną gražiausiomis spalvomis pas mus atsiskleidė Isaiah Tayloras. Iš pradžių jam trukdė traumos ir kritusi sportinė forma, bet vėliau jis parodė savo tikruosius greičius ir sužaidė puikią LKL finalo seriją. Kita vertus, po traumos sugrįžta Keenanas Evansas, o ir šiaip gynėjų linija yra užpildyta.

– Vasarą visas būrys „Žalgirio“ jaunimo sistemos auklėtinių persikėlė už Atlanto. Tarp jų atsidūrė ir didžiausi talentai – Motiejus Krivas ir Paulius Murauskas. Ar nebūtų logiškiau, užuot išleidus į NCAA, pabandyti juos jau visavertiškai integruoti į vyrų komandą?

– Kiekvienas perspektyvus krepšininkas ir jo agentas nori, kad jis gautų kuo daugiau žaidybinio laiko. Jiems neužtenka užsivilkti pagrindinės komandos marškinėlius ir prasėdėti sezoną ant suolo. To nenorėtume ir mes, nes ant suolo mūsų auklėtiniai neaugs. Dabar atsirado naujovių NCAA sistemoje su stipendijomis, atlyginimais ir geromis sąlygomis tobulėti ir mokytis. Šis variantas tapo patrauklus mūsų jaunimui. Čia nematome nieko blogo, nes tokie talentai kaip Motiejus ar Paulius galės išmokti amerikietiškos krepšinio mokyklos ir siekti savo svajonės žaisti NBA. Jei tai nepavyktų, mes jų laukiame Europoje. Jie tikrai lieka mūsų akiratyje.

Praverčia ir pažintys

– Kokie skaičiai turėtų būti parašyti galutinėje sezono rikiuotėje, kad pasakytumėte, jog įvykdėte maksimalų planą Eurolygoje?

– Reikia palaukti bent jau pirmųjų turų ir pažiūrėti, kokia šiemet bus Eurolyga. Nežinome, kokio konkurencingumo lygį mums pasiūlys varžovai. Spėčiau, kad su pernykšte pozicija nesitaikstys Atėnų „Panathinaikos“, pasikvietę ambicingą trenerį Erginą Atamaną (liko 17-i, priešpaskutiniai – aut. past.). Aukščiau turbūt norės kilti daugelis iš tų, kuriuos pernai aplenkėme – Stambulo „Anadolu Efes“, Milano „Emporio Armani“, Belgrado „Crvena Zvezda“, Vitorijos „Baskonia“. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie finišavo aukščiau nei mes. Akivaizdu, kad sulig kiekvienais metais Eurolyga žengia žingsnį į priekį. Lengviau tikrai nebus. Tačiau faktas, kad ir mes nenorime likti žemiau nei pernai (7 vieta).

– Absoliuti dauguma sirgalių prieš kiekvieną sezoną jums iš anksto mauna ir LKL čempionų žiedus. Tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas. Ar taip bus ir šį sezoną?

– Čia mūsų tikslas aiškus, bet žinome, kad jį pasiekti ne visada taip paprasta (2022 m. žalgiriečiai LKL turnyre liko vos treti – aut. past.). Vilniaus „Rytas“ išlaikė savo branduolį ir pridėjo naujokus, kurių, matyt, ir norėjo. Po nelengvo debiutinio sezono akivaizdžiai išvadas pasidarė Vilniaus „Wolves“. Visi matome jų pastaruosius žingsnius ir pasirašymus. Panevėžio „Lietkabelis“ perstato komandą su nauju treneriu. Utenos „Juventus“ pasitelkė stiprų strategą Oliverį Kostičių, kuris ką tik tapo pasaulio vicečempionu. Aukščiau kilti norės Klaipėdos „Neptūnas“, „Šiauliai“ ir kiti LKL klubai. Apginti titulą bus tikrai sunku. Ir tai nėra tik tušti žodžiai.

– Kokį vertingiausią patarimą jums davė P. Motiejūnas, perleisdamas klubo vadovo kėdę?

