Apie tai, kas padeda ir į ką kreiptis prireikus psichologinės pagalbos, „Žinių radijui“ pasakojo Psichologinės paramos ir konsultavimo centro vadovė dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė.
– Kodėl vis dar vyrauja požiūris, kad jei paslauga yra nemokama, ji yra mažiau kokybiška nei ta, kuri kainuoja?
– Didžiąją dalį paslaugų teikiame nemokamai. Žmonių turime be galo daug ir net nespėjame suteikti visų paslaugų pagal matomą poreikį. Žmonės ateina, susipažįsta su mumis, pamato ir tada patys vertina.
– Ne vienerius metus esate šio centro vadovė. Kas labiausiai įsimena iš šių susitikimų su pagalbos ieškančiais žmonėmis?
– Daugelis žmonių, kurie į mus kreipiasi, jau yra pakliuvę į įvairias krizes – jie jautrūs, pažeidžiami, norintys šilumos ir palaikymo. Labiausiai įsimena momentai, kai žmogus, gavęs pagalbos, nurimsta, sušyla, atsitiesia, ima labiau pasitikėti savimi ir savo gyvenimu. Tokie momentai labiausiai įkvepia dirbti šį darbą. Yra nemažai ir pačių psichologų, kurie yra pavargę, o dalis klientų – labai sunkūs.
– Kaip žmonės jus randa?
– Mūsų organizacija didelė ir Kaune gerai žinoma. Daug žmonių žino apie mus. Vienu metu vykdome apie 30 psichoterapinių grupių, tėvystės mokymų ir įvairių kitų seminarų. Teikiame grupines ir individualias konsultacijas, jų laikus skelbiame „Facebook“ paskyroje. Dažnai paskelbus apie naują laiką, grupę surenkame per kelias valandas.
– Kaip atrodo jūsų darbuotojų kasdienybė?
– Mūsų centre dirba 35 darbuotojai, turime keturias administratores, kurios prižiūri visus srautus. Per metus pas mus apsilanko apie du tūkstančius žmonių.
– Ar visada pavyksta suteikti reikiamą pagalbą?
– Ateina labai skirtingų žmonių. Tiems, kurie patys nori pagalbos, ją suteikti tikrai galima. Tačiau dalis žmonių pagalbos nenori – jie ateina todėl, kad juos priverčia artimieji. Ateina norėdami save įtikinti, kad ir dar vienas psichologas bus nevykėlis.
Jei žmogus pats atviras, atvira širdimi, pagalbos galima suteikti įvairios. Jei žmogus užsidaręs, net ir geriausias psichologas jo neprakalbins ir pagalbos nesuteiks.
Jei žmogus pats atviras, atvira širdimi, pagalbos galima suteikti įvairios. Jei žmogus užsidaręs, net ir geriausias psichologas jo neprakalbins ir pagalbos nesuteiks.
– Ar yra būdų prakalbinti nekalbantį žmogų?
– Psichologai yra išmokyti palaipsniui kurti motyvaciją, „šildyti“ žmogų. Su dalimi pacientų tai pavyksta, kiti žmonės to nenori ir eina kažkur toliau.
– Kas yra gerai atliktas darbas?
– Būti su žmogumi tame momente, su kuriuo jis atėjo. Geriausia, ką gali padaryti psichologas, – jausti žmogų, suteikti jam tiek, kiek reikia, ir būti čia ir dabar.
Tai ypač svarbu, kai reaguojame į sudėtingas situacijas, priimame neužsiregistravusius žmones, kai administratorės bando suderinti, atrodytų, neįmanomus laikus.
Nenorime savęs laikyti herojais, tačiau, kai per dieną dirbi su aštuoniais žmonėmis, galima suprasti, kaip po tokios dienos jaučiasi pats psichologas.
– Ar šventiniu laikotarpiu padaugėja žmonių, kuriems reikia pagalbos?
– Mes jau daug metų stebime tokią tendenciją – yra tam tikros „juodosios skylės“. Per šventes klientų būna, bet tai nėra didžioji masė.
Yra žmonių, kuriems šventes priimti sunku, kurie jas sunkiai išgyvena. Didžioji dalis žmonių ateina sausio antrą savaitę. Ateina tie, kurie nusivilia šventėmis: žmonės tikisi, kad blizgučiai kažką duos, tačiau to neįvyksta.
Šventės praeina ir galiausiai lieka tuštuma širdyje. O su ja būti ir ją priimti yra labai sunku – prasideda pošventinė depresija. Tai rodo, kad žmonės ieško tikrų, nuoširdžių dalykų, bet jų negauna: šventės praeina, žmonės pavalgo mišrainių, tačiau širdis neužsipildo santykiais ir tikrumu. Tuomet žmonės ima ieškoti pagalbos.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai