Tada vaikai grįš į mokyklą paaugę ne tik centimetrais, bet ir emociškai – labiau pažįstantys save, įgiję daugiau pasitikėjimo, gebantys ilsėtis ir planuoti laiką.
Mokėjimas ilsėtis – tokia pat vertybė, kaip mokėjimas dirbti. Didžiausia dovana vaikams – leisti nieko neveikti ir nesiūlyti plano.
Laikas įtvirtinti žinias
Švietimo pažangos programos „Tūkstantmečio mokyklos“ (TŪM) ekspertė, buvusi Balsių progimnazijos direktorė Loreta Kačiušytė-Skramtai patvirtina – mokytojams dažnai tenka rugsėjį skirti praėjusių metų kurso kartojimui, tad ir diskusijų dėl esą per ilgų moksleivių vasaros atostogų netrūkdavo niekada. Vis dėlto ji įsitikinusi, kad vaikai vasarą neturėtų sėdėti prie vadovėlių.
„Tėvai vaikams nori „gero pagrindo“, „pasivyti, užpildyti spragas“, ir tai suprantama. Tačiau šiandien vis geriau suvokiame, kad mokymasis neapsiriboja knygomis ir faktų kaupimu. Kartais turbūt ir neverta tiek pripildyti vaikus žinių, kurios po poros metų gal nebeturės vertės. Dabartinis pasaulis keičiasi taip greitai, kad svarbesni tampa ne faktai, o patyrimai ir gebėjimai“, – sako TŪM ekspertė.
L. Kačiušytė-Skramtai įsitikinusi, kad vien teorinės žinios – be sensorinio patyrimo, be prisilietimo, pauostymo ar pasiklausymo – ilgai neišlieka. Žinios tampa savomis tik per patirtį.
„Nepakanka žinias atkartoti – reikia gebėti jungti į visumą ir pritaikyti gyvenimo situacijose. Svarbu suprasti, kaip, pavyzdžiui, matavimo vienetus naudoti praktikoje, gamtos mokslų pamokose įgytas žinias pritaikyti sprendžiant kasdienes buitines problemas. Taip vaikai ugdo kompetencijas taikyti, suprasti ir jungti žinias. TŪM programa šioje srityje atnešė labai daug gerų vėjų – mokyklose atsirado daugiau kultūrinio ugdymo, STEAM veiklų, patirtinio mokymosi. Vasara yra labai tinkamas metas įtvirtinti įgytas žinias ir plėtoti patirtis, jei tik mokykla ir tėvai pažadina vaiko smalsumą“, – teigia pedagogė.
Auginančios patirtys
TŪM ekspertė pažymi, kad kai mokytojai ilsisi, o dirbantys tėvai ne visada gali būti šalia savo vaikų kaip tam tikri mentoriai, pirmuoju smuiku turėtų griežti neformalusis ugdymas – tam tinka kultūrinės patirtys, stovyklos ar savanorystė.
„Jeigu vaikas kažkur patyrė „vau“ efektą, pozityvių emocijų, tai ir pats ieškos galimybių dar kažką nuveikti toje srityje, ir taip augs toliau“, – sako L. Kačiušytė-Skramtai, mokymąsi per patirtį išskyrusi kaip pagrindinę tobulėjimo kryptį atostogų metu.
Ji džiaugiasi mokytojais, kurie jau taiko efektyviausią mokymo(si) paradigmą, kai mokiniai mokosi, o mokytojai jiems tik padeda.
„Vaikas turėtų norėti mokytis. Tam reikia pasitikėjimo vaiku, leidimo būti savarankiškam, eksperimentuoti, klysti ir vėl ieškoti išeičių. Jeigu dominuoja vertinimas, grindžiamas tik klaidų ieškojimu, labai sunku pažadinti šį norą. Su vaikų ugdymu susiję pokyčiai prasideda mūsų visų galvose – ne tik vaikų, bet ir tėvų, mokytojų. Kai keičiasi visų proceso dalyvių požiūris, keičiasi viskas. Svarbiausia – sudaryti vaikams sąlygas, kurios sužadintų smalsumą ir padėtų mokytis“, – tikina L. Kačiušytė-Skramtai.
