Po patirčių Italijoje su tokiais klubais kaip „Varese“, „Reggiana“ ir „Sassari“, prieš dvejus metus žaidėjas pasiekė Eurolygos lygį su Vitorijos „Baskonia“, o 2020 metais laimėjo Ispanijos ACB lygą.

Nepaisant praleisto šanso patekti į Eurolygos atkrintamąsias praėjusiame sezone, A. Polonara ženkliai pagerino statistiką: 12,2 taško, 6,6 atkovoto kamuolio, 1,9 rezultatyvaus perdavimo ir 44 proc. pataikymas iš tolimos distancijos.

Negana to, Italijos nacionalinė rinktinė, kuriai šią vasarą atstovavo žaidėjas, nustebino krepšinio pasaulį ir nugalėjo Serbijos rinktinę, kas atvėrė duris į olimpines žaidynes.

Po tokio sezono atletas gavo kontraktą iš Stambulo „Fenerbahče“ ir pakilo į dar aukštesnio lygio komandą.

BasketNews žurnalistas Uygaras Karaca pristato interviu su Polonara, kuris papasakojo apie dabartinius pasiekimus bei artėjančio sezono tikslus.

– Pradėkime nuo ką tik pasibaigusios vasaros: tai buvo nepaprastas laikotarpis italams bei visai šaliai. Jūs laimėjote Euroviziją, Europos futbolo čempionatą, o jūsų atstovaujama krepšinio rinktinė pateko į olimpines žaidynes, kuriose sugebėjote pasiekti ketvirtfinalį. Ar pralaimėtos rungtynės prieš Prancūziją buvo praleistas šansas pakeisti istoriją?

– Kaip ir sakėte, tai buvo labai svarbi vasara mūsų šaliai. Mes po 17 metų pertraukos patekome į olimpines žaidynes. Manau, jog ši vasara buvo svarbi visiems italų sporto fanams.

Nukeliavome iki ketvirtfinalio, kur pralaimėjome Prancūzijai, sidabro medalių laimėtojams. Prancūzijos rinktinė yra tvirta bei kieta, turinti daugybę NBA ir Eurolygos žaidėjų. Sakyčiau, jog padarėme gerą darbą.

Mums reikėjo laimėti atrankos turnyrą Belgrade, kur ir laimėjome prieš Serbiją. Niekas nesitikėjo, jog mes galime nukauti juos prieš jų pačių fanus. Tai buvo sunkios rungtynės, bet manau, jog mes to nusipelnėme.

Prieš tai niekas manimi netikėjo, mano potencialu, mano žaidimo stiliumi. Manau, kad daugelis žmonių galvojo, jog esu per lieknas žaisti ketvirtuoju numeriu.

Tai buvo nuostabi patirtis mums visiems. Nė vienas iš šios rinktinės žaidėjų neturėjo galimybės atstovauti savo šaliai olimpiadoje iki šios vasaros. Tai buvo jaudinanti patirtis ir tikiuosi, jog mes tai galime pakartoti Paryžiuje 2024-aisiais.

– Nemanau, kad ši Italijos rinktinės sėkmės istorija išsipildė per vieną dieną. Po Sienos „Montepaschi“ baigties, Italijos krepšinio aplinka neatrodė žavinančiai kalbant apie finansus, bet staiga atsirado keli įdomūs bei daug žadantys projektai, kaip tavo buvusios komandos „Varese“, „Reggiana“ ir „Sassari“. Didžioji komandos dalis buvo patyrę žaidėjai iš nacionalinės lygos, tokie žaidėjai kaip Pietro Aradori, Stafano Tonutas, Michele Vitali. Kaip manote, ar jų sėkmė atėjo iš konkurencingos Italijos lygos?

– Nedaugelis komandų turi tokį biudžetą, kokį turėjo Sienos ekipa prieš keletą metų. Siena turėjo stiprių žaidėjų sąrašą, kuriame buvo 15 aukštos klasės žaidėjų ir jie buvo rotuojami kiekvienose rungtynėse.

Dabar yra tik Bolonija bei Milanas su panašaus tipo biudžetais. Už jų eina tokios komandos kaip Venecija ir Sasaris, kurios siekia įrodyti, jog yra galinčios pasiekti svarbius rezultatus.

Prieš septynerius metus Sasario komanda nugalėjo Italijos lygos čempionate, laimėjo Italijos taurę bei Super taurę. Venecija laimėjo du vietinius titulus. Tai nėra tik Bolonija ar Milanas, tačiau yra ir kitų konkurencingų komandų. Aš galiu sakyti, jog Italijos lygos čempionatas yra konkurencingas.

