Kas penktai šalies porai iki visiškos laimės tetrūksta mažylio, tačiau naujas šeimos narys vis neskuba ateiti. Prabėga mėnuo, trys, pusmetis, tačiau dviejų juostelių nėštumo teste vis nematyti. Pastoti trokštančią moterį slegia nerimas, baimė, kad niekada neteks sūpuoti kūdikio.

Pagalba - po metų

Medikai pažymi, kad pradėti baimintis derėtų po metų aktyvaus seksualinio gyvenimo, kai nenaudojama kontracepcija. Pastoti per pirmą mėnesį pavyksta apie 25 proc. porų, per pusmetį – maždaug 60 proc., o per pirmuosius metus – 85 proc. Vėliau tikimybė mažėja ir gali prireikti medikų pagalbos.

Pasak specialistų, perkopusioms 35-erių metų ribą moterims natūraliai pastoti tampa dar sudėtingiau. Anksčiau kai kuriose šalyse tokio amžiaus moterys net nebūdavo gydomos. Atsiradus dirbtinio apvaisinimo galimybei, pastoti gali ir vyresnės moterys. Tačiau pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus dirbtinis apvaisinimas nėra kompensuojamas valstybės, o su nevaisingumo problema susidūrusios poros už mėginimą susilaukti mažylio turi plačiai atverti savo pinigines. Nei iš valstybės biudžeto, nei iš ligonių kasų finansinės pagalbos tikėtis neverta. Nevaisingumas gydomas tik privačiose klinikose, kur net trumputė konsultacija kainuoja. Neretai pasitaiko, kad dėl lėšų stygiaus poroms gydymą tenka atidėti.

Kol šeimos taupo, liga progresuoja. Nevaisingumo gydymo ar pagalbinio apvaisinimo procedūras nukėlus keleriems metams, neretai prasideda natūralus biologinis moters vaisingumo mažėjimas, tada medikų galimybė padėti taip pat mažėja.

Dievo rykštė

Tačiau pinigai – ne vienintelė problema, su kuria susiduria kūdikio ilgai nesulaukiančios šeimos.

Ne mažiau svarbus emocinis klimatas kūdikio negalinčiose susilaukti šeimose. Psichologai pažymi, kad žmones užgriūna ne tik ekonominės, bet ir socialinės, psichologinės bėdos.

„Nevaisingumas – šeimos krizė. Ji kenkia ne tik partnerių tarpusavio santykiams, bet ir kiek-vienam jų asmeniškai: atsiranda savęs nuvertinimas, žlunga ateities svajonės, sunku bendrauti su aplinkiniais. Žmogus veikiausiai jaučia nevisavertiškumo kompleksą, užsidaro savyje“, – sako Panevėžio pedagoginės-psichologinės tarnybos psichologė Rasa Praninskienė. Specialistė taip teigia todėl, kad per dvidešimties metų darbo patirtį į ją dėl šių problemų kreipėsi labai nedaug porų.

„Pagrindinis dėmesys dažniausiai skiriamas fiziologiniams nevaisingumo aspektams, psichologinės ir socialinės šio reiškinio pasekmės dažnai ignoruojamos, ir daug moterų bei vyrų kenčia vieni“, – savo nuomonę išsakė R.Praninskienė.

40-metė panevėžietė Daiva, po beveik dešimties metų pastangų susilaukusi pirmagimio, tvirtino, kad dauguma porų viešumos vengia ne veltui.

„Geriausia tai išgyventi dviese. Nevaisingumą kai kurie žmonės kažkodėl vis dar laiko Dievo rykšte. Tave varsto užjaučiantys aplinkinių žvilgsniai, žeidžia kuždesiai“, – įsitikinusi pašnekovė. Jos mažyliui jau penkeri.

Pasiūlymas įžiebė viltį

Daiva ištekėjo 25-erių ir iš karto su vyru sutarė norintys vaikelio. Tačiau mažojo stebuklo sulaukti vis nesisekė. Praėjus metams po bandymų pastoti, jauna moteris ėmė drąsiau su vyru kalbėti, kad laikas pasikonsultuoti su medikais.

„Pradėjau baimintis, kad kažkas negerai. Mano pažįstamoms nė nereikėdavo stengtis. Jos pasakodavo, kad pastojo vos kartą pasimylėjusios. Todėl su vyru nutarėme išsitirti“, – prisiminė skausmingą praeitį panevėžietė.

Apsilankiusi pas specialistus, moteris džiūgavo. Atlikus pradinius tyrimus jos organizme jokių pakitimų nebuvo rasta. Vis dėlto atsakymas, kurį po tyrimų išgirdo pašnekovės vyras Darius, šokiravo juos abu.

„Buvau įsitikinusi, kad man kažkas negerai. Tačiau klydau. Vyro spermoje buvo per mažas spermatozoidų kiekis. Sužinojome, kad, norint sulaukti mažylio, mums reikalinga medikų pagalba. Ilgai nedvejojome“, – prisiminimais dalijosi moteris.

Kaip tvirtino panevėžietė, prieš ryžtantis dirbtiniam apvaisinimui jie buvo informuoti, kad procedūrų sėkmė tik 30 procentų. Daiva neslėpė, kad šeimą kamavo daug klausimų – kodėl embrionas gali nustoti vystytis, kodėl jis neprisitvirtina gimdoje?

Pašnekovė mena, kad pirmosios kelios procedūros buvo bevaisės.

„Ėmė leistis rankos. Pradėjome su vyru kalbėtis apie galimą įvaikinimą. Kuriam laikui buvome nustoję apie dirbtinį apvaisinimą net galvoti.

Tiesiog stengėmės gyventi toliau. Vis dėlto nutarėme dar sykį pabandyti, ir šis kartas buvo sėkmingas“, – su šypsena prisiminė moteris. Daiva atvirauja, kad pirmuosius nėštumo mėnesius vaikščiojo lyg nešiotų kiaušinį.

„Bijojau kur nors pasijudinti, kad tik neprarasčiau vaikelio“, – sako pašnekovė. Paklausta, kiek pinigų šeimai kainavo „gandrai“, moteris gūžčiojo pečiais.

„Gal dešimt, gal penkiolika tūkstančių litų ar dar daugiau. Mes jų jau neskaičiavome“, – sako rankų nenuleidusi panevėžietė. Reikiamą sumą procedūroms padėjo surinkti sutuoktinių tėvai.

Problemas pasilieka sau

Kaip tvirtino panevėžietė, susidūrę su sunkumais, jie net negalvojo kreiptis į psichologus, nors pripažįsta, kad problemų šeimoje kilo nemažai.

„Tokia situacija ir nežinia, ar pavyks pastoti, vertė labai daug mąstyti. Buvo kilę minčių skirtis, ėmiau pykti, užduoti sau klausimų, kodėl būtent taip atsitiko mūsų porai. Mačiau, kad tokia mano būsena gadina santykius su vyru. Tačiau į psichologus nesikreipėme. Galbūt tąkart ši padėtis mums atrodė gėdinga“, – pasakoja Daiva. Į giminių raginimą greičiau susilaukti vaikų, sutuoktiniai atsakydavo, kad dar spės. Apie savo problemas panevėžiečiai niekam neužsiminė. Psichologė Rasa Praninskienė samprotauja, jog su nevaisingumu susidūrusios šeimos į specialistus nesikreipia manydamos, kad šie jiems padėti niekuo negali, ir bando patys su tuo susigyventi.

„Poros užsisklendžia savyje. Viską pergalvoja, apmąsto, kaip elgsis toliau. Jos arba nutaria skirtis, arba bando ieškoti būdų, kaip šią problemą spręsti“, – sako psichologė.

Iškilus bėdai, sutuoktiniai išgyvena keturias stadijas: sutrikimą, pasipiktinimą ir abejones, lytinių santykių atšalimą, galiausiai pasineria į depresiją.

„Daugelis porų mano, kad jos vaisingos ir kai norės turėti vaikų – turės. Suvokus tai, kad po daugelio mėnesių ar metų trukusių bandymų svajonė turėti kūdikį neišsipildė, patiriamas šokas ir baimė. Jos išgyvena tokias pat stadijas, kaip ir praradus artimą žmogų“, – teigia psichologė.

Vaisingi – vaikų nėra

Jei pora ilgai negali susilaukti kūdikio, būtina tirti moters kiaušidžių, kiaušintakių ir vyro spermos būklę. Statistika rodo, kad 40 proc. atvejų nėštumo nesulaukiama dėl vyro sveikatos sutrikimų, lygiai tiek pat – dėl moters ir 20 proc. – dėl abiejų: po 10 proc. porų nevaisingumą lemia imunologinis nesuderinamumas ir priežastys, kurios lieka neaiškios.

„Tačiau tik atlikę išsamius tyrimus galime nustatyti nevaisingumo priežastis ir numatyti gydymo būdus“, – sako gydytoja ginekologė Ona Paškonienė. Ji nevaisingumo priežastimis ir šios ligos gydymu domins jau kone trisdešimt metų. Specialistė tvirtina, kad nevaisingumas – rimta problema ne tik šeimai, bet ir visai šaliai – mažėja gimstamumas.

„Anksčiau manyta, kad jeigu šeimoje nėra vaikų, tai dažniausiai moters bėda, – sako gydytoja O.Paškonienė. – Tačiau dažna priežastis – ir vyrų ar abiejų šeimos narių nevaisingumas.“ Pasak specialistės, būna ir tariamo nevaisingumo atvejų, kai abu sutuoktiniai vaisingi, bet vaikų nesulaukia.

Gydytoja teigia, kad moterų nevaisingumo problemas dažniausiai išspręsti lengviau nei vyrų, nes atsirado naujų gydymo būdų. Pasak specialistės, sudėtingiau, kai bloga vyrų sėkla. Tada, O.Paškonienės teigimu, į pagalbą pasitelkiama mėgintuvėlius.

Kiaušidėms reikia šilumos

Dažniausios nevaisingumo priežastys: nekokybiška sperma, ovuliacijos sutrikimai, kiaušintakių arba gimdos patologijos, endometriozė, dažni persileidimai, endokrininiai sutrikimai. Kartais susiduriama su retomis problemomis: hormonų, autoimuninės sistemos ar genetiniais sutrikimais – dėl to kenčia ir vyrai, ir moterys.

Gydytoja ginekologė O.Paš-
konienė sako, kad nevaisingumo priežasčių gali būti daug ir įvairių. Kartais jas lemia ne tik prigimtis, persirgtos ligos, bet ir gyvenimo būdas.

„Kad ir nuolatinis vairuotojų sėdėjimas, ilgas kaitinimasis pirtyse. Be to, turi reikšmės ir svaigalai, ir rūkalai“, – aiškino O.Paškonienė. Ji neslepia, kad dabartinės sąlygos ir galimybės daugeliu atvejų pacientams įžiebia viltį susilaukti mažylių.

„Todėl labai svarbu neuždelsti ir kreiptis laiku į medikus. Specialistai imsis visų priemonių, kad šeimai padėtų. Moteris, vyras ar abu gali būti gydomi vaistais, gali būti atliekamos operacijos. O kartais užtenka tik specialisto konsultacijos, patarimo“, – aiškino pašnekovė. Pasak medikės, labai svarbu tėvams vaikus paruošti ateičiai.

„Auklėjimas itin svarbu būsimai šeimai. Jaunuoliai turėtų būti tėvų ruošiami nuo mažens. Dabar madinga mergaitėms žiemą vaikščioti nuogais pilvais, tačiau tai labai kenksminga, nes kiaušidės visuomet turi būti šiltai“, – tvirtino O.Paškonienė.

Dviguba laimė

Pasaulyje nevaisingų moterų daugėja dėl įvairių priežasčių, bet dažniausiai – dėl kontracepcijos, abortų ir įvairių ligų. Ypač didelę įtaką turi abortai, nesvarbu, kaip įvykę ar atlikti.

O.Paškonienė sako, kad nevaisinga pora yra labai pažeidžiama, jautri, todėl labai svarbu, kad žmonės suprastų, jog nevaisingumas gali būti išgydomas. Kartais po gana ilgo ir intensyvaus gydymo šeima gali susilaukti išsvajoto vaikelio.

„Šiais laikais didžiąją dalį nevaisingumo atvejų galima išgydyti, todėl pas gydytojus ateinančios poros neturėtų slėpti ir atvirai papasakoti, koks jų gyvenimo būdus“, – teigia specialistė. Pašnekovė skatina šeimas, kurios ilgai negali susilaukti vaikelio, neatmesti galimybės įsivaikinti.

„Žinau kelis atvejus, kai šeimos įsivaikino mažylius. Po kelerių metų sulaukė ir savo atžalų. Dabar jie dvigubai laimingesni“, – O.Paškonienė drąsino su problemomis susiduriančias poras.