Neužtenka jausti
Asmens sveikatos klinikos vaikų ir paauglių medicinos psichologė, kandidatė psichoterapeutė Danguolė Švedavičienė primena, kad emocinis raštingumas – tai gebėjimas pažinti save ir atpažinti savo emocijas (dėl ko man kyla nerimas, įtampa, stresas, liūdesys, pyktis), galėjimas suvokti, kaip tuo metu save reguliuoti ir emocijas reikšti tinkamu būdu. Tai – ir gebėjimas atpažinti kitų žmonių emocijas, išlaikyti ilgalaikius santykius, spręsti nesutarimus.
„Kuo anksčiau emocinis raštingumas pradedamas ugdyti, tuo lengviau vaikui suprasti, kaip jį veikia skirtingos emocijos, jausmai ir kaip šiuos potyrius kontroliuoti“, – sako psichologė.
Ji pastebi, kad, remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, paaugliai, turintys aukštesnį emocinio raštingumo lygį, statistiškai patiria mažiau emocinių ir elgesio sunkumų – tiek vidinių (nerimas, liūdesys, savęs nuvertinimas), tiek išorinių (impulsyvus elgesys, konfliktai su aplinkiniais), taip pat bendrų psichologinių iššūkių ir elgesio problemų (tarp emociškai raštingesnių paauglių mažiau išreikšta depresinė simptomatika, jie turi mažiau nusiskundimų dėl fizinės savijautos, jiems geriau puoselėti socialinius santykius).
Taip pat tyrimai rodo, kad paaugliams, pasižymintiems aukštesniu emociniu raštingumu, būdingi ir aukštesni mokymosi pasiekimai, jų geresni santykiai su bendraamžiais, jie turi daugiau pomėgių, hobių (yra socialiai aktyvesni).
„Paaugliai, turintys emocinio raštingumo įgūdžių ir juos lavinantys, lengviau kovoja su stresą keliančiais iššūkiais, nuotaikų kaita, negatyviomis mintimis, – aiškina specialistė. – Šeimoje iškilus konfliktinei situacijai, jie gebės greičiau nurimti, ramesniu balso tonu išsakyti tai, kas netenkina, gebės išklausyti kitą konflikto pusę, todėl, tikėtina, greičiau bus randamas visiems priimtinas konflikto sprendimo būdas.“
Beje, D. Švedavičienė pastebi, kad didesnis paauglių emocinis raštingumas siejasi su dažnesniu kreipimusi į psichikos sveikatos centrus, kai kyla emocinių sunkumų.
Žemas emocinis raštingumas
Psichologė vardija ženklus, rodančius, kad paauglys nemoka atpažinti ir išreikšti emocijų: „Tokie paaugliai dažnai jaučiasi nesuprasti, lengvai nuliūsta, pasižymi nepastoviomis, greitai išprovokuojamomis emocinėmis reakcijomis, jų savivertė dažniausiai yra žema.“
Ji pastebi, kad šiems paaugliams dažniausiai kyla santykių sunkumų tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiaisiais. Taip pat gali būti žemesni akademiniai pasiekimai, jiems sunkiau dorotis su stresą keliančiomis situacijomis (atsiskaitymų metu dėl nerimo gali pamiršti išmoktą informaciją). Jie stokoja būdų sau padėti nurimti, susivaldyti. Tokiems paaugliams sunkiau sekasi priimti pokyčius.
Pastebėję šiuos ženklus kartais tėvai reaguoja netinkamai. Pasak D. Švedavičienės, viena iš dažniausių klaidų – vaiko problemos sumenkinimas, nuvertinimas („nerviniesi dėl nesąmonių“). Taip pat dažnai dėl daugumos kylančių sunkumų ar neįprasto elgesio yra tiesiog pasakoma „tau paauglystė“.
Anot specialistės, bendravimą sunkina ir atsiribojimas, nesidomėjimas paauglio vidiniu pasauliu, pomėgiais, nekantrumas, nelankstumas. Sunkumų kyla ir tada, kai tėvai su paaugliu elgiasi lyg su mažesniu vaiku, nesuteikia galimybių spręsti pačiam, vengia kompromisų. Nepadeda ir emocingas tonas, ekspresyviai reiškiamos emocijos, kalbėjimas pakeltu balsu.
Emocinio ugdymo šaltinis
Psichologė pabrėžia, kad, mokant vaiką suprasti kylančias emocijas, tiek tėvams, tiek mokytojams svarbu mokyti savo elgesiu, atspindėti jam kylančias emocijas. Gebėjimas pažinti savo emocijas nėra įgimtas, tai yra visą gyvenimą trunkantis procesas. Pažinti emocijas, pasak specialistės, mokomės nuo pat gimimo, po truputį sugerdami pradžioje tėvų, o vėliau ir kitų asmenų veiksmus ir žodžius.
Negalime tikėtis iš paauglio, kad jis mokės pažinti ir valdyti savo emocijas, jei to nematys savo artimoje aplinkoje.
„Vaikai nuo mažens stebi, kaip, pavyzdžiui, tėtis reaguoja, kai penktą kartą vaiko prašo eiti valytis dantų, o vaikas vis atranda kitų įdomesnių užsiėmimų ar apsimeta, kad negirdi. Lygiai taip pat ir paaugliai viską girdi ir mato, sakykime, kaip tėvai reaguoja, kai paauglio su ausinukais ketvirtą kartą prašo iškrauti indaplovę, koks būna tėvų tonas, būdas pasakyti, parenkami žodžiai ar veiksmai, kaip patys tėvai tvarkosi su jiems kylančiomis emocijomis“, – aiškina specialistė.
