Nereikia kraštutinumų

Daugelis mokyklinio amžiaus vaikų vasaros atostogų laukia tarsi išganymo – visus metus užsisėdėję klasėse greičiau skuba šokti ant dviračių, leistis į nuotykius su kiemo draugais, skirti daugiau laiko primirštiems pomėgiams ar tiesiog „pabimbinėti“ nieko neveikiant.

Tėveliai savo ruožtu baimindamiesi vaiką išleisti vieną žaisti į lauką stengiasi jį apkrauti kuo daugiau įvairių veiklų, kad tik nesėdėtų „dykas“. Tačiau noras kuo įvairiapusiškiau lavinti atžalą atveda ir į kitus kraštutinumus.

„Iš stovyklos į stovyklą uoliai „tampomi“ vaikai, nevengiant aktyvių protine veikla apkraunančių užsiėmimų (pavyzdžiui, kalbų mokymosi), ima patirti per didelį spaudimą“, – pastebėjo vaikų ir paauglių psichologė Asta Budvytienė.

Ji pabrėžė, kad nėra tobulo recepto, kaip vaikas turėtų praleisti vasaros atostogas. Tačiau aišku viena – neturėtų visos dienos būti griežtai suplanuotos, tėvų įsivaizdavimu, vien turininga veikla. „Atostogos pirmiausia skirtos pailsėti, pakeisti įprastą veiklą, kuri lydėjo per mokslo metus. Vasarą reikėtų pasidžiaugti ir maloniomis veiklomis, bet nepamiršti visiškai ir režimo“, – pabrėžė A. Budvytienė.

Nuobodulys gali pasitarnauti

Atostogos pirmiausia skirtos pailsėti, pakeisti įprastą veiklą, kuri lydėjo per mokslo metus. Vasarą reikėtų pasidžiaugti ir maloniomis veiklomis, bet nepamiršti visiškai ir režimo.

Tėveliai itin būna susirūpinę, kad tik atitrūkęs nuo mokslų vaikas nepatirtų nuobodulio. Psichologės teigimu, jis kaip tik gali teigiamai pasitarnauti.

„Nors tai ir nemaloni būsena, tačiau reikalinga tam, kad vaikas išmoktų atsakomybės už savo veikimą ar neveikimą, susidėliotų tam tikrą struktūrą, pats susirastų sau užsiėmimų. Vaikui naudinga suprasti, kad suaugusieji neprivalo jo nuolat linksminti ir viską suorganizuoti“, – kalbėjo A. Budvytienė. Pasak jos, vadinamasis nieko neveikimas yra tam tikras darbas su savimi. Esama ir mokslininkų pastebėjimų, kad tokia būsena labai palanki kūrybiškumui ugdyti.

„Tuštumos būsenos patyrimas paskatina norą ką nors veikti. Tačiau reikia suvokti, kad sėdėjimas prie kompiuterio ar telefono nėra nieko neveikimas. Aišku, tokioje būsenoje užsibūti nereikėtų ilgiau dviejų savaičių. Kitu atveju vaikas gali imti nepasitikėti savimi, galų gale įprasti dykinėti ir įžvelgti to privalumų“, – aiškino psichologė. Ji pridūrė, kad geriausias laikas tokiam „nieko neveikimui“ – pirmos dvi savaitės iškart po mokslų.

Proga daugiau pajudėti

Be abejo, visiškai savieigai vasaros laiko palikti nereikėtų. Psichologės pastebėjimu, būtų gerai dar prieš atostogas pasikalbėti su vaiku, ką jis per šį laiką norėtų pamatyti, patirti, sužinoti, kokių naujų dalykų – važiuoti dviračiu, plaukti ir kt. – išmokti.

