Tikslas – padėti kitiems

Nuo pavasario žiūrovų numylėtinė J.Jurkutė jau ne kartą ant scenos lipo ar prieš auditoriją stojo visiškai kitokiame amplua. Jauna, trapi moteris prabilo ir kalba itin skaudžia tema – apie savižudybes. Visai neseniai ji apie tai drąsiai pasisakė ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete vykusioje konferencijoje "Visuomenės sveikata saugiai Lietuvai".

"Esu tik viena iš tų, kuriems teko patirti artimo žmogaus savižudybę. Dalytis šia patirtimi nėra lengva, kalbėti apie tai mūsų visuomenėje tikrai sunku, bet giliai širdyje tikiu: laikas tai daryti", – pirmą kartą šiuos žodžius Jurgita ištarė balandžio pradžioje vykusioje didžiausioje patirčių konferencijoje "TedxVilnius".

Tuomet pasakyta jos kalba "Apkabinimo galia" sulaukė didžiausio atgarsio ir bene 300 tūkstančių peržiūrų interneto svetainėje youtube.com.

Misijai ryžtis padėti žmonėms, kurių artimasis nusižudė, ar užkluptiems suicidinių minčių Jurgita ryžosi, ilgai kentėjusi savo skausmą. Jaunos moters išgyvenimuose – jos tėčio savižudybė. Jurgita tylėjo penkerius metus. Išsilaisvinusi iš tylos suprato, kad kalbėdama apie tai, kas kausto širdį, gali padėti kitiems, kurie tebesikankina.

"Šiandien aš jau galiu apie tai kalbėti. Būdama viešas žmogus, noriu įprasminti savo buvimą. Jei gali būti grožis su tikslu, tai ir žinomumas gali būti su tikslu. Svarbiu, prasmingu", – įsitikinusi Jurgita.

Prieš penkerius metus

– Mes manome, kad skaudiname žmones, provokuodami skausmingus atsiminimus... Jūs apie tai kalbate neklausiama.

– Aš pradėjau kalbėti apie tai, tik sulaukusi kvietimo. "TedxVilnius" buvo ta tribūna, kurioje aš mačiau prasmę tai daryti. Ši konferencija tapo savotišku tramplinu tęsti šią misiją. Atsakingai renkuosi vietas susitikimams ir dabar, nes ši tema mūsų visuomenėje labai jautri.

Savo kalboje "Apkabinimo galia" aš esu labai atvira. Pasakoju apie tai, kas įvyko 2011–ųjų liepos 25 d.

Tai buvo pirmadienis. Buvau puikios nuotaikos, po repeticijos su vyru apžiūrėjome svajonių namus. Nuo vaikystės turėjau slaptą norą juos turėti, tą svajonę paveldėjau iš tėčio. Norėjau jam pranešti, ką radau, bet telefonu atsiliepusi mama negalėjo ištarti nė žodžio. Iš jos alsavimo, sklindančios emocijos supratau, kad kažkas blogai. Tą gražų vakarą, būdama nuostabiame Vilniaus senamiestyje, sužinojau, kad mano tėtis nusižudė. Tą akimirką pasijutau, lyg būčiau palikta ir fiziškai, ir dvasiškai. Man atrodė, kad mano skausmo niekas nesupras. Dabar žinau, kad nesu viena.

Tragedijos mastas ir padariniai

– Kaip tai sužinojote, tiksliau – pajutote, įsitikinote?

– Pagal Valstybinius psichikos sveikatos centro duomenis, Lietuvoje kasmet nusižudo apie vieną tūkstantį žmonių. Iš artimos savižudžio aplinkos apie dešimt žmonių paveikiami emociškai, psichologiškai. Vadinasi, nuo tada, kai tai įvyko mano šeimoje, tokių, kaip aš, mūsų šalyje yra net 50 tūkstančių. Tai milžiniški skaičiai ir milžiniška negatyvių emocijų koncentracija. Laikas mažinti tylą ir mažinti šiuos skaičius.

Niekada nepamiršiu, ką jaučiau, kai nusižudė aktorius Vytautas Šapranauskas. Tai buvo mano mokytojas, brangiausias scenos partneris. Už jo talentą ir išskirtinį humoro jausmą jį vertino, gerbė ir mylėjo visų kartų žmonės. Aš nebuvau jo šeimos narė, bet pajutau begalinę tuštumą, gėdą, kaltę ir beprasmybę. Neturėjau drąsos kalbėti apie tai, ką jaučiau. Dabar žinau, kad taip jaučiasi dauguma likusių artimųjų, ir už tą žinojimą esu dėkinga psichologei, habilituotai socialinių mokslų daktarei, profesorei Danutei Gailienei. Jos knygoje "Gyvenimas po lūžio" radau daugybę atsakymų į man iškilusius klausimus.

– Pas mus neįprasta atvirai kalbėti apie savižudybę. Ko gero, šia tema skaityti, bendrauti virtualiai lengviau?

