Kalbėtis, nesiekti pakeisti antrosios pusės, išsiugdyti kantrybę ir kai kuriais momentais tiesiog išlaukti – šiuos poroms sugyventi padedančius patarimus pateikia psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė.

– Ar teisingas populiarus teiginys, kad meilė trunka trejus metus?

– Mokslininkų įrodyta, kad fiziologiniu požiūriu meilė trunka trejus metus. Laimės hormono, su kuriuo susijusi pakylėta nuotaika, ima gamintis mažiau. Mažėja ir aistros. Maždaug po dviejų kartu praleistų metų aistringa meilė baigiasi, tada protu pamatome žmogų, koks jis yra iš tikrųjų.

– Tuomet jau reikėtų pradėti dirbti, kad aistra peraugtų į abipuse pagarba paremtus santykius?

– Gal nepavadinčiau to darbu – reikėtų pradėti daugiau kalbėtis. Poros prisipažįsta, kad tokiu metu prasideda konfliktai. Sako: nesutariame, tai kam iš viso būti kartu? Bet tai yra kampų šlifavimo – derinimosi vienas prie kito laikotarpis. Todėl kalbėtis labai svarbu.

Šiuo laikotarpiu atsiranda tam tikro abejingumo. Apie partnerį tarsi jau viskas žinoma – jį galima prognozuoti, nuspėti, tarsi nebelieka nieko įdomaus. Gimsta tam tikra apatija, o paskui – ir susierzinimas. Ima erzinti kai kurie partnerio veiksmai, įpročiai. Mažėja chemijos, daugėja buities. Prireikia kantrybės išbūti santykius.

Kai kas ima ieškoti kito partnerio. Juk yra manančių, kad visą laiką turi skraidyti drugeliai pilve, visą laiką reikia su tokiu jausmu gyventi. Tačiau tai klaidingas įsitikinimas. Tikra meilė ateina tada, kai pereiname visas stadijas.

Konfliktų stadija padeda išsiugdyti kantrybę, išbuvimą kartu. Barnių yra, bet svarbiausia per juos išlaikyti pagarbą: neišsivadinti visaip, nes kitu atveju kaupiasi nuoskaudos. O jei nuoskaudų susikaupia labai daug, darosi sunku atleisti. Tada kiekvienas konfliktas pereina į partnerio baksnojimus už tai, ką jis kažkada ne taip padarė ar pasakė, savo elgesiu pažemino ar įžeidė. Tokiu atveju nebenagrinėjama tos dienos situacija, dėl ko susipykta, o grįžtama į praeities nuoskaudas.

Taigi, konfliktų metu reikia išmokti laiku atsitraukti, padaryti pertraukėlę, pabūti ramiai. Tai leidžia pažiūrėti į situaciją išmintingai, suvokti, koks to konflikto tikslas. Pora paprastai turi tikslą būti kartu, būti "mes", kurti bendrą ateitį.

V. Mikutaitienė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kai kurios poros skiriasi dėl to, kad aistra neperauga į meilę, pagarbius santykius?

– Taip. Vienos poros pereina konfliktų stadiją, kitos išsiskiria. Tačiau kai kurios ilgametės poros lieka įstrigusios konfliktų stadijoje – nuolat konfliktuoja, kivirčijasi ir sako nebegalintys gyventi kitaip, be konfliktų, barnių. Jiems esą kaip tik gerai, kai susikivirčija, išsisako ir pasitraukia į skirtingus kampus. Būna net nusistovėjusi taisyklė, kuris pirmas nusileidžia. Tačiau tam, kuris nuolatos nusileidžia, tai gali kauptis, gali atsirasti nekalbadieniai, kurie kartais tęsiasi iki savaitės, kelių ar net mėnesio.

Taigi, konfliktų etapas porai yra kaip išbandymas, kurio metu jie turi išmokti susivaldyti. Reikia kalbėti apie nesutarimus, spręsti konfliktus, bet nenukrypti į vienas kito įžeidinėjimus, senų nuoskaudų prisiminimus.

– Užsiminėte apie poros santykių stadijas. Drugelių pilve stadija baigiasi – prasideda konflikto stadija. Jei ji sėkmingai pereinama, kas laukia tada?

– Prasideda kantrybės stadija. Konfliktų stadijoje yra labai ryškus noras pakeisti kitą žmogų, perauklėti. O kantrybės stadijoje atsiranda supratimas, kad kitas žmogus tiesiog taip elgiasi, kad reikia priimti jį tokį, koks jis yra. Kai kurias situacijas galima tiesiog išbūti, ir visa tai savaime praeis.