„Ieškant kuo užimti vaikus per vasaros atostogas, svarbiausia įvertinti atžalos amžių, pomėgius ir polinkius. Jei atžala nori susirasti naujų draugų, tam puikiai pasitarnauja stovyklos. Jei vaikas gabus kokiai konkrečiai meno ar sporto šakai, galima jį leisti į specializuotus užsiėmimus, kur ne tik galės susirasti bendraminčių, bet lavinti savo įgūdžius“, – patarė psichologė.

Specialistė pridūrė, kad per atostogas vaikams rekomenduojama kuo daugiau užsiimti fizine veikla. „Mokykloje patiriamas didžiulis protinis krūvis, daug laiko praleidžiama sėdint. Ypač siekiantieji aukštų mokslo rezultatų randa mažai laiko užsiimti fiziškai lavinančia popamokine veikla. Vasara – puikus metas atsigriebti“, – pastebėjo A. Budvytienė.

Į stovyklą itin naudingą išleisti bendravimo problemų turintį, drovesnį ar nedraugiškoje klasėje besimokantį vaiką. Dienos stovyklos pasitarnauja ir į pirmą klasę besiruošiančiųjų pasiruošimui – padeda socializuotis, pratintis prie tam tikros dienos struktūros.

„Jei tik yra galimybė ir vaiko noras, puikus pasirinkimas – dalį atostogų praleisti kaime pas senelius. Aktyviai pajudėti progų čia būnant tikrai nepristigs, o kur dar grynas oras, pasivaikščiojimai miške, uogavimai, grybavimai ir kiti užsiėmimai“, – vardijo specialistė.

Padeda pajusti pinigų vertę

Ne vienas vyresnio amžiaus moksleivis pats imasi iniciatyvos ir susiplanuoja atostogas nuspręsdamas jas „paaukoti“ darbui.

„Tai padeda ugdyti savarankiškumą, pajausti pinigų vertę. Tačiau jei mėnesį ar pusantro padirbėti tikrai būtų vertinga patirtis, visa vasara darbu tapti neturėtų“, – sakė A. Budvytienė.

Nors pagal įstatymą su tėvų sutikimu galima įdarbinti 14 metų sulaukusius paauglius, kaip tinkamesnį amžių įsidarbinti pas svetimus žmones psichologė įvardijo 15–16 metų.

„Tačiau neoficialiai vaikus „įdarbinti“ namų sąlygomis galima ir nuo devynerių metų – kad ir namie indus suplauti ar kaimynei daržą nuravėti, šunį pavedžioti galima už tam tikrą atlygį. Nuo tokio amžiaus jau pradeda formuotis asmenybė. Devynmetis jau moka gerai skaičiuoti, atskiria, kas yra „mano“ ir „ne mano“, gali suprasti, kad pinigai ant medžių šiaip neauga“, – kalbėjo specialistė.

Jos pastebėjimu, fiziškai padirbėję vaikai vėliau neretai aktyviau kimba į mokslus: „Jie pajunta, kad fiziniu darbu pinigus pelnyti yra sunkiau nei protiniu – juk pieštuką lengviau nei kastuvą rankoje laikyti. Be to, geriau ir tėvus išmokstama atjausti, kai jie grįžta pavargę po darbų.“

Kuo užimti vaikus?

Stovyklos. Galima rinktis dienines ir stacionarias, trunkančias nuo 5–14 dienų, paprastai organizuojamas gamtoje – Trakų r., Molėtų r., pajūryje. Pasidomėkite nemokamų stovyklų galimybe turintiems neįgalumą, socialiai remtinų šeimų, migrantų iš trečiųjų šalių, gausių šeimų vaikams (Neformalaus ugdymo projektas „TAPK 2“ („Tobulėk. Auk. Pažink. Kurk“).

Tėvams siūloma nepatingėti sekti ir miesto bei rajonų savivaldybių internetines svetaines ir nepražiopsoti nemokamos registracijos į edukacines dienos stovyklas.

