Anot J. Baltuškienės, suaugusieji, bendraudami su nelaimėje ar krizėje atsidūrusiais vaikais, dažnai kartoja savo pačių tėvų klaidas ar visuomenėje vyraujančius gedinčių vaikų raminimo mitus. Remdamasi Johno W. Jameso Russello Friedmano knyga „Kai sielvartauja vaikai“, ji atkreipia dėmesį į šešias pagrindines suaugusių elgesio klaidas. Jų, pasak psichologės, reikia atsikratyti. Nesvarbu, kokio amžiaus vaikai būtų – darželinukai ar paaugliai, bendrauti su jais reikia empatiškai: matant, priimant, o svarbiausia – gerbiant visus jų jausmus.

1 klaida. Neliūdėk!

„Viskas bus gerai. Juk dabar saugu“, – taip dažniausiai sakoma vaikui, kai jis išsigąsta, verkia, nerimauja. Anot psichologės, taip kalbėti – tas pats, kas liepti vaikui nebejausti. Taip, sunku matyti vaiką kenčiantį, bet negalima nuneigti vaiko jausmo. Dar viena klaida, kurią daro suaugusieji, siekdami, kad vaikas pamirštų skausmą, – ima vaiką linksminti. Ko labiausiai reikia – būti šalia ir pagarbos vaiko jausmui.

2 klaida. Tai, ko netekai, pakeisk kuo nors kitu!

Pavyzdžiui, vaikas netenka augintinio, verkia, išgyvena. Arba – liūdi dėl namuose palikto mėgstamo žaislo. Suaugusieji, norėdami sumažinti vaiko kančią, sako: „Neliūdėk, nupirksime naują.“ Vaikas sutrinka, jis norėtų naujo, bet vis dar išgyvena dėl senojo netekties. Vaikas turi teisę liūdėti, išbūti netektį. Suaugusieji turėtų raminti vaiką, sakydami jam: „Ir man liūdna, kad taip atsitiko.“

Jei nieko nedarysi, laikas pats liūdesio nepanaikins ir žaizdos neužgydys. Reikia skirti dėmesio vaikui, padėti jam išliūdėti, paskatinti užsiimti kažkokioms veikloms, neskubėti linksminti.

Siūlymas pakeisti sena kažkuo nauju tarsi sako vaikui: „Užgniaužk savo jausmus.“ Vaikai pasitiki suaugusiaisiais, pradeda slėpti savo jausmus, neišmoksta susigyventi su netekties situacija. Vėliau, būdami jau suaugę, neišmokę išbūti su netektimi, daro skubotus sprendimus. Pavyzdžiui, išsiskyrę su mylimu žmogumi, kuria skubotus santykius su kitu.

3 klaida. Slėpk savo sielvartą!

Kartais tėvai suformuoja vaikams požiūrį, kad sielvarto nereikia rodyti. Tuomet vaikas lenda po lova, slepiasi, nerodo liūdesio tėvams, kad negautų barti ar negirdėtų tėvų priekaištų, ko jis toks nelinksmas.

Tėvai sako: „Tu trikdai kitus savo liūdesiu, eik ir vienas paliūdėk.“ Suaugusiesiems sunku, kai vaikas liūdi, tačiau jie taip pat turi gerbti vaiko jausmus ir norą liūdėti. Geriausia būti šalia, paguosti, bet nelinksminti. Vaikui, kaip ir suaugusiajam, liūdint reikia kito žmogaus supratimo, palaikymo, o ne linksminimo.

Jūratė Baltuškienė / Asmeninio archyvo nuotr.

4 klaida. Būk tvirtas!

Labai dažnai suaugusieji vaikams kartoja, kad jie turi būti tvirti. Vaikas, tai girdėdamas, pasitiki suaugusiuoju, jis nori būti tvirtas, rūpintis jaunesniais broliais ar liūdinčia, prastai besijaučiančia mama. Taip, ištikus netekčiai ar krizei, pavyzdžiui, pasitraukus nuo karo su mama, o tėčiui likus karo zonoje, vaikai nori prisiimti suaugusiojo vaidmenį. Tačiau toks vaidmuo, tenkantis vaikui, yra ne jo jėgoms.

Vaidmenimis šeimoje reikia dalytis. Kad ir kokia skausmo prislėgta atrodytų vaiko motina, ji vis tiek yra sprendimus priimantis asmuo, sukuriantis vaikui saugumo jausmą. Vaikas turi žinoti, kad suaugę, esantys šalia, žino, ką reikia daryti ištikus nelaimei.

5 klaida. Imkis veiklos!

Eik dirbti, sportuok, ruošk pamokas, veik, veik, veik. Šios klaidos labai sunku atsikratyti. Veikla iš tiesų neblogai. Ji nukreipia dėmesį nuo skausmo, padeda atsikratyti liūdnų minčių, nepulti į depresiją. Tačiau jei  per daug veiklos ir vaikui nebelieka erdvės, kurioje galima pakalbėti apie savo išgyvenimus, jei nelieka laiko pabūti su mama ar tėčiu, ji nebepadeda.

Užsiimant kažkokia veikla, tuo momentu palengvėja, tačiau kai veiksmas baigiasi, vėl tampa blogai. Todėl svarbu išbūti, išjausti skausmą. Suaugusiojo užduotis – stebėti savo vaikus: ar jie ne per daug užsiėmę, ar jie turi laiko išbūti. Geriausia būti kartu su vaiku, kalbėti apie tai, kaip jis jaučiasi. Nereikia bijoti liūdesio.

6 klaida. Laikas gydo visas žaizdas!

Ši klaida turi pagrindimą, nes, laikui bėgant, skausmas palengvėja, o liūdesys nurimsta, galima laisviau kvėpuoti. Tačiau žaizdas gydo ne laikas, o veiksmai, kurie buvo atlikti laikui bėgant. Jei nieko nedarysi, laikas pats liūdesio nepanaikins ir žaizdos neužgydys. Reikia skirti dėmesio vaikui, padėti jam išliūdėti, paskatinti užsiimti kažkokiomis veiklomis, neskubėti linksminti. Vaiką stebintys suaugusieji patys pamatys, kaip, laikui bėgant, skausmas rimsta. Kai įvyksta lūžis, jau galima siūlyti vaikui imtis kažko naujo, eiti toliau.