Ji akcentuoja, kad jausmų atpažinimas ir jų įvardijimas vaikui padeda nurimti, suprasti tai, kas vyksta, ir jaustis suprastam, išklausytam. Taip šeimoje ir ugdymo įstaigoje gali būti kuriamas stipresnis ryšys ir ugdomas geresnis emocinis raštingumas.
„Mokytoja galėtų paklausti: „Kalbėdamas viešai prieš klasę sutrikai? Išsigandai?“, tėvai namuose galėtų įvardyti: „Turbūt labai nuliūdai, kad kai draugė tavęs nepakvietė į gimtadienį.“ Taip vaikas būtų mokomas suvokti ir įsivardyti tai, kaip jis jaučiasi“, – pateikia pavyzdžių psichologė.
D. Švedavičienė pabrėžia, kad santykyje svarbu dalytis ir savo išgyvenimais, rodyti įvairias emocijas, jas įvardyti sakant „man pikta“, „pavydu“, paaiškinti tų jausmų priežastį. Taip vaikas supranta, kad dalytis jausmais yra normalu, saugu.
Ji siūlo kartu skaityti knygas, žiūrėti filmus, aptarti personažų patiriamas emocijas, jų priežastis ir būdus, kaip kitaip veikėjai galėjo pasielgti. Galima vaiko oaklausti, kaip jis jaustųsi tų veikėjų vietoje, galbūt yra patyręs ką nors panašaus.
„Palaikantys pokalbiai šeimoje ar mokykloje moko vaikus socialinės komunikacijos. Jei artimose aplinkose vyrauja malonus, šiltas, pagarbus bendravimas, vienas kito išklausymas, visų emocijų priėmimas, tokį bendravimą vaikas ir perims“, – teigia specialistė.
Ugdyti be pamokslų
D. Švedavičienė akcentuoja, kad pats svarbiausias emocinio raštingumo ugdymo metodas yra kalbėjimasis su vaikais apie jiems ir aplinkiniams kylančias įvairias emocijas ir elgesį, kaip tam tikras elgesys gali paveikti kitą asmenį (pavyzdžiui, šaukimas gali įskaudinti, net jei pykčio priežastis suprantama).
Pokalbio metu galima aptarti vaiko vidinę būseną, elgesį ir galimus padarinius („Suprantu, kad tave galėjo suerzinti draugo elgesys, bet turi suprasti, kad šaukdamas ant jo ir vėliau nebendraudamas jį atstumi ir tai trukdo jūsų draugystei“).
Labai svarbus nuoširdžiai domėtis paaugliu, jį išklausyti, parodyti, kad jį vertiname, įsiklausome į jo nuomonę, domimės vidiniu pasauliu, vertybinėmis nuostatomis.
„Apskritai bendraujant su paaugliais rekomenduojama mažiau kalbėti, o daugiau klausytis, bendrauti emocijoms nurimus, kurti saugią, priimančią atmosferą, neskubėti kritikuoti, vertinti ar patarinėti, nuoširdžiai domėtis paaugliu“, – sako D. Švedavičienė.
Ji pabrėžia, kaip svarbu savo elgesiu rodyti tinkamą pavyzdį: „Negalime tikėtis iš paauglio, kad jis mokės pažinti ir valdyti savo emocijas, jei to nematys savo artimoje aplinkoje. Svarbu jam parodyti, kaip elgtis, kai nepavyksta susivaldyti, kad nieko tokio atsiprašyti, pripažinti pasikarščiavus. Vaikai daug ką perima iš mūsų elgesio. Jei jie matys, kad negalėdami įveikti sunkumų kreipiamės pagalbos į draugus ar į specialistus, jiems taip pat tai taps būdu spręsti problemas.“
Psichologė siūlo ir kūrybiškų būdų, padedančių atpažinti emocijas. Vienas jų – klausti, koks filmo, serialo veikėjas šiuo metu jis galėtų būti pagal savijautą, ir prašyti tai pagrįsti. Prekyboje yra įvairių žaidimų, sukurtų emocijų pažinimui ir įvairių situacijų modeliavimui.
Taip pat galima turėti tradiciją šeimai kiekvieną vakarą vakarieniaujant pasidalyti tą dieną apibūdinančia ar labiausiai dominavusia emocija. Galima įsirėminti emocijų ratą, kuriame emocijos skirstomos į smulkesnius porūšius, ir kartu diskutuoti mokantis daugiau naujų emocijų pavadinimų.
Kada reikia pagalbos
Asmens sveikatos klinikos specialistė pataria stebėti paauglio fiziologinius aspektus: miego kokybę, apetitą, energijos lygį, elgesio ar emocinius pokyčius.
Jei tėvai pastebi, kad paauglys labai nerimastingas ar pykčio reakcijos tokios stiprios, kad griūva jo tarpasmeniniai santykiai, jei paauglys tampa prislėgtas ir uždaras, sumažėja jo savivertė, jis kalba apie vienišumą, nepriėmimą ir šie jausmai nesikeičia net kalbantis su tėvais, tuomet svarbu kreiptis į psichikos sveikatos specialistus nelaukiant, kol ši situacija įsisenės.
„Jei patiems tėvams sunku kalbėti apie emocijas, bet jie nori padėti savo paaugliui tai daryti, galbūt vertėtų apsvarstyti galimybę lankyti kokią nors tėvystės programą, kurioje kartu su kitais tėvais būtų mokomasi, kaip stiprinti tėvų ir vaikų ryšį, kaip pažinti savo ir vaiko emocinį pasaulį“, – pataria D. Švedavičienė.
Jos teigimu, kartais vienas iš būdų padėti paaugliui yra pačių tėvų asmeninės psichoterapijos lankymas, taip mokantis geriau pažinti save ir kurti stipresnį ryšį su vaikais.
Naujausi komentarai