Alkoholiko žmonos išpažintis: gėrė jis, bet neblaivi buvau aš

Ne už kalnų vasario 14-oji – Šv.Valentino diena. Kažkas gamins romantišką vakarienę, kels šampano taurę už amžiną meilę. Tik ne Ramunė su vyru (pašnekovės vardas pakeistas – aut. past.). Moteris daugelį metų lankosi Al-Anon – alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrijos susirinkimuose. Nes jos gyvenimo meilė – alkoholikas.

– Mažai Lietuvoje žmonių, kurių artimųjų nebūtų palietusi ši liga. Kiek laiko su ja gyvenate? Pasidalykite savo istorija.

– Santuokoje su vyru gyvename 26-erius metus. Šiuo metu oficialiai esame išsiskyrę. Buvo momentas, kai norėjau pabėgti, jį pagąsdinti. Tuomet pasirinkau skyrybų taktiką – kai alkoholikas nėra tavo šeimos narys, gali bet kada paprašyti jo išeiti (pradėjus elgtis agresyviai). Šitaip gyventi man pasirodė saugiau. Kad ir dėl vaikų.

Tekėdama už jo mačiau, kad mano mylimasis geria šiek tiek daugiau negu kiti. Pastebėjau, kad ir jo tėtis elgiasi panašiai. To nebuvo mano šeimoje. Betgi galvojau, kad iš meilės man jis nustos gerti. Et, jaunatviškas maksimalizmas, šventas naivumas.

– Kada pagaliau nusiėmėte rožinius akinius?

– Kai mano viltys jį pakeisti žlugo, krito savigarba, augo kaltės jausmas – tai mane žlugdė kaip asmenybę. Jis ėmė vėluoti iš darbo, neparnešti į namus algos. Po darbų rasdavau jį bare. Kartais jis išvis negrįždavo. Tie ieškojimai, kur jis, mane žemino. Kadangi viso to priežastis buvo gėrimas, natūralu, kad man labai norėjosi viską sutvarkyti. Juk mano mylimas vyras buvo nuostabus, tik… geriantis.

Nuo geriančio vyro dar gali išeiti pas tėvus, o kur išeisi, jei geria tavo sūnus? Kaip dukrai leisti gerti? Nes pasveikimo principas yra tas pats – turi atsiriboti nuo geriančio žmogaus. Su meile.

– Ar jūsų mylimasis suvokė problemą?

– Manau, kad taip. Blaiviomis dienomis jis labai atsiprašinėdavo. Beje, visi alkoholikai puikiai ir artistiškai moka tai daryti. Tobulai sugeba manipuliuoti jausmais, papasakoti, kaip jie kenčia. O aš, būdama jauna, už visų šitų jo gražbylysčių ir užsikabindavau. Galvodavau, koks jis vargšas ir kaip man jo gaila.

– Kokios pagalbos bandėte ieškoti prieš atrasdama Al-Anon bendrijos susirinkimus?

– Ir ko tik aš nebandžiau! Sužinojau net tai, kad Maskvoje keičiamos kažkokios alkoholikų smegenų ląstelės (juokiasi). Bet iki Maskvos dar nepriėjau. O buvo kodai, buvo torpedos (po mentimi leidžiami vaistai), buvo pykinančios tabletės… Pirmąsyk, kai jos suveikė, labai išsigandau: vyrui buvo žiauriai bloga. Teko jų atsisakyti, nes mūsų atveju nieko nepadėjo.

Išgėręs jis darydavosi agresyvus, nes alkoholizmas su laiku progresuoja. Vedybinio gyvenimo pradžioje taurelė buvo tarsi pramoga, o vėliau ji virto didele problema. Draugai, artimieji ėmė nebekviesti mūsų į svečius, nes išgėręs vyras prikrėsdavo visokių kiaulysčių.

Didžiausia klaida (bet apie ją sužinojau gerokai vėliau, jau lankydama Al-Anon susirinkimus) buvo mano elgesys su juo. Įsivaizduokite, kai jis triukšmaudavo, keldavo prieš mane ranką, tai aš irgi stengiausi atsakyti jam tuo pačiu. Puldavau jį mušti… Matyt, iš to bejėgiškumo. Taip norėdavosi įmūryti jį į sieną, kai nebeturėjau jokios vilties, jėgų suvaldyti tos situacijos.

