Pavyzdžiui, kreacionistai nesutinka su iškasenose ir DNR esančiais evoliucijos įrodymais, nes nerimauja, kad pasaulietiškos jėgos vis mažiau vietos palieka religiniam tikėjimui.

Antivakseriai nepasitiki didžiosiomis farmacijos kompanijomis, mano, kad pinigai korumpuoja mediciną, kad vakcinos sukelia autizmą, nors nepatogi tiesa yra tokia, kad vienas ir vienintelis tyrimas, kuriame toks ryšys nurodomas, buvo atmestas, o pagrindinis autorius apkaltintas apgavyste.

Tikintieji, kad Rugsėjo 11-osios tragedija buvo sąmokslas, susitelkia į tokias detales, kaip Pasaulio prekybos centro statinių plieno lydymosi taškas, dėl kurio jie sugriuvo, nes mano, kad vyriausybė meluoja ir atlieka „netikros vėliavos“ operacijas, siekdama įvesti naują pasaulio tvarką.

Žmonės tuo aršiau gina savo įsitikinimus, kuo daugiau jiems prieštaraujančių įrodymų pateikiama.

Klimato kaitos neigėjai tiria medžių rieves, ledo kernus ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius, nes aistringai siekia laisvės, ypač rinkoms ir pramonei veikti, nereguliuojamiems vyriausybių.

Baracko Obamos gimimo vietos neigėjai desperatiškai nagrinėja gimimo liudijimą, ieškodami apgaulės, nes tiki, kad pirmasis afroamerikietis prezidentas yra socialistas, siekiantis sunaikinti šalį.

Tikėjimo viršenybės prieš įrodymus galia yra dviejų veiksnių rezultatas: kognityvinio disonanso ir atmetimo efekto. Klasikinėje 1956-aisiais išleistoje knygoje „When Prophecy Fails“ psichologas Leonas Festingeris su bendraautoriais aprašo, kas atsitiko NSO kultui, kai kosminis laivas neatvyko numatytu laiku. Užuot pripažinę klaidą, „grupės nariai karštligiškai siekė įtikinti pasaulį savo tiesomis“ ir atliko „daug desperatiškų mėginimų ištrinti nemalonų disonansą, skelbdami vis naujas ir naujas pranašystes, vildamiesi, kad kuri nors bus teisinga“. L. Festingeris pavadino tai kognityviniu disonansu, nemalonia įtampa, kylančia dėl nesuderinamai konfliktuojančių minčių.

Du socialiniai psichologai, Carol Tavris ir Elliotas Aronsonas (buvęs Festingerio studentas), 2007 metais išleistoje knygoje „Mistakes Were Made (But Not by Me)“ aprašė tūkstančius eksperimentų, rodančių, kaip žmonės interpretuoja faktus taip, kad šie atitiktų išankstinius įsitikinimus, ir disonansas sumažėtų.

Jų pateikiama „pasirinkimo piramidės“ metafora parodo, kaip greitai du individai, stovintys šalia vienas kito ant piramidės viršūnės, ir gindami savo įsitikinimus, išsiskiria ir atsiduria priešingose piramidės pagrindo pusėse.

Dartmoutho koledžo profesoriaus Brendano Nyhano ir Exeterio universiteto profesoriaus Jasono Reiflerio eksperimentuose tyrėjai randa bendrą veiksnį, kurį vadina atmetimo efektu, „kai pataisymai iš tiesų sustiprina klaidingą tiriamos grupės įsitikinimą.“ Kodėl? Nes tai kelia grėsmę jų pasaulėžiūrai ar savivokai.

Pavyzdžiui, subjektams buvo pateikiami netikri laikraščių straipsniai, patvirtinantys plačiai paplitusius klaidingus įsitikinimus, tarkime, kad Irake buvo masinio naikinimo ginklų (MNG). Kai subjektams paskui būdavo pateikiami pataisyti straipsniai, kad MNG nebuvo rastas, liberalai, kurie priešinosi karui, priėmė naują straipsnį ir atmetė senąjį, tuo tarpu karą palaikę konservatoriai elgėsi atvirkščiai... ir dar: jie teigė po pataisymo buvę netgi labiau įsitikinę, kad MNG buvo, ir dėstė, jog tai įrodo tik tiek, kad Saddamas Husseinas juos paslėpė ar sunaikino.

Eksperimentuose tyrėjai randa bendrą veiksnį, kurį vadina atmetimo efektu, kai pataisymai iš tiesų sustiprina klaidingą tiriamos grupės įsitikinimą.

Iš tiesų, kaip pažymi B. Nyhanas ir J. Reifleris, tarp daugelio konservatorių „tikėjimas, kad Irakas prieš JAV invaziją turėjo MNG, laikėsi dar ilgai po to, kai pati G. Busho administracija pripažino, kad jo nebuvo.“

Jei faktai tik pablogina padėtį, kaip galime įtikinti žmones jų įsitikinimų klaidingumu? Štai keletas patarimų.

1. Pokalbyje pasilaikykite emocijas sau.

2. Diskutuokite, ne atakuokite (jokių ad hominem ir ad Hitlerum).

3. Klausykite atidžiai ir stenkitės tiksliai suprasti kitą poziciją.

4. Rodykite pagarbą.

5. Parodykite, kad suprantate, kodėl kas nors laikosi tokios nuomonės.

6. Stenkitės parodyti, kad keičiantys faktai nebūtinai reiškia pasaulėžiūros keitimą.

Vadovavimasis šiomis strategijomis ne visada pakeičia žmonių įsitikinimus, bet gali padėti sumažinti nereikalingą susiskaldymą.