– Tai mus ir priveda prie Meo Sacchetti, Italijos rinktinės vyriausiojo trenerio. Jo autentiškas „bėk ir mesk“ žaidimo stilius atnešė Sasario komandai titulus bei šios vasaros sėkmę olimpinėse žaidynėse. Ką manote apie šį strategą?

– Puikiai prisimenu tą finalo seriją, kadangi aš buvau „Reggiana“ komandoje ir finale žaidėme su Sasario klubu. Jis yra puikus treneris bei nuostabi asmenybė. Jis tau leidžia žaisti su visišku pasitikėjimu savimi bei suteikia vietos tam pasireikšti.

Kaip žaidėjui, tai yra labai svarbu, kadangi nereikia per daug galvoti ir tai leidžia žaisti savo krepšinį be jokio spaudimo. Tiesą sakant, tai mums stipriai pagelbėjo šią vasarą žaidžiant olimpinėse žaidynėse.

Mes buvome jauna komanda, didžiajai mūsų daliai tai buvo pirmas kartas atstovaujant savo šalies nacionalinei rinktinei bei pirmasis kartas olimpinėse žaidynėse. Dėl to Sacchetti leidimas mums žaisti pasitikint savimi buvo labai svarbus.

– Visuomet buvote solidus žaidėjas, tačiau praėjusieji metai jums buvo proveržio. Po tokios asmeninės sėkmės buvo natūralu, jog susilauksi aukščiausio lygio komandų dėmesio bei finansiškai didesnių kontraktų. Jeigu gandai buvo teisingi, CSKA klubas buvo vienas iš jų. Ar tai tiesa? Kas tave privertė pasirinkti „Fenerbahče“ organizaciją?

– Manau, jog gandai dėl CSKA nėra tikri, kadangi mano agentas nieko apie tai nesakė. Buvo keletas kitų organizacijų, kurioms aš buvau įdomus, bet CSKA man nieko nesiūlė ir nebuvau jiems įdomus. Kuomet sužinojau apie „Fenerbahče“, per daug negalvojau, kadangi tai yra viena geriausių organizacijų Eurolygoje su vienais geriausių fanų.

Organizacija turi daug ambicijų bei tikslų. Manau, vienas svarbiausių tikslų – patekti į Eurolygos atkrintamasias ir toliau siekti finalo ketverto. Šis spaudimas man ir patinka. Manau turime ilgą atsarginių žaidėjų sąrašą, daug patyrusių ir talentingų vyrukų. Mes turime viską, ko reikia puikiam sezonui.

– Žinoma, jog šnekėjote su Maurizio Gherardini, bet ar turėjote pokalbį su Nicolo Melli prieš pasirašant kontraktą su „Fenerbahče“?

– Taip. Mes šnekėjome su juo apie tai bei turėjau trumpą pokalbį su Luigi Datome. Jie yra mano draugai ir mes su Nicolo žaidėme olimpinėse žaidynėse šią vasarą.

Noriu būti geresnis. Aš to sieksiu nuo dabar iki mano paskutinės karjeros dienos.

Jis sakė: „Tau patiks klubas, miestas, maistas ir visa kita. Jeigu ko prireiks, leisk man žinoti. Žaidžiau ten du sezonus, galiu tau padėti.“

Tačiau jo pagalbos man neprireikė, kadangi susilaukiau pagalbos būdamas čia iš vietinių žmonių. Taip pat galiu paprašyti pagalbos savo komandos draugų, kuriuos pažįstu iš seniau, pavyzdžiui, Dyshawno Pierre'o. Žaidžiau su juo Sasario ekipoje.

– Žiūrint į jūsų karjerą, ilgą laiką rungtyniavote vietiniame čempionate. Pirmasis kontraktas už Italijos ribų buvo su „Baskonia“, kuomet jau buvote 27-erių. Ar tai buvo jūsų pasirinkimas likti namuose?

– Tai yra mano trečiasis sezonas, kuomet gaunu šansą žaisti Eurolygoje. Prieš tai niekas manimi netikėjo, mano potencialu, mano žaidimo stiliumi. Manau, kad daugelis žmonių galvojo, jog esu per lieknas žaisti ketvirtuoju numeriu, kad nesu tinkamas žaisti lengvuoju kraštu tokiame aukštame lygyje.

Galbūt tai ir yra tos priežastys, kodėl tiek ilgai manimi niekas netikėjo. Aš priėmiau tai kaip motyvaciją. Esu konkurencingas vyrukas ir priimu daugelį dalykų kaip motyvaciją sau, ypač tada, kuomet kažkas manimi netiki. Aš sunkiai dirbau, labai sunkiai dirbau siekiant šio tikslo.