– Kaip atradote Al-Anon – alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendriją?

– Tuo metu su vyru buvome išsiskyrę. Antroji dukra gimė jau ne oficialioje santuokoje. Maniškis kelintą kartą gulėjo tai Kauno, tai Vilniaus detoksikacijos skyriuose, užgėręs po Minesotos programos. Kartu negyvenome.

Tą dieną aš buvau ką tik grįžusi su mergyte iš ligoninės. Mažoji sirgo labai sunkiai. Vyras po ilgos pertraukos norėjo mus aplankyti. Kai jis atvyko pas mano mamą (kur laikinai su mergaitėmis gyvenau), pamatė tokį vaizdą. Aš buvau kokias keturias dienas nelipusi iš lovos, nesipraususi, nesitvarkiusi, be jėgų. Turėjau jų tik pamaitinti vaiką. Mama atnešdavo man valgyti, prižiūrėjo vyresnę dukrelę. Kai jis pamatė mane tokią – išsigando. Sakė, kad daugiau manęs nepaliks. Pasirūpins. Surado man Al-Anon…

– Ir jūs vėl apsigyvenote kartu. Po truputėlį pradėjote tikėti, kad galbūt šįsyk bus kitaip?

– Bet visada turėjau pasiruošusi dėžes daiktams, kad jam užgėrus galėčiau operatyviai išvažiuoti su vaikais pas mamą. Ir, aišku, netrukus vėl atėjo ta diena, kada jis sugrįžo girtas…

Dėžės jau buvo paruoštos. Bet tada aš pradėjau galvoti: gerai, išvažiuosiu pas tėvus, gausiu prieglobstį savo vaikams, betgi negausiu jokios paramos sau, savo psichologinei būsenai. Iki šiol mano akyse stovi tas vaizdas, kaip aš su naktiniais ketvirtą dieną nesikeliu iš lovos ir graužiu save… Ėmiau svarstyti, kad bėgti neverta. Kad čia, Kaune, aš bent jau turiu Al-Anon draugiją, jos moteris, kurių palaikymą jaučiu. Aš nesu viena. Kažkaip pamažu atėjo suvokimas, kad jei mano žmogus pasirinko gerti, tai nėra mano problema. Juk visuomenė, aplinkiniai nuo to nekenčia – aš kenčiu. Mano vaikai kenčia.

– Ir tuomet pirmą kartą suvokėte, kad ne jį, o save turite gelbėti? Pasiryžote likti, toliau lankyti susirinkimus ir atsiriboti nuo vyro alkoholiko?

– Kiek įmanoma… Būtent moterų iš Al-Anon draugijos patirtis mane išmokė nereaguoti į jo išsišokimus. Kaliau sau į galvą, kad tai jo sprendimas, jo pasirinkimas. Juk čia lygiai tas pats, kas leisti pasirinkti onkologiniam ligoniui – naudoti chemoterapiją ar ne. Jei jis to gydymo nenorėjo – ką aš galėjau padaryti? Supratau, kad turiu atsitraukti. Atsiriboti. Nes, kol jis gėrė, visas šeimos atsakomybes buvau prisiėmusi ant savo pečių.

Po truputį jas pradėjau atiduoti vyrui, nors buvo sunku. Iš pradžių patikėdavau tik nueiti į parduotuvę ir nupirkti prekių – tokių, kokių reikia. Ne tokių, kokių norėtų jis (juokiasi). O šiuo metu ir visi mūsų šeimos finansai, paskola, mokesčiai – viskas atiduota į jo rankas. Bet iki tokio pasitikėjimo buvo ilgas kelias, man reikėjo mokytis pasitikėti.

Ko tik aš su saviškiu nebuvau išbandžiusi! O geriausiai suveikė abejingumas. Sykį vyras išsidavė, kad, kai aš nuo jo nusisukau ir man buvo visiškai dzin – geria jis ar ne, tai jį paveikė labiausiai.

Nes iki tol aš buvau kontrolierė. Aš kontroliavau viską, netgi jo aprangą. Prieš einant į svečius sudėdavau, kaip jam apsirengti, nuo kelnaičių iki kaklaraiščio (juokiasi).

