Anot jos, literatūra turi sutapti su vidiniu gyvenimu, o poezijos terapija – vienas būdų, padedančių susitikti su pačiu savimi.

– Kas yra poezijos terapija?

– Poezijos terapija yra pagalbos žmogui būdas, padedantis žmogui pasijusti sveikesniam. Kai kurie manęs klausia, kokias ligas galima gydyti poezijos terapija – ar galima gydyti bronchitą, vėžį ir t. t. Taip tiesiogiai klausti nereikia, nes tai nėra tabletė, kurią galima paduoti vienos ar kitos ligos atveju, o metodas. Kai mes turime daugiau sveiko prado, ligas įveikiame lengviau. Poezijos terapija apima ir literatūrą, ir žmonių grupę, su kuria dirbama, ir patį poezijos terapeutą.

– Ar terapijoje skaitoma garsiai?

– Metodų gali būti įvairių. Ne visi linkę skaityti ir atsiranda žmonių, labai nemėgusių lietuvių kalbos ir literatūros pamokų. Būtent po poezijos terapijos valandėlių jie atranda, kad skaityti – malonu ir gražu. Kai esame grupelėje, pasirenkame kelis eilėraščius ir skaitome garsiai, vėliau apie juos kalbamės.

Vienas poezijos terapijos tikslų – padėti žmogui susitikti su pačiu savimi, nes eilėraščio lyrinis subjektas turi kažkokios egzistencinės patirties. Klientas, su kuriuo dirbu, taip pat jos turi. Dėmesys sutelktas į žmogų, kuris dalyvauja poezijos terapijoje. Net skaitant tą patį eilėraštį kiekvienas jį išgyvena kitaip, asociacijos gali būti labai skirtingos.

– Ar poezijos terapijai tinka šiuolaikinė poezija?

– Tai nulemia žmonės, su kuriais dirbama. Jei tai senjorai, reikia daugiau klasikinės literatūros. Kalbant apie modernesnę, šiuolaikinę literatūrą, reikėtų galvoti apie jaunesnius klientus. Svarbu yra tai, ar jie skaitę knygas.

Ne paslaptis, kad, norint suvokti daugumą šiuolaikinių autorių, reikia būti perskaičius nemažai knygų, jausti ir pažinti tos kūrybos kontekstą, ne tik autorių. Tai lengvina suvokimą. Terapijoje mes neturime daug laiko. Joje reikia, kad tekstas veiktų iš karto. Jei pacientas sušunka, kad vienas ar kitas eilėraštis parašytas specialiai jam, tai jau gerai.

– Kokią poeziją naudojate terapijoje?

– Kai kurie sako, kad jei žmogus serga depresija, reikia jam skaityti kažką labai linksmo ir džiaugsmingo. Tiesą sakant, ne, nes toks žmogus džiaugsmingų tekstų negirdi. Jam tai svetimas pasaulis.

Mes geriausiai išgirstame tai, kas turi panašumų su mūsų vidiniu gyvenimu. Jei dirbama su depresija sergančiais žmonėmis, siūloma skaityti ne linksmą literatūrą, o tokią, kurioje parodomas tam tikras išsilaisvinimo kelias. Tai vienas iš variantų.

– Esate rašytoja. Ar užsiimti poezijos terapija ne rašytojui būtų labai sunku?

– Reikia pažinti ir literatūrą, ir žmones, su kuriais dirbi. Medicininis išsilavinimas tikrai nebūtinas, bet kiekvienas, kuris vadovauja tokiai poezijos terapijos grupei, privalo turėti literatūros ir psichologijos žinių.

Kitas dalykas yra žmonės, su kuriais dirbama. Kartais jie gali būti praktiškai sveiki, susirinkę geriau save pažinti. Dirbant su vienais, pakanka vienokių kompetencijų, be susidūrus su klinikiniais dalykais, kompetencijos turi būti specifinės. Aš daug dirbu su šizofrenija ar depresija sergančiais žmonėmis, o tai ir lemia, kokią literatūrą renkuosi.

– Vedate ir biblioterapijos kursus. Ar tai panašu, o gal skiriasi?

– Sakyčiau, tai tiesiog žodžių žaismas. Biblioterapijos esmė yra tokia, kad mes knygoje ieškome galių, padedančių gyventi, tam tikrų egzistencinių žinių. Viena biblioterapijos krypčių – tų gyventi padedančių galių paieška pačioje literatūroje, o interaktyvioji biblioterapija ir yra poezijos terapija. Čia visas dėmesys nukreiptas į sąveiką – kaip skaitantis žmogus išgyvena tą literatūrą, ką jis jaučia, kokios mintys jam kyla.

– Kokius literatūros autorius dažniausiai renkatės?

– Turiu pamėgtų autorių, tai ir Jonas Strielkūnas, ir Marcelijus Martinaitis. Dirbdama su pacientais, dažnai renkuosi Vincą Mykolaitį-Putiną, Henriką Nagį, Justiną Marcinkevičių. Kai dirbu, skaitau lietuvių autorius, tyčia stengiuosi apsieiti su jais.