Nemokamos edukacinės erdvės. Antrus metus iš eilės rengiamos akcijos metu „Atverk duris vasarai“ vaikams bus organizuojamos dienos stovyklos, turistiniai žygiai, edukaciniai užsiėmimai, įvairios dirbtuvės, pavyzdžiui, muzikos ir grafikos, interjero ir dekupažo, grafiti ir sceninio makiažo, keramikos, siuvinėjimo, mezgimo. Bibliotekose, kultūros centruose vyks kūrybinės meninės veiklos – knygų skaitymai, iliustracijų konkursai, protų mūšiai, viktorinos, filmų peržiūros ir aptarimai, dainos, šokio konkursai. Prie iniciatyvos prisijungia bendrojo ugdymo mokyklos, bibliotekos, daugiafunkciai centrai, dienos centrai, neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, muziejai, bendruomenės centrai ir kitos organizacijos.

Sudominkite vaiką skaitymu!

Vaikų literatūros specialistas Vilniaus universiteto doc. dr. Kęstutis Urba:

– Vasarą gali įvykti stebuklas – vaikas, jaunas žmogus gali tapti skaitytojas. O tam tereikia, kad į rankas pakliūtų knyga, kuri taptų sava, užburtų, nebepaleistų, po jos norėtųsi daugiau. Gal ją pasiūlyti gali artimas, jūsų vaiką pažįstantis draugas? Vasaros skaitiniams turbūt reiktų priskirti literatūrą, kuri neapsunkina poilsiaujančios galvos, prikausto dėmesį, teikia malonumą. Paprastai tokios „lengvesnės“ būna nuotykių, detektyvinės, veiksminės knygos. Toli gražu ne visada jos turiningos ir vertingos meniškai. Kita vertus, lengvai skaitomos knygos ne visada yra „tuščios“ knygos.

Mažiausiems, skaitytojams-vartytojams, verta įduoti į rankas paveikslėlių knygą, kurioje yra daug detalių, yra ką tyrinėti. Pavyzdžiui, Martino Handfordo „Surask Joną“ ir panašias. Yra ko ieškoti ir Linos Žutautės knygose apie Kakę Makę. Jau pradėjusiems skaityti siūlyčiau Otfrydo Proislerio lengvai įveikiamas knygas – „Raganiukę“, „Vaiduokliuką“, triptiką apie Plėšiką Hocenplocą.

Jeigu jūsų vaikui jau devyneri ar dešimt, tegul imasi „Hario Poterio“. Beje, bet kurio amžiaus skaitytojui nevėlu imtis tos knygos, mat jos neskaitęs kada nors gali pasijusti balta varna… Tegul tai ir nėra didingiausia knyga vaikams, skaitymo malonumas garantuotas.

Maždaug vienuolikos metų mergaitėms (ir vyresnėms) siūlyčiau Eleanoros Porter „Poliana“. Ne dėl siužeto intrigos, nors jos knygoje yra, bet dėl ypatingos, vasariškos pasaulėjautos, džiaugsmo „ideologijos“. Nemažai paaugliško amžiaus merginų ir vaikinų buvo užbūrę Marios Gripes „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“, Jameso Krüsso „Timas Taleris, arba Parduoats juokas“ ar to paties Preusslerio „Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne“.

Maždaug penkiolikmečiams siūlyčiau knygą, nuo kurios ir pats visai neseniai negalėjau atsiplėšti – Ransomo Riggso „Ypatingų vaikų namai“. Pastaruoju metu esu susižavėjęs lengvai skaitoma ir išmintinga lietuvių autorės Ilonos Ežerinytės apysaka paaugliams „Sutikti eidą“.

Nors mano siūlomos knygos gali pasirodyti per rimtos, tačiau jas perskaičius tikrai nebus gaila sugaišto laiko. Kad ir kaip būtų, vasarą skaityti sveika. Juk skaitymas – tai minčių ir jausmų judėjimas. O gydytojai sako, kad bet koks judėjimas – sveika.