– Praėjusiais metais buvo atliktas tyrimas, kurio metu apklausti 44 žmonės – savižudžių artimieji ir bandžiusieji nusižudyti. Išryškėjo trys esminės priežastys, kodėl mūsų visuomenėje vis dar sunku kalbėti ir kalbėtis apie savižudybę šeimoje. Dauguma artimųjų tiesiog atsitveria tylos siena. Visų pirma tai savikliova. Žmogus mano, kad pačiam reikia spręsti savo rūpesčius, neužkrauti jų kitiems. Ir aš taip galvojau, bet vieną dieną išgirdau išmintingą vieno kunigo patarimą: visai nesvarbu, ar tu Jurkutė, ar Šapranauskas, tu turi paminti savo išdidumą ir paprašyti pagalbos. Tai paskatino mane leisti sau būti palūžusiai, silpnai. Tas patarimas ir savo būsenos suvokimas sugrąžino mano pasitikėjimą žmonėmis, ir aš pradėjau jaukintis galimybę priimti man siūlomą pagalbą.

Antroji vengimo kalbėti priežastis labai susijusi su pirma: savikliova gimdo nepasitikėjimą aplinkiniais. Tyrimo dalyviai manė, kad nesulauks pagalbos iš aplinkinių, nes šie nėra nusiteikę padėti arba bijo susidurti su kenčiančio žmogaus skausmu.

Trečia – savižudiškas elgesys laikomas neigiama socialine žyme. Tyrime dalyvavę žmonės sakė, kad neigiama visuomenės nuomonė turi įtakos jausmų slopinimui. Dauguma artimųjų netgi slepia faktą, kad šeimoje įvyko savižudybė. Tačiau slepiant tai, slepiami ir jausmai. Paslėptos, slopinamos emocijos anksčiau ar vėliau tampa destruktyvia energija, agresija, nukreipta prieš kitą žmogų ar patį save.

–Ir tai pirmiausia pajunta artimieji. Jei tokioje šeimoje yra vaikų...

– Specialistai teigia, kad savižudybės rizika tokios šeimose padidėja, ypač tarp vaikų. Todėl mums svarbu rasti savyje drąsos, nebijoti vieniems kitų tokių, kokie esame. Nebijoti suklysti guodžiant, nes vienos stebuklingos frazės nėra.

Pamenu susitikimą su vienu pažįstamuoju gatvėje, kai buvo vos kelios dienos po mano tėčio laidotuvių. Tas sutiktas žmogus paprasčiausiai priėjo ir stipriai apkabino mane. Nesakė nieko, bet tas apkabinimas man suteikė stiprybės, kurios taip trūko. Juk į stiprų emocinį sukrėtimą reaguoja ne tik psichika, bet ir kūnas. Mūsų odoje yra daugybė receptorių. Smegenys gauna impulsus, kurie padeda nurimti, mažina įtampą, nerimą. Palaikymas už rankos, galvos paglostymas, apkabinimas gali turėti gydomąją galią. Jei tai darysite iš širdies į širdį, pajusite, kaip apkabintas virpėjęs žmogus jūsų glėbyje atsipalaiduoja. Svarbiausia, jūs jausite, kad tą akimirką padėjote jam.

Be išankstinių nuostatų

– Manote, kad savižudybių prevencijos srityje galime būti naudingi absoliučiai kiekvienas?

– Mano vidinis tikėjimas ir patirtis, galbūt žemaitiškas charakteris, kuris yra labai stiprus, neleidžia tuo abejoti. Aš esu įsitikinuusi, kad būtina visiems susivienyti, kalbėti ir kalbėtis apie tai. Padaryti galima labai daug, jau yra akivaizdžių rezultatų. Nuostabus pavyzdys – Kupiškio savižudybių prevencijos iniciatyva. Ten suburtas visas tinklas. Ką ir kaip daryti, žino ne tik psichologai, bet ir policijos pareigūnai, šeimos gydytojai, kaimynai. Net penktokai žino, kas yra psichologas.

Visai neseniai, praėjusią savaitę, Vilniuje vyko pirmoji konferencija "Įrodymais grįsti savižudybių prevencijos metodai", kurioje buvo pristatyti konkretūs savižudybių intervencijos metodai. Kiekvienas visuomenės narys turi galimybę prisidėti prie savižudybių mažinimo, tiesiog pastebėdamas kenčiantįjį ir jį užkalbindamas. Kaip tai daryti, yra sukurtos specialios programos ASIST ir "SafeTALK". Tikiu, kad laikui bėgant vis daugiau žmonių turės galimybę įgyti šių žinių ir taikyti jas kasdien.