Ir jei išsiugdoma kantrybė, pagarba, o ne noras pakeisti kitą, gimsta tikroji meilė. Su įsipareigojimais, atsakomybe, kai aš žinau ir savo, ir partnerio silpnybes ir stiprybes, ir vis tiek apsisprendžiu būti kartu, kai žmogus mylimas toks, koks jis yra, su visais trūkumais, ydomis, ir tuo mėgaujamasi. Atsiranda pilnatvė, suvokimas, kad aš papildau jį, kur jam sunkiau, o jis papildo mane. Tai tampa šeimos, poros stiprybe.

Ir tada konfliktų nebekyla. Tuomet dėl svarbių sprendimų partnerio atsiklausiama ir nesiūloma tai, kas ir taip aišku, kad partneriui netiks. Kai priimame kitą žmogų, koks jis yra, priimame ir jo laisvės dalį: pabūti sau, su savimi be priekaištų.

Jei išsiugdoma kantrybė ir pagarba, o ne noras pakeisti kitą, gimsta tikroji meilė.

– Konsultuojate ir link skyrybų einančias poras. Dėl ko dažniausiai pykstamasi?

– Kai poros skiriasi, dažniausiai sakoma: nesutapo charakteriai. Tačiau kas už to slypi? Viena priežasčių – nuoskaudos, susikaupusios per konfliktus.

Labai svarbūs yra finansai. Dėl jų nepasidalijimo kyla daug konfliktų. Ir jei partnerių pajamos pasiskirsčiusios netolygiai, juntama skriauda. Kartais poros apie tai net neišsipasakoja, tačiau galima justi, kad tai yra skaudi tema.

Nemažai konfliktų kyla ir dėl tėvų įtakos. Tai atvejai, kai poros tėvai kišasi ar net stengiasi kontroliuoti vaikų, jau sukūrusių savo šeimą, gyvenimą arba kišasi į anūkų auklėjimą. Jei gyvenama tuose pačiuose namuose ir jei dar finansiniai dalykai prisideda – vieno tėvai davė daugiau, o kito mažiau, tai taip pat tampa konfliktų priežastimi. Net, atrodytų, nekaltą repliką vienas iš partnerių gali priimti labai jautriai. Juk sūnus ar dukra prieš partnerį dažniausiai gina savo tėvus. Kiekvienam iš vaikystės, iš tėvų namų atsineštos taisyklės atrodo natūralios, mes ir suaugę jas labiau palaikome. Bet pirmiausia turi būti poros interesai, o tėvų pageidavimai, norai – paskui.

– Ar tikrai, kaip juokaujama, kartais pykstamasi dėl to, kad partneris ne taip spaudžia dantų pastą iš tūbelės?

– Tai yra atvejis, kai erzina kitokie partnerio įpročiai, ir tai tampa konfliktų priežastimi. Tikrai yra porų, kurios smulkmeniškai vertina partnerio kitokius įpročius ar smulkias nesėkmes. Pavyzdžiui, prisvilino puodą, neįdeda druskos tiek, kiek norisi.

Nuėjus į tokius smulkmeniškumus kartais sakoma: jei tu nedarai taip, kaip aš noriu, tu negirdi manęs. Vadinasi, nerodai man pagarbos. Ir jei žmogaus vadinamoji meilės kalba yra paslaugos, tai jam atrodo: jei moteris neįberia pakankamai druskos, jo nemyli. O moteris teisinasi: valgyti juk padariau. Bet vyrui netinka, sako: ne taip padarei.

Arba kitas pavyzdys. Jei asmens meilės kalba yra gražūs žodžiai, bet partneris nepasako "Ačiū, kaip smagu, kad tu tai padarei!", poros santykiai taip pat gali tapti sudėtingi. O jei moters meilės kalba yra dovanos, bet vyras pamiršta žmonos gimtadienį arba tik gėlytę parneša, tai moteris jaučiasi labai blogai.

Ir kartais net ne finansinė dovanos vertė, o staigmenos kursto ugnį. Tik vyrai turėtų žinoti, kad moterys skaičiuoja parodytą dėmesį, dovanas taškais. Vadinasi, jei vyras atnešė gėlę – vienas taškas, nupirko automobilį – taip pat vienas taškas. O vyras, jei nupirko automobilį, už tai sau užsirašo dešimt taškų ir galvoja: čia jau visiems metams. Tačiau moteriai tai yra lygiai tas pats vienas taškas.