Ji giria kiekvieną vasarišką vaikų patirtį: ir kai ji su seneliais kaime – kas jau rečiau pasitaiko, ir kai vaikus „augina visas kaimas“ – miestelio ar rajono bendruomenė, giminės ir kaimynai, tai yra visi, galintys pasidalyti pasaulėžiūra, patirtimis ir gal net profesinėmis žiniomis.
„Svajoju, kad vasaromis bus „įdarbintos“ ir TŪM pastangomis Lietuvos mokyklose atsiradusios STEAM laboratorijos, kultūros ir sporto erdvės, priemonės įvairesniam mokymuisi ir nusiraminimui, tai galėtų būti neformaliojo ugdymo specialistų užduotis. Bet tikrai ne visos vaikų mokymosi patirtys turėtų vykti mokyklose, kad po vasaros matytume paaugusius vaikus“, – sako TŪM ekspertė.
Nepakanka žinias atkartoti – reikia gebėti jungti į visumą ir pritaikyti gyvenimo situacijose.
Poilsis – emociniam augimui
Psichologė, knygos „Atsakinga tėvystė“ autorė Jūratė Bortkevičienė pastebi, kad noras matyti per atostogas įveiklintus savo vaikus yra tėvų įpročių pagimdyta problema. Dažnai jie patys darbuojasi per atostogas, į darbus grįžta gal nė nesuprasdami, kad dorai nepailsėjo, o tada tą patį modelį kaip pavyzdinį bando taikyti ir vaikams – bando jų poilsį paversti darbu.
„Neturėtume to daryti. Juk kaip tik ilsintis, net nuobodžiaujant, jų pasąmonėje prasideda tikroji per mokslo metus sukauptų žinių integracija. Kaip tik tada jos susisluoksniuoja ir įsitvirtina. O tėvų pavyzdys išties yra tai, ką vaikai perima ir patys, nemokomi. Jei tėvai ilsisi sąmoningai, bendrauja, domisi – vaikai mokosi to paties. Tada atostogos bus ne šiaip laisvas laikas, o erdvė augimui“, – aiškina psichologė.
Anot jos, geriausias sprendimas – ne saugoti vaikus nuo tinginystės, o leisti pailsėti.
„Mokėjimas ilsėtis – tokia pat vertybė, kaip mokėjimas dirbti. Didžiausia dovana vaikams – leisti nieko neveikti ir nesiūlyti plano. Vaikai patys sugalvos. Nuobodžiaujant pažadinama fantazija, vaizduotė, tikras noras veikti. Leiskim miegoti, svajoti, bendrauti, būti savimi“, – siūlo J. Bortkevičienė.
Kuo pakeisti ekranus?
Psichologė išskiria ekranų kontrolę: „Jei vasarą vaikams siūlome tik ekraną – tai nėra poilsis, tai – drumstimas ir informacinis triukšmas, neleidžiantis pailsėti. Jie įsitraukia į virtualų pasaulį ir iš jo negrįžta.“
Kas gali pakeisti ekranus? Pačių tėvų bendravimas su vaikais – per bendras atostogas, ilgesniais vasaros vakarais.
„Klauskime ir klausykime jų irgi su tikru smalsumu: ką galvoja apie pasaulį, apie tai, kas jiems patinka, ką norėtų pakeisti. Kelionėse, pokalbiuose, gal net toje mažoje erdvėje jūsų automobilyje visi atsivėrimai vyksta tarsi savaime, – sako J. Bortkevičienė. – Tai yra laikas, kai neturime reikalauti, aiškinti vaikams, kas gerai ar blogai, atsakymus siūlykime savo elgesiu, pagaliau – mokykime kritinio mąstymo. Pažinkime vaikus, leiskime jiems pažinti labiau save, bet ir mus – kaip tėvus.“
Tokie pokalbiai, pasak psichologės, formuoja vaikų emocinį pamatą, leidžia jiems suprasti, kad gali jausti visus jausmus – džiaugsmą, pyktį, nuovargį, nerimą, gal net apatiją. Ir žinoti, kad tai yra normalu. Tai – tikrasis vasaros augimas.
Naujausi komentarai