Tarptautinių profesionalų tinklo „GLL | Global Lithuanian Leaders“, verslo teisės advokatų kontoros „TRINITI“ suburti specialistai, „Už saugią Lietuvą“ ambasadorė, aktorė Jurgita Jurkutė-Širvaitė, savižudybių prevencijos projekto „Kupiškio algoritmas“ įkvėpėja psichologė Valija Šap ir psichiatras Arūnas Germanavičius diskutavo tema „Nesižudanti Lietuva: kada?“. Renginio organizatoriai pateikia apibendrintą keturių žingsnių strategiją, kuri gali būti naudinga žmonėms, norintiems atpažinti į savižudybę linkusius žmones ir siekiantiems jiems padėti.

I žingsnis: nugalėti baimę

Specialistų patirtis rodo, kad susidūręs su savižudybės faktu – ar tai būtų apie ketinimą prabilęs giminaitis, ar drastišką artimojo atsisveikinimą išgyvenantis draugas – pašalinis žmogus išsigąsta. Tam turi įtakos ir visuomenėje jaučiamas susvetimėjimas, bendruomeniškumo stoka, ir vis dar gajus ydingas įsitikinimas, kad su kylančiais sunkumais privalu dorotis pačiam. Tiek kalbėti apie savas problemas, tiek apie jas teirautis kito, yra „nepatogu“.

II žingsnis: pažinti

Anot dr. A. Germanavičiaus, savižudybė – procesas, ji retai būna impulsyvi. Skiriami keli savižudybės kaip proceso etapai. Pirmasis – mintys apie pasitraukimą iš gyvenimo. Jame atsiduria dažnas, išgyvenantis sunkumus. Tai nėra didelės rizikos grupė, tačiau tokios mintys – ryškus signalas, kad reikėtų pasikalbėti su žmogumi ir taip padėti jam sumažinti patiriamų emocijų perteklių. Antras etapas – savižudybės būdų svarstymas. Tai – didesnės rizikos grupė, reikalaujanti specialistų įsikišimo. Trečias etapas – rizikos pikas: mėginimas žudytis.

Be kitų rizikos faktorių, tokių kaip patiriamos stresinės situacijos, vienišumas ar liga, savižudybė glaudžiai susijusi su depresija. Deramai gydant šią ligą, traukiasi ir mintys apie savižudybę.

Be kitų rizikos faktorių, tokių kaip patiriamos stresinės situacijos, vienišumas ar liga, savižudybė glaudžiai susijusi su depresija. Deramai gydant šią ligą, traukiasi ir mintys apie savižudybę. Depresija pasižymi keliais kriterijais: ženkliai nuslopsta žmogaus energija, prarandama motyvacija. Šia liga sergančiojo nuotaika nebūtinai prasta – ypač tai galioja paaugliams ir vyrams. Tačiau žmogus dažnai būna įsitempęs, impulsyvus, dirglus, piktas. Pastebimi apetito ir kūno svorio pokyčiai, pasikeičia savęs suvokimas: asmuo jaučiasi esąs nieko vertas, yra puolęs į neviltį.

III žingsnis: stebėti

Vargu, ar apie savižudybę galvojantis žmogus apie tai praneš per kolektyvo vakarėlį, užlipęs ant scenos. Vargu, ar jis į tokius vakarėlius apskritai bevaikščios. V. Šap ragina: jei matote savo aplinkoje žmogų, kuris paskutiniu metu yra liūdnas, uždaras, patiria ryškią emocijų kaitą, jei jo nedomina anksčiau mėgta veikla, jei jis sako, kad gyvenimas neturi prasmės, pradeda kalbėti mirties temomis, domėtis savižudybių būdais, jei mano, kad yra bevertis ar negebės išspręsti savo problemų, nelikite abejingi. Taip pat turėtumėte suklusti, jei įvairiomis užuominomis žmogus rodo, kad jam yra be galo sunku, jei pradeda grąžinti daiktus, rašo testamentą (būdinga vyresnei kartai), pradeda vartoti daugiau alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų. Apie savižudybę mąstantis žmogus pradeda rizikingai vairuoti, o gavęs pastabas apie savo elgesį numoja ranka ir sako nematąs skirtumo.

IV žingsnis: veikti

Ką gi daryti toliau, priklauso nuo situacijos, su kuria susidūrėte.

Asmuo galimai svarsto apie savižudybę. Pakvieskite jį pasikalbėti. Išsakykite nerimą sukėlusius dalykus. Paklauskite, kas jam nutikę. Jei būsite nuoširdūs, žmogus atsivers. Neišsigąskite, nekritikuokite ir nesmerkite. Nevardykite tų, kuriems, jūsų nuomone, sekasi prasčiau, nei jam. Neminėkite tų, kuriems šis jo žingsnis pakenktų („juk turi vaikų, pagalvok apie tėvus“ ar pan.).

Atminkite: kiekvieno žmogaus situacija yra išskirtinė ir tik jo paties padėtis jam yra skausminga. Nebijokite paklausti: „Ar tikrai galvoji apie mirtį kaip galimą išeitį?“ Akistata su tiesiu klausimu padeda susivokti. Palaikykite jį, pasakykite, kad esate šalia. Aiškiai duokite žinią: „Noriu padėti, bet mano pagalbos neužteks. Galiu tave palydėti pas specialistą.“ Būtina pasakyti žmogui, kad egzistuoja pagalba.

Žmogus mėgino nusižudyti. Tarkime, jūsų kolega guli ligoninėje po bandymo nusižudyti. Kaip elgtis? Visų pirma, turite parodyti, kad jums visa tai rūpi. Žmogus po tokio įvykio išgyvena daug sunkių jausmų. Jo asmeninė tragedija tapo vieša. Jis nežino, kaip tai priims šeima, draugai, bendradarbiai. Jis patiria egzistencinę krizę, nesupranta, ką toliau daryti. Jis buvo pasiruošęs mirti, bet nemirė. Šioje sumaištyje jam reikia išgirsti: „Tau labai sunku, bet mes esame šalia.“

Pažįstamo artimasis pasitraukė iš gyvenimo. Tokiu atveju svarbu kalbėti apie kaltės ir gėdos jausmus. Išėjus artimajam, likusieji ieško savos kaltės – mano, kad jie kažko nepadarė ar nepastebėjo. Itin svarbu grįžti prie artėjančios nelaimės požymių ar atsisveikinimo ženklų, kuriuos dabar atmintyje kankinančiai mėgina atsekti artimieji. Detales galima sužinoti iš pokalbio, bet ir šiuo atveju jokiu būdu nevertinkite to, ką išgirdote. Tiesiog išklausykite žmogų, pamėginkite įsijausti į jo patirtį ir pasidalykite tuo, kaip jaučiatės, patirdami visa tai drauge su juo. O jei žodžiai per sunkūs – pakanka prieiti ir apkabinti.

Daugiau apie pagalbos būdus galvojančiam apie savižudybę skaitykite čia.

Taip pat kviečiame peržiūrėti vaizdo įrašus šia tema.