Be to, moterims labiau norisi pakeliauti, pamatyti, pabūti, kad ir savaitgalį praleisti įdomiai. Vyras galvoja: taigi šiemet vieną savaitgalį jau keliavome. O moteriai tai tik tas pats vienas taškas.

– Šeimoje beveik neišvengiamos santykių krizės. Kaip jas įveikti?

– Visų pirma, reikėtų tiksliai išsiaiškinti, dėl ko kyla problemos, nes dažnai pykstamasi dėl smulkmenų. Pavyzdžiui, kai vaikas išeina į mokyklą, kyla daugiau rūpesčių, dėl to ir pykstamasi dažniau. Taigi, reikia kalbėtis, išmokti gyventi kiek kitaip, perrašyti dienotvarkes. Ir atsakomybę, rūpestį vaiku dalytis.

Dėl pykčių kartais kalti vyrų ir moterų mąstymo skirtumai. Moterims dažnai atrodo, kad vyras turėtų susiprasti pats. Tačiau vyrai neskaito mūsų minčių. Be to, moterys linkusios galvoti: vieną kartą pasakiau, ir užtenka. Tačiau reikia nebijoti pasakyti, paprašyti keletą kartų. Kitas dalykas, moterims būna, kad mes pagalvojame ir mums jau atrodo, kad mes tai pasakėme. Taigi, reikėtų nepamiršti pasakyti.

Porai reikėtų labiau žiūrėti į ateitį, kalbėti apie tai, kaip aš noriu, kad būtų, o ne kapstytis praeityje, bambėti už tai, kad kažkas nepadaryta ar ne taip padaryta.

Labai svarbu bendraujant su partneriu vartoti tokius žodžius kaip "ačiū", "prašau". Nes kartais atrodo, kad, jei jau vaikus auginame kartu, tai kodėl aš turėčiau prašyti partnerio ar jam dėkoti, kai jis kažką dėl vaikų padarė ar pagamino valgyti? Tačiau tie žodeliai padeda sukurti pagarbų bendravimą, kuris taip reikalingas geriems santykiams šeimoje išsaugoti. O aukšti reikalavimai, aukšti lūkesčiai, kad viską reikia daryti taip, o ne kitaip ir tik tobulai, nepadeda kurti santykių. Šeimoje labai reikia padėkos, pagyrimų ir paprašymų.

– Kaip pakurstyti meilę, kad bėgant metams ji visiškai neišblėstų, kitaip tariant, kaip atšviežinti santykius?

– Labai svarbu suformuoti ritualą ar tradiciją leisti laiką kartu. Pabūti tik dviese, ramiai, tuo besimėgaujant. Be to, svarbu ir kartu leisti laiką aktyviai, smagiai, kai daug juokiamasi, keliaujama. Ir šokant, ir į kalnus lipant, ir plaukiant ar kitaip keliaujant mes visai kitaip pamatome partnerį. Tada gaunama adrenalino, širdis ima plakti smarkiau ir gaminasi laimės hormonas.

Ir šokant, ir į kalnus lipant, ir plaukiant ar kitaip keliaujant mes visai kitaip pamatome partnerį. Tada gaunama adrenalino, širdis ima plakti smarkiau, ir gaminasi laimės hormonas.

– Turiu bičiulę, kuri su vyru miega skirtingose lovose, o pasiilgę fizinio artumo eina vienas pas kitą į svečius. Sako, kad jiems tai padeda išsaugoti šeimą. Ar tikrai tai gali padėti?

– Tai labai individualus dalykas. Vienai porai tai gali tikti, kitai – ne. Poros intymūs santykiai svarbūs, ir jei vienam partneriui jų trūks, jis gali imti jų ieškoti kitur. Žinoma, būna atvejų, kai, tarkim, vienas partnerių knarkia, ir dėl to kitas  negali išsimiegoti. Arba kardinaliai skiriasi partnerių miego režimas: vienas anksti eina miegoti ir anksti keliasi, o kitas – priešingai. Tai gal ir geriau abu išsimiegos, jei miegos atskirai.

Tačiau apie tai reikia kalbėtis, reikia dėl to susitarti. Be to, svarbu, kaip jie išspręs intymių santykių klausimą. Ar sutartu laiku eis vienas pas kitą į svečius, ar paliks viską ekspromtui? Jei šis klausimas liks neišspręstas, miegojimas atskirai gali tapti pirmu žingsniu link skyrybų. Tuo labiau jei vienam partnerių labai svarbūs yra prisilietimai, kad ir kojų sušildymas prieš miegą. Jei jis to negaus – pasijus nemylimas.