Kaune vykusioje konferencijoje pristačiau interviu su Vilniaus universiteto klinikinės ir organizacinės psichologijos lektoriumi, psichologu Pauliumi Skruibiu. Aptarėme vieną iš priežasčių, kodėl sunku kalbėtis apie savižudybę šeimoje. Pokalbis prasidėjo nuo minties, kad vis dėlto savižudybės yra retas reiškinys, palyginti su nelaimingų atsitikimų aukomis ar mirtimis nuo ligos, todėl dažnai žmonėms neaišku, kaip elgtis su gedinčiais savižudžio artimaisiais. P.Skruibys akcentuoja, kad ir nereikia žinoti, juolab susidaryti išankstinę nuostatą, ką jam sakysi, kaip guosi. Nereikia įsivaizduoti, kad žinai, kaip jaučiasi tas žmogus, įtarti priežastį, dėl ko nusižudė jo artimasis. Gedinčiajam gali padėti tuomet, kai žinai, kad nieko nesupranti. Tas žmogus pasakys, kas jam svarbu, kaip jis jaučiasi. Labai svarbu jį išklausyti be išankstinių nuostatų, įsitikinimų. Paulius sako, kad žmonės turi suprasti, jog savižudybės nėra racionalus pasirinkimas, sudėliojus pliusus ir minusus. Dažniausiai, anot psichologų, tas žmogus išgyvena labai didelį vidinį skausmą, patiria daug desperacijos. Aplinkiniams daug kas atrodo kitaip, nei kenčiančiajam.

– P.Skruibys jus sveikino, kad pradėjote apie tai kalbėti, nes daugelis žmonių iš jūsų pirmą kartą išgirdo, kaip jaučiamasi, išgyvenant netektį, kurią artimasis pasirinko.

– Aš klausiau Pauliaus, kodėl visuomenės požiūris į šį reiškinį yra neigiamas. Ir priėjome prie savotiškos išvados, kad dažniausiai tai lemia paprasčiausias nežinojimas, nesupratimas ir baimė prieiti prie tokio žmogaus. Kaip jis jaučiasi, tikrai sunku suprasti nesikalbant.

Paulius sako, kad kenčiančiajam svarbu atsirinkti, su kuo kalbėti, kam atverti savo jausmus. Psichologas pataria neskubėti apibendrinti, jei kas sureagavo nejautriai, nesupratingai. Nereiškia, kad visi taip sureaguos. Labai gerai, kai kenčiantysis pats pasako, kaip jam padėti, kada. Juk gedėjimo laikas kiekvienam yra labai skirtingas ir patarimas susiimti gali būti pernelyg ankstyvas. Psichologai pataria prisipažinti, jei norisi tik išsikalbėti, arba paprašyti, kad tas žmogus, kuris nori padėti, paprasčiausiai pabūtų kartu, bet nieko nekalbėtų. Labai svarbu įsiklausyti į kenčiančiojo norus, pojūčius, nes jie nėra statiškas procesas.

Atjauta be žodžių

– Vadinasi, pakanka paklausti: kaip tau padėti?

– Taip. Paulius prisiminė vieną istoriją, apie vyrą, kuris užėjo pas nusižudžiusio draugo žmoną. Jis sako: ilgai galvojau, kaip tau padėti, kaip tave paguosti, bet supratau, kad tinkamų žodžių nerasiu, todėl atėjau pasakyti bent tai.

Svarbiausia yra tai, kad draugas užėjo, nuoširdžiai prabilo. Tai, anot psichologų, geriau nei įsivaizdavimas: aš žinau, kaip tu jautiesi, žinau, kad tau reikia susiimti, išsikalbėti ar užsimiršti. Paulius sako, kad nereikia išsigąsti, kai žmogus susigraudina. Tai nereiškia, kad kažką ne taip pasakėte. Tai reiškia, kad kalbame apie jautrius dalykus.

Tad būkime jautrūs, pasistenkime suprasti vieni kitus be išankstinių nuostatų. Kalbėkimės. Girdėkime vieni kitus. Nebijokime. Vienos stebuklingos frazės nėra. Dalykimės patirtimi. Būkime mokytojais ir mokiniais vieni kitiems. Žmogiška šiluma nieko nekainuoja. Nebijokime ašarų. Jos išvalo sielą ir parodo, kad gebame kalbėti apie jautrius dalykus. Kalbant apie savižudybes mums labiausiai trūksta drąsos, atpažinti ir įvardyti savo jausmus.

– Tačiau vis daugiau žmonių įsidrąsina kalbėti su jumis, prisipažinti, kad aplanko suicidinės mintys. Ką jiems sakote?

– Leidžiu kalbėti ir klausau jų. Po to nukreipiu pas specialistus.

– Ačiū, Jurgita, kad esate tokia. Ne tik nuostabios išorės, talentinga – jūsų turtingas vidus ir graži siela.

Lietuviai Dubline

Užvakar Dubline muzikanto ir aktoriaus Andriaus Mamontovo bei Jaunimo linijos iniciatyva lietuvių bendruomenei buvo surengtas savižudybių prevencijos vakaras-diskusija "Nebijok kalbėti". Renginyje dalyvavo A.Mamontovas, Jurgita Jurkutė ir psichologas Paulius Skruibis.

Susirinkusieji įdėmiai klausėsi svečių, po pranešimų apipylė juos klausimais. Nuoširdus, atviras pokalbis papildomai užtruko visą valandą. Paaiškėjo, kad savižudybių tema aktuali ir ten, todėl kalbėti apie tai būtina.