Tiesą sakant, norėčiau padėkoti „Baskonia“ organizacijai, kuri pirmoji patikėjo manimi ir dabar esu labai laimingas būdamas vienoje iš geriausių organizacijų Eurolygoje. Man tai yra svajonės išsipildymas.

– Praėjusį Eurolygos sezoną jūsų pataikymas iš tolimos distancijos siekė 44 proc. Ar tai buvo Duško Ivanovičiaus nuopelnas?

– Kuomet atvykau į Vitoriją, Duško Ivanovičius suteikė man didžiulę atsakomybę. Nuo mano pirmosios dienos klube jis buvo pozityvus žmogus bei treneris. Visi sunkiai dirbo treniruotėse.

Visi galvoja, jog Duško yra griežtas treneris. Jis ir yra toks, bet taip pat suteikia tau pasitikėjimo savimi bei atsakomybės, ypač man. Jis suteikė man dalykus, kurių aš prieš tai neturėjau. Pradėjau žaisti daugiau minučių, pradėjau labiau pasitikėti savo žaidimu ir turėjau galimybę kartais pramesti, bet aš likdavau aikštelėje.

Visi šie dalykai man labai stipriai padėjo ir tai yra priežastis, kodėl praeitas sezonas man buvo geriausias.

– Ar galite palyginti Duško Ivanovičiaus bei Saša Džordževičiaus pasiruošimą sezonui? Daugelis žmonių galvoja, jog Ivanovičius turi labai griežtą ir sunkią pasiruošimo programą.

– Aš manau, kad Ivanovičius yra griežtas treneris, bet tuo pačiu ir vienas iš geriausių strategų Eurolygoje. Jis yra labai patyręs, treniravęs daugybę komandų, labai žymius klubus, tokius kaip „Barcelona“ ir „Panathinaikos“.

Jis yra nuostabus strategas. Taip pat, kaip ir Džordževičius yra stiprus treneris, jis taip pat yra dirbęs su „Panathinaikos“. Jis buvo nuostabus krepšinio žaidėjas bei turėjo nuostabų žaidimo supratimą.

Manau, kad šis pasiruošimas sezonui yra gana geras. Mes nežaidėme daug rungtynių, tačiau manau, kad treniravomės labai rimtai ir sunkiai.

Turime ilgą žaidėjų sąrašą, kai kurie žaidėjai atvyko vėliau nei kiti, pavyzdžiui, Pierria Henry, kuris atstovavo rinktinei Afrikos čempionate. Mums prireiks laiko, kol pažinsime vienas kitą, kas yra labai svarbu aikštelėje. Manau, jog turime viską, ko reikia puikiam sezonui. Viskas mūsų rankose.

– Ar turėjote  galimybę pakalbėti su vyriausiuoju treneriu apie savo vaidmenį komandoje?

– Apie mano vaidmenį dar nešnekėjome. Tačiau vienas geriausių dalykų, kurį Džordževičius nori matyti iš kiekvieno žaidėjo – nusiteikimas bei požiūris į gynybą. Jis nori matyti agresyvumą gynyboje, visi turi įgūdžius ir talentą pelnyti taškus, tačiau pirmiausia jis nori matyti tai.

Aš nežinau, kiek gausiu žaisti, bet esu pasiruošęs žaisti ir penkias minutes, ir 20 minučių. Ko treneris manęs prašys, aš tam esu pasirengęs. Aš esu komandinis žaidėjas. Kad ir kas tai bebūtų, aš tai darysiu.

– Žvelgiant į jūsų vaidmenį draugiškose rungtynėse, puolimo schemos buvo skirtingos lyginant su praėjusių metų „Baskonia“. Tada buvo daug įkirtimų ar žaidimo du prieš du situacijų, jūs dažnai atakavote iš toli. Jeigu viskas pasikeis šiais metais, ar būsite tam pasiruošęs?

– Taip. Komandoje yra daug žaidėjų, kurių talentas jiems leido pasiekti NBA lygį. Tai – Marialas Shayokas, Janas Vesely ar Nando De Colo. Daug žaidėjų, kurie yra žaidę NBA lygyje ir laimėję Eurolygos titulus.

Jie turi daugiau patirties nei aš, kadangi tai bus trečiasis mano sezonas Eurolygoje. Bet ir aš turiu gana daug patirties, su kuria man treneriai gali leisti žaisti 30-35 minutes. Kiekvieną dieną sunkiai dirbu ties savo tobulėjimu.

Aš esu beveik 30-metis žaidėjas, nebe toks jaunas, bet noriu tobulėti diena iš dienos. Noriu būti geresnis. Aš to sieksiu nuo dabar iki mano paskutinės karjeros dienos.