– Yra teigiančių: kodėl gi abiem partneriams neįsitaisius po meilužį? Esą būtent tai padeda išsaugoti santuoką. Ką apie tai manote?

– Šiais laikais pasitaiko visko. Būna ir trečias asmuo poroje, ir abu turi po partnerį už santuokos ribų. Būna atvejų, kai vieną iš partnerių domina skirtingų lyčių asmenys. Su šiais iššūkiais susiduriame ir konsultuodami poras.

Čia labai svarbu, ar sutampa abiejų partnerių požiūris. Jei ir vienam, ir kitam tai priimtina, tai poroje yra išdiskutuota, aptarta, tai įmanoma. Tačiau tos poros, kurios taip gyvena, tam, kad išsaugotų darnius santykius, turi labai daug kalbėtis: apie tai, ką jie reiškia vienas kitam, ką tas atsiradęs trečias ar ketvirtas žmogus reiškia, ar tai kažką jų santykiuose keičia, ar ne. Jei tiktai kilo pavydas – apie tai iš karto turi būti kalbamasi. Kitu atveju atsiranda pavydo, atitolimo, atšalimo jausmas.

Vis dėlto kartais, kai apie tą trečią asmenį poroje antroji pusė nežino, ir čia jau dažniau vyrai sako: kai nueinu į kairę, tampu labai geras savo žmonai. Juk graužia sąžinė. Tačiau čia iškyla rizika, kad apie tą trečią asmenį žmona po kiek laiko vis tiek sužinos... Bet kuriuo atveju, kai poroje atsiranda trečias ar ketvirtas žmogus, atsiranda daugiau santykių sumaišties. Ir tikimybė, kad pora išsivaikščios, išauga.

Kitas klausimas, kokį pavyzdį savo santykiais tėvai rodo savo vaikams. Tenka dirbti su tais, kurių vaikystėje tėtis ar mama kankinosi dėl to, kad tas trečias asmuo buvo. Tiems vaikams lieka tam tikra psichologinė trauma, nesupratimas, dėl ko tėvai iš viso gyveno kartu. Kai tėvai vienas nuo kito nutolę, turi kažką už šeimos ribų, jie tarsi gyvena dėl šeimos, tačiau vaikai tokiu gyvenimu ir tokiu šeimos modeliu nebūna patenkinti.

– Kaip porai įveikti tuščio lizdo sindromą, laikotarpį, kai vaikai palieka tėvų namus?

– Jei iki tol partneriai sugebėdavo leisti laiką kartu, turėjo bendrų hobių, temų ir tikslų, jiems bus lengviau. Lizdas tuomet neatrodys toks tuščias. Gali kaip tik prasidėti romantinis laikas – juk niekas nebetrukdo būti dviese! O jei tokių bendrumų nėra, gali atsirasti iššūkis: kaip čia dabar, vienas kitu taip, kaip vaikais, rūpintis nereikia, tai ką dabar kartu daryti apskritai?

Moterys neretai pradeda lankyti grupinius užsiėmimus – bando atrasti save. Mokosi siūti, megzti, fotografuoti, piešti – to, ką buvo pamiršusios ar atidėjusios dėl vaikų. Kartais pradeda studijuoti – bando įgyti antrą profesiją. Ir jos dažnai atranda sau malonią veiklą, kurioje gali save realizuoti.

Labai žaviuosi, kai tokiu metu partneriai atranda naujus bendrus pomėgius. Kartu imasi išbandyti kažką nauja: žvejoti, lankyti šokius, baseiną ar chorą. Tai labai suartina.

Ko reikia geriems ilgalaikiams santykiams sukurti

1. Kalbėti apie savo jausmus, nenutylėti, nenuryti blogų emocijų, jausmų, nelaikyti pykčio ilgai. Nesakyti, kad viskas gerai, nors iš tiesų viduje viskas verda.

2. Kalbėti pagarbiai. Ginčijantis išleisti garą, bet mandagiai.

3. Mokėti paprašyti partnerio paslaugos. Neretai pasitaiko, kad moteris ar vyras negali paprašyti arba vieną kartą paprašo, ir jei partneris nepadaro, tai antrą kartą nepaprašys. Tačiau turėtų.

4. Turėti bendrų pomėgių, veiklų. Tuomet nesusidarys įspūdis, kad porą sieja tik bendra buitis.

5. Bendrauti neverbaliniu būdu: prisilietimais, apsikabinimais, pasibučiavimais. Tokio bendravimo išsaugojimas labai svarbus, nepaisant to, kad aplink vaikai ar svetimi žmonės.