Baltas solidus automobilis pririedėjo prie restorano. Prie vairo – Mantas Kalnietis. Nors ir supančiota ranka – jau su šypsena ir vėl grįžusiu optimizmu.

Dužusi svajonė apie Pasaulio taurės turnyro medalį, kūną veriantis skausmas ir ilgas priverstinis poilsis nuo mėgstamos veiklos. Tai vos prieš keletą savaičių išgyveno vienas Lietuvos krepšinio rinktinės lyderių. Nelemta trauma – stiprus raktikaulio išnirimas – 28-ojo gimtadienio išvakarėse kauniečio gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.

Apie pasikeitusią jo kasdienybę, patirtus išgyvenimus ir netikėtus atradimus M.Kalnietis papasakojo "Kauno dienai".

Mokosi atskirti skausmą

– Mantai, pradėkime nuo svarbiausio klausimo – kaip jūsų sveikata?

– Iš to viso blogumo, kuris buvo, šiuo metu yra geriausia būsena. Viskas vyksta pagal planą. Yra tokių pratimų, kuriuos galiu atlikti namuose. Toks aktyviai pasyvus poilsis.

– Ar peties, rankos skausmai jau nebekamuoja?

– Dar jaučiu, kad ten pridėta ne mano kūno dalių. Yra veržimas, tempimas. Bet kiekvieną dieną skausmas mažėja, savijauta gerėja. Va pirmosios dienos, tai buvo skausmingos ir varginančios. Ir nuotaikos nebuvo. Skausmas buvo tikrai didelis. Kasdien rydavau skausmo malšinamąsias tabletes, bet jos menkai gelbėjo. Prašydavau tuos preparatus suleisti, kad būtų veiksmingiau. Aš pats paprašiau, kad mane po operacijos ilgiau palaikytų ligoninėje, nes vis tiek namuose neturėčiau tokios medikų pagalbos.

– Dėl specifinės traumos, matyt, negalėdavote normaliai gulėti?

– Labai sunkiai užmigdavau. Dabar jau galiu daugiau ar mažiau normaliai išsimiegoti. Aišku, tik ant nugaros.

– Jau turbūt galima daryti rimtesnes išvadas apie pačią operaciją. Ar ji visiškai pavyko?

– Pirmiausia noriu pasakyti, kad mes rinktinėje turime fantastinį gydytoją Rimtautą Gudą ir visą medikų komandą. Vargu, ar Europoje yra geresnis specialistas nei R.Gudas. Jis operacijas atlieka moderniausiais būdais. Aš juo labai pasitikiu. Kartais net juokauju, kad jeigu lieptų šokti iš 9-ojo aukšto ir sakytų, kad tai padės, aš tikriausiai šokčiau (juokiasi – aut. past.).

– Vis dėlto jūsų laukia ilgas gijimo procesas. Kurios stadijos jis dabar yra?

– Pradėjau reabilitaciją. Jokių specialių procedūrų neatlieku. Galiu nueiti į pirtį ar sūkurinę vonią. Tai sušildo, atpalaiduoja raumenis. Yra lengvi pratimai, kuriuos jau galiu atlikti. Šiek tiek pakilnoju ranką iki tam tikros skausmo ribos. Jau moku atskirti gerąjį (leistiną) ir blogąjį skausmą. Vyksta tokie žaidimai. Laukiu, kol nuims įtvarą. Tada padarys rentgeno nuotrauką, pažiūrės, kaip raktikaulis sugijo, ir sudarys naują programą. Bėgioti kol kas taip pat negaliu. Tiesa, leidžiama minti stacionarų dviratį.

Prisigalvoja darbų

– Kaip po traumos pasikeitė jūsų kasdienis buitinis gyvenimas?

– Nepasakyčiau, kad dėl kasdienių dalykų kas nors apsivertė aukštyn kojomis. Viską, ko man reikia buityje, pasidarau pats. Šiek tiek labiau lavinu kairiąją ranką. Vienintelis nepatogumas dėl vaiko. Sūnui – 10 mėnesių. Jis prieina prie kojų, žiūri į mane ir nesupranta, kodėl aš jo nebegaliu pakelti.

– Dienotvarkė labai pasikeitė. Tikrai keista, kai ryte nereikia laikytis įprastinio grafiko: ryte lėkti į treniruotę, po to – pietūs, vakare – vėl treniruotė. Maistas, miegas – viskas būdavo konkrečiu vienodu laiku. Dabar viskas kitaip. Panašus jausmas, matyt, bus, kai baigsiu karjerą. Dabar dažnai blaškausi, nerandu vietos. Bandau sugalvoti sau veiklos, prisikuriu įvairių įsipareigojimų. Žmonos prašau, kad duotų drabužių nuvežti į valyklą ar einu į prekybos centrą apsipirkti.

– Vadinasi, dabar šeimai vadovauja žmona?

– Ne, ne taip! Ji vadovauja tik namuose, o kai mato pašaliniai – tada jau aš (kvatojasi – aut. past.). Iš tiesų namuose daugiausia viskas laikosi ant žmonos pečių. Stengiuosi jos dar labiau neapkrauti. Pats galiu judėti, nuvykti, kur noriu. Turime automobilį su automatine pavarų dėže, tad prie vairo ir su viena ranka jaučiuosi normaliai.

– Ko gero, dėl traumos yra ir teigiamų pokyčių – gali ilgiau pavakaroti, pasižiūrėti mėgstamą filmą, galbūt net paskanauti vyno.

– Žinoma, yra ir pozityvių dalykų. Pavyzdžiui, galiu nuvežti dukrą į darželį. Ji to seniai prašydavo, bet vis nebuvo galimybių. Dabar atsirado. Aplinkiniams tapo lengviau su manimi bendrauti, nes sezono metu jie turi taikytis prie mano grafiko, o dabar aš galiu prisitaikyti prie jų. Galų gale, jei ne trauma, negalėčiau taip ilgai būti namuose, turėčiau vykti į Krasnodarą.

– Visą gyvenimą augote su krepšinio kamuoliu, o dabar turite jį ilgam pamiršti. Ar jau pasiilgote savo darbo įrankio?

– Praėjo savaitė po traumos ir jau ėmė kažko trūkti. Nuvykęs pas rinktinę į Barseloną eidavau į treniruotes ir, kol vyrai liedavo prakaitą, jau mėgindavau pažaisti su kamuoliu. Šiaip, žinoma, krūvio trūksta, nes sportas per tiek metų man jau įaugęs į kraują.

Atsijungė nuo "Facebook"

– Iškart po operacijos medikai nesiryžo tiksliai prognozuoti, kada galėtumėte grįžti į aikštę. Gal dabar situacija aiškesnė?

– Apie grįžimą kalbėti dar sudėtinga. Kol kas lenkiu gijimo grafiką, bet tik prasidėjus reabilitacijai bus galima pasakyti konkrečiau. Aš pats noriu grįžti kuo greičiau, bet, iš kitos pusės, nenoriu rizikuoti. Žaisti pradėsiu tik žinodamas, kad jau 100 proc. esu sveikas. Jei paskubėsiu, ateityje galiu turėti sveikatos problemų. Tada jau kažin ar kam būsiu reikalingas.

– Gal turint laisvo laiko pavyko pasimėgauti nuostabiu lietuvišku rudeniu? Gal buvote su šeimyna ištrūkę prie jūros ar ežerų?

– Lietuvoje nepoilsiavome, bet su Mingaile buvome kartu Barselonoje – turbūt gražiausiame Europos mieste. Turėjome laiko vienas kitam. Vaikai buvo likę namuose, o mes spėjome ir po miestą pasižvalgyti, ir palaikyti rinktinę.

– Du mėnesius kruopščiai ruošėtės vienam svarbiausių karjeros startų ir jo išvakarėse patyrėte sunkią traumą. Ko buvo daugiau po tų nelemtų draugiškų rungtynių Zagrebe su Kroatija: apmaudo, pykčio, nusivylimo?

– Pirmomis dienomis visos emocijos susidėjo į krūvą. Prieš tą nelemtą dieną jaučiausi labai gerai. Kaip tik buvo pavykę išspręsti problemas dėl kelio. Prieš tai buvo prakirsta kakta. Bet ėmiau grįžti į optimalią formą ir daryti dalykus, kurių nepajėgdavau per pasirengimą. Todėl į čempionatą dėjau labai daug vilčių. Jaučiau, kad galiu stipriai padėti rinktinei. Neslėpsiu, paskui buvo pavydu stebėti chebrą, kuri kovėsi Ispanijoje ir darė tai, ką norėjau daryti ir aš.

– Po nelaimės sulaukėte gausybės sirgalių palaikymo. Gal buvo kokie nors palinkėjimai, įsiminę labiausiai?

– Palaikymo buvo, bet kiekvienas sirgalių žodis primindavo apie tą situaciją. Todėl po traumos iškart atsijungiau "Facebook'o" paskyrą ir jos nenaudoju iki šiol. Nesinorėjo jokio bendravimo, nenorėjau jaustis auka. Bet dabar jau galiu ramiai pasakyti aistruoliams labai ačiū, nes iš tiesų tai padėjo ir padeda nenusivilti.

– Anksčiau visas savo sėkmes ir nesėkmes krepšinio aikštelėje aptardavote su tėčiu. Ar po jo mirties su artimaisiais diskutuojate apie savo darbą?

– Šeimoje stengiamės nesikalbėti apie krepšinį, bet vis tiek kartais išlenda.

Nervinosi labiau nei aikštėje

– Pirmąjį čempionato etapą stebėjote Lietuvoje per televizorių. Ar žiūrovo, sirgaliaus kailyje buvo labai sunku?

– Sunkiausios buvo pirmosios rungtynės su Meksika. Tada širdis tikrai drebėjo, jaudinausi labiau nei aikštėje. Dažniausiai žiūrėdavau namuose, vienas, analizuodavau komandos veiksmus. Tiesa, sykį buvau pas savo pirmąjį trenerį Rolandą Radvilą. Mačiau labai daug turnyro rungtynių. Dieną neturėdavau ką veikti, todėl stebėjau ir potencialius mūsų varžovus iš kitų grupių – kaip koks skautas.

– Tikriausiai įsivaizduodavote, kaip vieną ar kitą derinį atliktumėte pats?

– Natūralu, kad stebėdavau žinovo akimis. Juk tuos derinius visai neseniai atlikau aš pats. Žinodavau, ką komanda darys vienu ar kitu metu, koks derinys seks po vienos ar kitos atakos. Aišku, anksčiau pastebėdavau, kai derinys užsikerta, kai kažkas nepavyksta. Žinodavau, kad vyrams kažkas nepavyksta, nervindavausi. Nors paskui šalta galva apgalvodavau, kad pats aikštėje pridarau ne mažiau nesąmonių.

– Po pralaimėjimo grupės varžybose Australijai Lietuvos rinktinės situacija apsivertė aukštyn kojomis. Jei atvirai, ar po tų rungtynių nebuvo nuojautos, kad čempionatas gali baigtis visišku fiasko?

– Taip blogai negalvojau, nes jau buvome užsitikrinę vietą atkrintamosiose varžybose ir buvo didelė tikimybė, kad ketvirtfinalyje išvengsime amerikiečių, o gausime įveikiamus varžovus. Dėl to ir skridau į antrąjį etapą Barselonoje, nes tikėjau, kad keliauju ne vienoms rungtynėms.

– Su rinktine ryšį palaikėte nuolat?

– Susiskambindavau su žaidėjais. Daugiausia bendravau su Pauliumi Jankūnu. Kai nuvykau į Barseloną, jau tapau rinktinės nariu. Būdavau treniruotėse, šnekėdavausi su treneriais, dalyvaudavau vaizdo peržiūrose, varžovų analizėse. Ką galėdavau, patardavau žaidėjams.

Ar su M.Kalniečiu būtų medaliai?

– Gran Kanarijoje daug kam netikėtai sublizgėjo įžaidėjas Adas Juškevičius. O pagrindiniu jūsų dubleriųu turėjęs tapti Šarūnas Vasiliauskas atrodė blankokai. Kaip vertinate jus pakeitusių vaikinų pasirodymą?

– Pirmiausia prisiminkime, kad jiems abiem tai buvo debiutas tokio rango turnyre. Tai turi didelės įtakos žaidimui ir psichologinei savijautai. Nėra ko slėpti, pasirengiamuoju laikotarpiu ir per treniruotes Šarūnas atrodė geriau. Bet kai pasikeitė vaidmuo ir reikėjo perimti žaidimo vadžias, čempionatas parodė, kad Adui tai sekėsi geriau. Jis, pirmiausia, susitvarkė psichologiškai. Dėl Šarūno gaila, nes jis tikrai yra geresnis krepšininkas, nei parodė čempionate.

– Barselonoje tikriausiai spėjote pabūti ir sirgaliaus kailyje?

– Minimaliai. Su sirgaliais tribūnose nebuvau, bet už komandą sirgau. Netgi buvau susikūręs savo skanduotę. Kokią? Gal garsiai nekartosiu, nes ne visai cenzūrinė.

– Po paskutinių rungtynių Madride tribūnose buvo daug lietuvių ašarų. Ar vyrai verkė ir komandos drabužinėje?

– Šiek tiek buvo. Ir pykčio, ir ašarų. Bet tai – suprantama. Juk buvo aštuonių taškų persvara, medaliai buvo pasiekiami ranka, bet... Atrodė, kad tuos medalius kažkas ėmė ir nukabino mūsiškiams nuo kaklo. Tiesa, po poros valandų visi susėdome vakarienės, pasišnekėjome ir sutarėme, kad pasiekta ne taip jau mažai.

– Kokią vietą rinktinė būtų užėmusi su M.Kalniečiu?

– Sunku pasakyti. Argi turėčiau dabar muštis į krūtinę ir sakyti, kad būtume laimėję medalį. Tai nelogiška. Man svarbiau atrodo tai, kad parodėme Lietuvos krepšinio stiprybę. Jei vienas žaidėjas iškrenta, visada atsiranda kas jį pakeis. Ir taip nuo pat Arvydo Sabonio ir Šarūno Marčiulionio laikų. Sakė, kad jiems išėjus nieko nebus. Po Šarūno Jasikevičiaus – tas pats.

– Apibendrinant pasaulio čempionatą: kas labiausiai nustebino – ispanų fiasko?

– Ko gero, taip. Nors, kita vertus, tikrai žinojau, kad šeimininkus slėgs didžiulė psichologinė našta. Jiems iš anksto buvo užkrauta milžiniška atsakomybė. Panašiai nutiko ir mums 2011-aisiais, kai niekas nesitikėjo mūsų pralaimėjimo namuose makedonams, o mes ėmėme ir pralaimėjome. Man buvo labai netikėta kroatų nesėkmė. Jie turėjo fantastinę sudėtį, bet nepasiekė net ketvirtfinalio. Matyt, ne veltui kalbėta apie problemas komandos viduje.

– Dėl traumos, patirtos rinktinėje, įžaidėjas Žygimantas Janavičius neteko sutarties su Vokietijos klubu. Ar jums Krasnodaro klubas nepriekaištavo dėl to, kad pusę sezono neturės pagrindinio įžaidėjo?

– Atvirų priekaištų nebuvo. Kalbėjau su klubo direktoriumi Ginu Rutkausku ir su treneriu. Aišku, jie nebuvo patenkinti, bet atvirai pykčio nedemonstravo. Šiaip klubas finansiškai nenukentėjo, nes mūsų kontraktai yra apdrausti. Sportine prasme jie supranta, kad aš lygiai taip pat, kaip ir jie, noriu žaisti, o ne gydytis. Šiemet klubas nežais Eurolygoje. Dėl to labai apmaudu, bet iššūkių mums netrūks. Sieksime aukščiausių pozicijų ir Rusijos, ir VTB čempionatuose, ir Europos taurės turnyre. Po savaitės su komanda pasimatysiu Kaune, kur ji dalyvaus "Akropolio" taurės turnyre. Ten viską ir aptarsime.