– Tai Al-Anon draugijos susirinkimuose jūs išmokote gilintis ne tik į skaudžią alkoholizmo problemą, bet ir į savo pačių – alkoholikų artimųjų – elgesį, mąstymą. Ėmėte ieškoti atsakymų, kodėl taip elgiatės?

– Taip. Mūsų tradicijose yra ir galimybė kviesti specialistus. Bet iš esmės mes esame savitarpio pagalbos grupė. Neturime lyderių. Suėjusios mes kalbamės apie save. Naudoju moteriškąją giminę, nes dauguma mūsų yra moterys (vyrų, priešingai nei užsienyje, tik vienetai). Kaune šiuo metu veikia trys Al-Anon grupės, kurios renkasi skirtingose patalpose, skirtingu laiku. Galima pasirinkti tą, kurios vieta, susirinkimų laikas jums pats patogiausias.

Mes nepatariame viena kitai, nemokome, kaip gyventi, o tiesiog dalijamės savo istorijomis. Ir vadovaujamės Dvylikos žingsnių programa. Mokomės atsiriboti, paleisti. Patikėkit, tai be galo sunku… Nuo geriančio vyro dar gali išeiti pas tėvus, o kur išeisi, jei geria tavo sūnus? Kaip dukrai leisti gerti? Nes pasveikimo principas yra tas pats – turi atsiriboti nuo geriančio žmogaus. Su meile. Paleisti jį ar ją. Tu gali nepritarti sūnaus ar dukros pasirinkimui, bet gerbti jį privalai. Prireikia laiko, kol įsisąmonini šituos dalykus. Išsiugdai savyje. Nes esi tik žmogus – nuolat lipi ant to paties grėblio…

– Minėjote, kad jūsų vyras negeria jau daugelį metų. Daug finansinių atsakomybių gula ant jo pečių. Pasakykite atvirai, ar ta atominė bomba – užgers, neužgers – vis dar tiksi jūsų galvoje?

– Deja, taip... Tiksi. Tik šita baimė sėdi manyje kažkur labai giliai. Pasąmonėje. Jaučiu ją per sapnus. Taip pat jaučiu, kad per laiką mano reakcija į tai – kad mano žmogus vėl užgėrė – bent jau sapnuose keičiasi. Ir buvusi paniška baimė įgauna visai kitokį lygį. Sapnuose aš jau elgiuosi kitaip. Ir nebelaikau to fakto pasaulio pabaiga. Tai gerai.

– O kaip jūsų vaikai – ar matote tą žalą, kurią jiems padarė tėvo alkoholizmas?

– Žala yra didžiulė, bet... netgi nežinau, kieno daugiau – tėvo alkoholiko, ar mamos, besielgiančios su tėvu neadekvačiai vaiko akyse. Noriu pasidalyti tokiais nutikimais iš savo gyvenimo.

Mano vyresnėlė dukra augdama buvo labai atsakinga. Ji žinojo, kur sudėti mūsų su vyru bendri pinigai. Sykį, man būnant darbe, ji skambina ir sako: "Mama, tėtis užgėrė. Bet tu ramiai. Aš pinigėlius perdėjau į kitą vietą. Sesę iš darželio paėmiau." Tada jai buvo aštuoneri. O kitą kartą išvežiau ją pas senelius (tėčio tėvus), nes mūsų namuose vyko remontas. Netrukus ji skambina ir prašo pasiimti. Mašinoje bandau iškvosti, kodėl dukrelė taip staiga užsinorėjo grįžti namo. Pasirodo, diedukas parėjo girtas. Bet ji kažkodėl akcentuoja močiutės elgesį, kuri dėl šio poelgio labai rėkė ant jo, trankėsi...

Ir tuomet man pasidarė baisu. O juk ir aš pati elgiausi panašiai: šaukdavau, mušdavausi! Ėmiau klausinėti, ką ji atsimena iš tų laikų, kai tėtis gėrė. "Prisimenu, kaip tėtis klūpo prie tavo kojų, o tu jį muši!" – pasakojo ji.

Štai šitie devynmetės žodžiai man buvo kaip su ketaus keptuve per galvą. Norėjau teisintis jai, kad čia gi aš auka, mane tėtis skriaudė! Pasirodo, vaiko akimis tai atrodė visiškai kitaip.