– Vieno patarimo neįvardysiu, nes jų buvo daug. Jis norėjo mane, kaip vadovą, užauginti palaipsniui. Tai ir darė, bet pavasarį paaiškėjo, kad sprendimus gali tekti priimti greičiau. Paulius išėjo į Eurolygą, o čia lieku aš. Ir būtent aš esu atsakingas, kad išlaikytume savo pasiektą lygį. Man pasisekė dėl komandos, iš kurios gali mokytis. Žinoma, esu baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos bakalaurą, klausau lyderystės kursų, bet tos patirties, kurią turi mūsų darbuotojai, iš kitur negaučiau. Turime Finansų skyrių, patyrusių žmonių, dirbančių su sutartimis, pardavimais, rinkodara, komunikacija. Stengiuosi sugerti jų turimas žinias.

Norėjosi ramybės ir ilgo poilsio. Apie tai pasikalbėdavome ir su žmona. Tačiau jau pernai abu supratome, kad taip nebus.

– Kiek jums padeda karjeros Eurolygoje metu įgytos pažintys su klubų vadovais, treneriais, žaidėjais, kurie dabar jau patys tampa klubų direktoriais, agentais?

– Pažinčių ratas yra didžiulis. Su vienais esu žaidęs, su kitais nemažai bendravęs už aikštės ribų. Esu dalyvavęs Eurolygos žaidėjų asociacijos veikloje. Jei yra poreikis, mes vienas kitą labai greitai randame. Tai supaprastina procesus. Užuot ėjęs per aplinkui, gali iškart kalbėtis su reikalingu žmogumi.

Dėmesys – šeimai

– Jūsų profesionali karjera truko 20 metų. Turbūt planuodamas, ką veiksite po sporto, pirmiausia galvojote tikrai ne apie darbą. Kaip į naują karjeros vingį reagavo jūsų žmona? Visgi esate ne tik žalgirietis, bet ir šeimos vyras ir trijų vaikų tėtis...

– Per karjerą mano laikas buvo įspraustas į labai griežtus rėmus. Sezono pradžioje galėjau vos ne padieniui išvardyti, ką veiksiu visus metus – iki kitos vasaros. Todėl norėjosi ramybės ir ilgo poilsio. Apie tai pasikalbėdavome ir su žmona. Tačiau jau pernai abu supratome, kad taip nebus. Mane sudomino galimybė vadovauti gimtajam klubui ir ėmiau tam ruoštis. Ieva mane palaikė, bet prasitarė, kad ir vėl manęs nematys vakarais ar savaitgaliais, kaip neretai būdavo anksčiau. Tačiau taip blogai nėra. Kas vakarą grįžtu namo, savaitgalius leidžiu su šeima. Mažąją parsivežu iš darželio, apsilankau ir berniukų rungtynėse – abu jie lanko krepšinio treniruotes.

– Teko bendrauti su Šarūnu Jasikevičiumi, kai jis jau senokai buvo baigęs karjerą. Šaras prisipažino, kad buvo tiek persisotinęs krepšinio, jog keletą metų išvis nepaėmė į rankas kamuolio. Ar ir jūsų netraukia sporto salė?

– Pernai daug sportavau: kilnojau svarmenis, lankiau baseiną, pilatesą. Šiemet tam skyriau mažiau laiko, bet dabar vėl grįžtu į fizinę formą, dirbu rytais su mūsų treneriu Justinu Grainiu. Krepšinio nežaidžiu, nors kvietimų sulaukiu. Gal į senatvę ir grįšiu į kokią mėgėjų lygą.

– Na ir pabaigoje – pastarųjų dienų aktualija. Naujasis „Žalgirio“ logotipas sukėlė tikrą emocijų audrą. Kaip jums atrodo dabar, ar nesuklydote keisdami klubo ženklą?

– Tikrai nesuklydome. Pirmiausia, pokyčiai buvo neišvengiami. Reikėjo ženklo, kuris išlaikytų klubo identitetą, bet būtų pritaikytas šių dienų poreikiams. Ir tai nebuvo skubotas sprendimas. Prie šio projekto dirbo ne tik dizaineriai, bet ir mūsų klubo žmonės. Kruopščiai aptarinėjome ir pasvėrėme visas detales. Kitas dalykas, kad žmonėms užsifiksavo vienas logotipo spalvinis variantas, nors ant mūsų drabužių, kitos produkcijos bus naudojami įvairesni variantai. Kas juos matė, atsiliepė labai teigiamai. Žinoma, kaip ir prie visų naujovių, prie šio ženklo reikės priprasti. Tačiau neabejoju, kad ilgainiui jis patiks daugumai mūsų sirgalių.