Žmogui, dejuojančiam, kad skauda galvą, vertėtų nuvažiuoti į ligoninę ir pažiūrėti, kiek ten jaunų žmonių, vaikų, – tada jis supras, kad visos jo bėdos išsigalvotos, sako architektas Algimantas Kančas, prieš penkerius metus sužinojęs, kad serga vėžiu. „Tada supranti, kad visa tai yra smulkmenos. Ir džiaugiesi kiekviena diena, tuo, kad dar tau dovanota laiko, įpranti vertinti tuos dalykus, kurie atrodė savaime suprantami“, – pastebi jis.

O tiems, kurie taip pat susidūrė su sunkia liga, A. Kančas pataria jokiu būdu netikėti siūlančiais „stebuklingus“ gydymo būdus: „Susitikęs su gydytoju žolininku Ruolia, paklausiau, kokių man reikėtų žolių. O jis sako: „Klausyk, tu esi architektas. Kai namas griūva, nuo ko reikia pradėti remontuoti? Nuo pamatų. Todėl eik, susitvarkyk savo pamatus ir tada, kai bus sutvarkyti pamatai, mes galėsime padėti.“ Tačiau kartais žmonės, kai griūva pamatai, dažo stogą.“

– Šįmet paminėjote 60-metį, tačiau gimimo dieną pavasarį praleidote ligoninėje. Su kokiomis mintimis sutikote šią datą?

– Priklausomai nuo ligos eigos, visada yra apėmusi vidinė audra. Bet pagrindinis dalykas, kuris mane lydi jau ne pirmus metus, – būtinybė suprasti bei tikėti, kad yra ir teigiamų sprendimų. Kad ir kas būtų, tai tarsi važinėjimas kalneliais – kartais leidiesi, kartais kyli.

– Kaip priėmėte žinią apie savo ligą?

– Susidūrus su tokia liga, būna keletas etapų. Pirma, nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris priimtų tai ramiai – iš pradžių būna šokas. Ima kilti egzistenciniai klausimai – kodėl man ir ką aš tokio padariau... O tada turi suprasti, kad gyvensi su ta liga, kad turi ne sėdėti kaip ant adatų, bet priimti kaip duotybę. Dabar yra taip, bet tu dar esi gyvas, dirbi, bendrauji su draugais, šeima, o tavo padėtis ne tokia jau bloga, nes dar yra įvairių dalykų, kurie teikia vilčių ir gali realiai padėti.

Pirmame etape būtini ir kontaktai su žmonėmis, kurie patys yra tai patyrę. Nes iš gydytojų viską išgirsti yra kitaip – jie turi daug tokių pacientų ir jiems tai tik toks gyvenimas, kasdienybė. Todėl per susitikimus su keliais draugais, kurie taip pat buvo paliesti, kurių žmonos turėjo problemų, gavau tarsi instruktažą: pakeisk požiūrį, turi tai priimti, negali sėdėti kaip ant šukių. Ir knygose rašoma, kad reikia pamilti savo ligą, nors iš pradžių sunku suvokti, ką čia skaitai, – juk ji tavo priešas. Paskui natūraliai atrandi Dievą, permąstai, ramini save ir egzistencinius dalykus pajunti daug greičiau negu gyvendamas lengvą ir paprastą gyvenimą.

Paskui prasideda procedūros ir, priklausomai nuo tavo mąstymo, nuo gydytojų, nuo Dievo valios, vystosi liga. Ilgą laiką vaistai padeda, paskui jie nustoja veikti, ir pradedi galvoti, kas bus toliau. Prasideda chemoterapija, paskui lyg ir ji nebeveikia, bet galimi kiti ėjimai, tarkim, eksperimentiniai vaistai. Taigi turi įprasti gyventi.

– Pakeisti požiūrį į ligą – nemenka užduotis. Kur ieškote stiprybės, kas Jus, be tą patį išgyvenusių žmonių, dar palaiko?

– Turi tai daryti, kitaip pats sau kenksi, nes ir bažnyčioje per pamaldas linkima ramybės. Todėl turi nurimti, atsiduoti likimui, Dievo valiai, stengtis galvoti pozityviai ir neturi kasdien analizuoti „kodėl man, kas, kaip“, nes taip yra. [...] Pasirodo, žmogus turi daug vidinių rezervų, todėl reikia  nenuleisti rankų. Žinoma, palaiko šeima, draugai, padeda meditacija, bažnyčia. Turi toliau gyventi savo gyvenimą vildamasis ir tikėdamasis, kad kada nors pokyčiai įvyks. Ir jokiu būdu netikėti tais, kurie siūlo „stebuklingus“ gydymo būdus – žoles, užkalbėjimus. Turi remtis tikrąja medicina, savimi, pozityviu mąstymu ir melsti Dievo. Bet tokių įvairių, kurie tau greitus receptus kiša iš sutrintų kažkokių ypatingų žolių...

Susitikęs su gydytoju žolininku Ruolia, paklausiau, kokių man reikėtų žolių. O jis sako: „Klausyk, tu esi architektas. Kai namas griūva, nuo ko reikia pradėti remontuoti? Nuo pamatų. Todėl eik, susitvarkyk savo pamatus ir tada, kai bus sutvarkyti pamatai, mes jau galėsime padėti.“ Tačiau kartais žmonės, kai griūva pamatai, dažo stogą. [...] 

– Diagnozę išgirdote maždaug prieš penkerius metus. Ką ši liga Jums padėjo atrasti?

– Kadangi taip atsitiko, teko  pradėti keistis, permąstyti gyvenimą, vertybes. Pamačiau, kad daugeliui dalykų, kurie yra smulkūs, nereikšmingi, žmonės suteikia ypatingą reikšmę. Taigi atsiskyrė tai, kas yra tikra, pastovu, rimta, ir tai, kas tėra žaisliukai...

– Pavyzdžiui?

– Kažkoks išgyvenimas dėl nenudažyto kambario, neįstatytų durų ar nenupjautos žolės. Kalbu apie kasdienybę, kuri užvaldo žmones.  Arba, pavyzdžiui, kai kažkas dejuoja, kad skauda galvą, kaip jis čia serga, aš sakau „padarom išvyką į ligoninę, ir pamatysi, kiek ten jaunų žmonių, vaikų, – tada suprasi, kad visos tavo bėdos išsigalvotos“. [...] Taigi supranti, kad visa tai yra smulkmenos. Ir džiaugiesi kiekviena diena, tuo, kad dar tau dovanota laiko, įpranti vertinti tuos dalykus, kurie atrodė savaime suprantami.

– Ko palinkėtumėte tiems žmonėms, kurie nuoširdžiai tiki, kad gyvens amžinai ir kad nuostabiausios dienos dar neatėjo?

– [...] Žmogus turėtų labiau vertinti savo laiką, dienas, kurios jam dovanotos, savo poelgius, žodžius, ieškoti gilesnio, tikresnio bendravimo su artimaisiais, pažįstamais. Tai yra – pajausti gyvenimo gilumą, o ne šliuožti paviršiumi. Be to, nepamiršti meditacijos, bažnyčios – jos parama krikščionį turėtų lydėti kasdieniame gyvenime, ne tik laidotuvių dieną.

– Taigi – būti atidesniam?

– Kasdienai, sau, artimiesiems.