Apie tai pasakoja vaikų ir paauglių psichiatrė psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė.

– Kokio amžiaus vaikai dažniausiai „susiranda“ įzivaizduojamų draugų?

– Remiantis literatūra, apie 37 procentai septynerių metų amžiaus vaikų turi įsivaizduojamus draugus. Ir nebūtinai šie „dingsta“ tuomet, kai baigiasi vaikystė. Pastebėta, kad įsivaizduojamų draugų turi ir paaugliai, ir tai labiau būdinga kūrybingiems bei socialiai aktyviems jaunuoliams (tai yra, negalima teigti, kad įsivaizduojamą draugą susiranda vienišas ir su niekuo nebendraujantis, „neturintis ką veikti“ paauglys). Net ir suaugusieji gali turėti įsivaizduojamų draugų. Ir nereikėtų galvoti, kad tai – haliucinacijos ar kliedesiai. Pavyzdžiui, galima paminėti rašytojų kuriamus personažus, kurie „gyvena savo atskirą gyvenimą“, ir tai tikrai primena vaikų įsivaizduojamus draugus.

– Kodėl vaikui prireikia tokio draugo?

Įsivaizduojamo draugo atsiradimas – tai lyg žaidimų, kuriuose aktyviai dalyvauja lėlės ar kitokie žaislai, tęsinys.

– Turėti įsivaizduojamą draugą yra visiškai normalu. Galima sakyti, kad įsivaizduojamo draugo atsiradimas – tai lyg žaidimų, kuriuose aktyviai dalyvauja lėlės ar kitokie žaislai, tęsinys: iš pradžių vaikas žaidžia ir įsivaizduoja, kaip lėlytės ar kiti personažai „kuria šeimą“, „valgo“, „miega“ ir t.t. Vėliau kuris nors iš personažų toliau gyvena savo gyvenimą kartu su vaiku, jau nebe žaidimų aplinkoje, ir taip tampa visur vaiką lydinčiu, savo mintis išsakančiu draugu.

Kaip žaidžiant su „realiais“ žaislais (ar piešiant, lipdant) vaikai „išžaidžia“ sunkumus, išgyvena susikaupusius jausmus ir bando rasti sprendimų, taip ir įsivaizduojami draugai gali padėti vaikui pasakyti, garsiai įvardinti tai, ko jis pats nedrįsta (pavyzdžiui: „Mano šuniukas nemėgsta blynų, jis norėtų ledų“). Taigi atidūs suaugusieji stebėdami vaiką gali daugiau suprasti apie jo vidinį pasaulį.

– Kada dėl tokio vaiko elgesio tėveliams jau reikėtų pradėti nerimauti?

– Svarbu įvertinti, kaip vaikas jaučiasi su įsivaizduojamu draugu, kiek laiko su juo bendrauja, ar nėra nuolat paniręs į tą pasaulį, kuriame leidžia laiką tik su įsivaizduojamu draugu, tai yra, ar vaikas sugeba mokytis, bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais.

Reikėtų susirūpinti, jeigu vaiko įsivaizduojamas draugas yra piktas, agresyvus, vaikas jo bijo, skundžiasi, kad įsivaizduojamas draugas nori jam padaryti ką nors bloga, taip pat jeigu vaikas yra tiek įsitraukęs į bendravimą su įsivaizduojamu draugu, kad nutrūksta jo ryšiai su „realiais“ draugais, bendraamžiais, tenka įdėti daug pastangų, kad vaikas „grįžtų“ į realybę.

Tokiais atvejais galima įtarti, kad vaikas išgyvena stiprius ir sunkius jausmus, su kuriais jam per daug sudėtinga susitvarkyti pačiam, dėl to tenka kone visą savo dėmesį ir laiką skirti įsivaizduojamam draugui, arba į įsivaizduojamą draugą „perkeliami“ vaiko vidiniai išgyvenimai. Galima pabandyti suprasti, kas galėjo pastūmėti vaiką į tokią būseną – galbūt jis išgyvena tėvų skyrybas, netektį ar dėl ko nors stipriai jaudinasi, tada būtų labai svarbu vaikui skirti daugiau dėmesio, atkurti su juo emocinį ryšį. Visada, kai tik kyla kokių nors klausimų, galima pasitarti su specialistu (vaikų psichiatru ar psichologu, psichoterapeutu), kuris įvertins, ar įsivaizduojamas draugas gali būti susijęs su kokiomis nors rimtesnėmis vidinėmis vaiko būsenomis, ir padės rasti tinkamiausią pagalbą vaikui.

Apie 37 procentai septynerių metų amžiaus vaikų turi įsivaizduojamus draugus. Ir nebūtinai šie „dingsta“ tuomet, kai baigiasi vaikystė.

– Patys tėveliai galėtų kaip nors padėti vaikui „atsikratyti“ bičiulio?

– Jeigu suaugusieji primygtinai bandys vaikui įrodinėti, kad įsivaizduojamas draugas trukdo, nereikėtų jo turėti ir su juo bendrauti, tai gali sukelti priešingą poveikį: vaikas gali pasijusti kaltas, kad turi tokį draugą, jam gali tekti išgyventi prieštaringus jausmus tarp meilės ir noro paklusti tėvams ir artumo įsivaizduojamam draugui, kuris gali paguosti ir „suprasti“ tada, kai tėvų nėra šalia. Vaikas gali norėti apginti draugą nuo tėvų arba jį paslėpti, kad jie daugiau nepriekaištautų.

Reikia atsiminti, kad šis draugas gali iš dalies simbolizuoti ir atstoti tėvus – būti vaikui paguoda ir parama, nesant šalia realių tėvų. Todėl barti vaiko ir jam priekaištauti negalima. Geriau kviesti vaiką į bendras veiklas, skirti jam daugiau dėmesio, įsivaizduojamam draugui atskirai dėmesio neskiriant, bet ir neignoruojant jo ar juo labiau nebarant vaiko, jeigu įsivaizduojamas draugas „prisijungs“ prie jūsų veiklos.

Verta žinoti

Įsivaizduojami draugai gali būti žmonės, gyvūnai, išgalvotos būtybės. Jūsų vaikas gali „draugauti“ su juo kelis mėnesius, kelis metus, taip pat draugas gali ir neišnykti.

Kaip elgtis su savo vaiko įsivaizduojamu draugu? Jo nereikia ignoruoti, bijoti ar vengti. Klausydamiesi ką vaikas pasakoja apie išgalvotą draugą išgirsite apie jo slapčiausius jausmus, sužinosite apie jo baimes – išsakyti kai kuriuos dalykus, ypač vaikui, yra lengviau prisidengiant kitu asmeniu.