Todėl ir dabar kartais pajuokauju, kad mano vyras gėrė, bet neblaivi buvau aš. Dariau neblaivius veiksmus. Tokius pačius kartais pastebiu, išgirstu ir už kaimynų langų...

– Plonos daugiabučio sienos praleidžia dūžtančių indų garsus, vaikų verksmą, suaugusiųjų rietenas... Ar mes, kaimynai, turėtume į tai kažkaip reaguoti?

Apsilankykite keliuose Al-Anon susirinkimuose ir išgirskite, kaip žmonės išsprendė savo problemas, kilusias dėl geriančių šeimos narių. Labai gali būti, kad kažkas iš jų patirties jums bus naudinga.

– Protingiausia, ką galite padaryti, tai nurodyti Al-Anon (alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrijos) interneto adresą. Aš jau daug metų ten ir nė neįsivaizduoju, koks būtų buvęs tolesnis mano gyvenimas be likimo draugių pagalbos. O moteriai, turinčiai alkoholiką vyrą, palinkėčiau ieškoti pagalbos sau. Kai sustiprės pati, gal galės padėti kitiems. Bet iš pradžių reikia gelbėti save.

Kabinimasis vienam į kitą nieko gero neduoda. Tuomet abu sukame tą patį problemos ratą ir traukiame vienas kitą į tą pačią prarają. Kontroliavimas – juk aš viską norėjau žinoti, suprasti, padaryti išvadas – buvo dar viena didelė mano klaida. Na, koks gi skirtumas suprasti, dėl ko jūsų vyras prisigėrė? Jei jis ir vėl grįžo girtas – tai jo pasirinkimas. Ir tai nereiškia, kad jūs turite kibti jam į atlapus ir kaltinti jį, graužti, ėsti… Turite nukirpti tą prieraišumo bambagyslę ir gelbėti save, kol dar nevėlu.

– Esate ne kartą budėjusi, savanoriavusi karštuosiuose taškuose, Šiluvoje, kur kalbėjotės su patarimo ieškančiais alkoholikų artimaisiais…

– Visada pirmiausia paklausdavau – o kaip jūs? Tuomet žmogus išsyk apsipildavo ašaromis. Jam atrodydavo, kad jis tai kaip nors, bet štai tas alkoholikas… Tas jo sūnus, tėvas, vyras ar brolis – kaipgi jis?! Klaidingas požiūris. Alkoholikas tikrai kažkaip išgyvens. O kaip man gyventi su savo pragaru galvoje, kai jis neleidžia atlikti kasdienių darbų, kai neapleidžia mintis, ką dar galiu padaryti, kad padėčiau jam?..

– Teigiate, kad priklausomybė nuo vyro alkoholiko yra sunkesnė ligos forma nei pats alkoholizmas…

– Tai mes vadiname priklausomybe nuo santykių. Drįsčiau teigti, kad ji gerokai sunkesnė net už narkomaniją ar priklausomybę nuo rūkymo. Yra daugybė pavyzdžių, kai moteris paliko geriantį vyrą, išvyko gyventi į kitą miestą ar šalį ir… po kelerių metų sugrįžo. Nes kitas vyras, ne jos vaikų tėvas, gėrė daugiau negu pirmasis, o išsiskirti moteris negalėjo. Štai jums klausimas – kodėl? Kieno tai yra problema – vyro ar jos? Tai ji turi priklausomybę nuo santykių.

– Nieko nebesuprantu. Ar ta priklausomybė nuo santykių lydi tik tas moteris, kurios pasirenka vyrą alkoholiką?

– Nežinau, čia jau reikėtų klausti specialisto. Bet iš savo patirties Al-Anon veikloje matau, kad daug dalykų mes turbūt atsinešame iš savo šeimos. Mes sveikstame pagal Dvylikos žingsnių programą, kuria vadovaujasi ir anoniminiai alkoholikai. Todėl Ketvirtas ir Penktas žingsniai liečia būtent mūsų vaikystę, tą prigimtinę šeimą. Atsigręžus į ją labai dažnai paaiškėja, kad tėtis buvo alkoholikas. Arba agresorius. Iš ten ateina tam tikri bruožai, elgesio modeliai. Tai lemia, kad moteris savo gyvenimo bendrakeleiviu pasirenka būtent alkoholiką.

Jei moteris gyvena su alkoholiku ir nesuka sau dėl to galvos, nelaiko jo ligos savo problema – viskas ok. Tuomet jai nėra reikalo lankytis mūsų susirinkimuose. Visai kas kita, jei ji dėl tų išgėrinėjimų pamažu eina iš proto. Žodžiai "man atrodo, kad jis geria per daug" jau būtų problema. Nes tuomet moteriai norėsis jį valdyti, keisti situaciją.

– Skamba kažkaip nehumaniškai: tu gelbsti save, bet palieki savo mylimą žmogų skęsti?

– Paprastai praktika rodo, kad moteriai ar vyrui pradėjus lankyti Al-Anon susirinkimus, keičiasi ir to geriančio žmogaus elgesys. Jei pradedi matyti kitaip, natūraliai imi ir elgtis kitaip. O tai šeimos santykius kažkur nuveda: į skyrybas, į dar didesnį alkoholizmą, arba… į sveikimą. Patikėkit, ir ko tik aš su saviškiu nebuvau išbandžiusi! O geriausiai suveikė abejingumas. Sykį vyras išsidavė, kad kai aš nuo jo nusisukau ir man buvo visiškai dzin – geria jis ar ne, tai jį paveikė labiausiai.

Vadinasi, kol aš kovojau, kviečiau policiją, gindama savo vaikus ir savo teritoriją, jis nekreipė dėmesio, bet kai aš parodžiau savo abejingumą, jam pasidarė labai baisu. Ir jo pasirinkimas – ieškoti sau pagalbos – tapo sąmoningesnis. Visos ankstesnės jo pastangos pasveikti – ir Minesotos programa, ir kodai, torpedos – buvo tik dėl to, kad užsičiauptų žmona, ir jis tuo kartu galėtų praslysti.

Todėl neapeliuokite į alkoholiko sąžinę. Verčiau, kol dar nevėlu, pasirūpinkite savimi ir savo vaikų psichologine sveikata. Apsilankykite keliuose Al-Anon susirinkimuose ir išgirskite, kaip žmonės išsprendė savo problemas, kilusias dėl geriančių šeimos narių. Labai gali būti, kad kažkas iš jų patirties jums bus naudinga.


Kas yra Alateen?

Prie Al-Anon veikia paaugliams (ir pasirengusiems jaunesnio amžiaus vaikams) skirta Alateen grupė, į kurią kviečiami jauni žmonės, susidūrę su tėvų, giminių ar draugų alkoholizmo problemomis. Šiuo metu grupės veikla sustabdyta, bet Al-Anon draugijos nariai daro viską, kad ji kuo greičiau atsinaujintų. Alateen nariai mokosi priimti alkoholizmą kaip ligą. Dvylikos žingsnių išmintis padeda Alateen nariams suprasti, kad jie neturi galios pakeisti kitą žmogų. Alateen susirinkimuose teikiama pagalba vaikams, kad jie kiek įmanoma labiau gyventų savo gyvenimą be perdėtos atsakomybės už suaugusiuosius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Žinau situaciją Kaune

Žinau situaciją Kaune portretas
Vyras gėrė, išsiskyrė, susirado meilužį... pusė metų pasitampė, bet juk vaikai... tai vėl pradėjo bendrauti. Kaip reik moterei perlipti per savę...?

Išpažintis

Išpažintis portretas
Kurvos vyro išpažintis: Dulkinosi ji, o jaučiausi kaip padulkintas...

„Kauno diena“

„Kauno diena“ portretas
Apie Turkmėniją ! Kerai Beveik visi turkmėnų moterų vestuviniai drabužiai be tiesioginio tikslo taip pat atliko žavesio vaidmenį. Nuotakos aprangą sudarė įvairūs amuletai, skirti apsaugoti ją nuo piktų jėgų, padėjo išlikti sveikai ir turtingai. Pavyzdžiui, net pati vestuvinė suknelė, pasiūta iš tradicinio raudono audinio, gali sukelti pavydą, pritraukti „blogą akį“; todėl ji turėjo apsaugoti nuotaką visomis įmanomomis priemonėmis. Norėdama pabėgti nuo svetimų akių, nuotaka vilkėjo galvos apdangalą, uždengusį galvą, kartu su amuletais ir kerais, kurie, kaip manoma, turi sargybinių pajėgų....
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių