– Ar egzaminas gali būti pretekstas prieš save pakelti ranką?

– Drąsiai atsakysiu, kad tai gali būti vienas iš motyvų. Egzaminą pavadinkime paskutiniu lašu, kuris prisideda prie nemalonių žmogaus gyvenimo įvykių virtinės. Artėjant jam, galbūt atsiranda didžiulis išgąstis, panika ir baimė, kurie užgožia bet kokias teigiamas emocijas ir žmogus priima tikrai ne tą sprendimą, kuris turi kokią nors išeitį. Jis priima tokį sprendimą iš baimės ir neigiamų emocijų sankaupos, kada vidinis skausmas tampa stipresnis už bet kokias teigiamas mintis ir idėjas.

Aš vis dėlto galvoju, kad kaina, kurią mes sumokame savižudybėmis, – pirmiausia mūsų nesugebėjimas bendrauti.

Artimieji jaučia kaltę, kad jie ko nors nepadarė, galbūt ko nors neišgirdo. Bet tai nėra taip paprasta. Galbūt užuominos ir buvo, bet ne visi moka išgirsti pavojaus ženklus. Vienintelis dalykas, ko mes – ir asmeniškai aš – dažniausiai Lietuvoje pasigendame – kai pasireiškia tam tikros užuominos, kad tiesiog atsisuktų ir paklaustų žmogaus, ar tu ketini žudytis. Tokių minčių turintys asmenys bijo šio paprasto klausimo. O jis gali išgelbėti begalę gyvybių.

– Pradėta kurti įvairias savižudybių prevencijos programas, braižyti strategijas. Kokie politiniai sprendimai iš tikrųjų užkirstų joms kelią?

– Į Lietuvą jau yra atkeliavusi tarptautinė programa, kuri yra skirta atpažinti, kas yra savižudybė. Ją vykdo Vilniaus miesto savivaldybė. Labai svarbu, kad savižudybės ženklus atpažintų daugybė medikų. Deja, kol kas netgi jie to nemoka. O sričių, kur yra didelė suicidų rizika, pavyzdžiui, policija ar karinė tarnyba, atstovams reikėtų suteikti specialiųjų žinių, mokyti pirmosios reakcijos. Taip pat nemažiau svarbi mokykla ir vaikų ugdymas.

Jau reikėtų galvoti ne vien tik apie atskirą patyčių prevencijos kūrimą mokykloje, bet ir socialinio, emocinio ugdymo programų diegimą kiekvienoje klasėje. Vadinasi, turime ugdyti tam tikras kompetencijas – tarpusavio santykių kūrimą, savitvardą, savimonę, bendravimo įgūdžius ir atsakingą sprendimų priėmimą. Turime sukurti pamatą, ant kurio stovi vaiko psichikos sveikata ir šalia gali egzistuoti bet kuri kita specializuota intervencinė programa, tarp jų – ir savižudybių prevencinė programa. Kol mes nepasieksime tokio sklandaus judėjimo, ir toliau blaškysimės tarp ugdymo programų ir vis tiek nebus rezultato arba matysime liūdną situaciją. Bet kol kas tai sunkiai įgyvendiname mokyklose.

– Ar prieš egzaminus psichiatrams būna pats darbymetis?

– Padaugėja darbo, nors besikreipiančiųjų yra visada. Blogiausia, kai moksleivis ateina iki egzamino likus mėnesiui ir sako: man blogai. Supraskite, procesai smegenyse nevyksta per dieną. Jeigu „gedimas“ užleistas, yra sunku ką nors padaryti per mėnesį ar netgi savaitę. Galima šiek tiek „pataisyti“ skiriant vaistus, bet kai ateina abiturientas ir žinai, kad medikamentai turi šalutinių poveikių, dėl kurių jis gali mažiau mokytis, iš dviejų blogybių turi rinktis mažesnę.

Mano tikslas – psichikos sveikatos vaikams kūrimas plačiąja prasme. Iki šiol vis dar tikiu, kad įgalinus suaugusiuosius – mokytojus, tėvus, socialinius partnerius – kurti psichikos sveikatą bet kuriame lygmenyje, tikėtina, kad gali pasikeisti visos visuomenės judėjimas iš blogesnio į geresnį gyvenimą ir sprendimus, kurie tikrai nebus savižudiški. Aš vis dėlto galvoju, kad kaina, kurią mes sumokame savižudybėmis, – pirmiausia mūsų nesugebėjimas bendrauti.

– Kodėl jūs pats pasirinkote vaikų ir paauglių psichiatro kelią?

– Kaip juokauju, esu vaikų psichiatras už bausmę, bet gerąja prasme. Studijų metais visiškai ignoravau psichologiją. Sakiau – kas tik nori, bet šitomis nesąmonėmis tikrai neužsiimsiu. Kai nenueidavau į seminarų ciklus, dėstytoja man nepasirašė ir aš turėjau atidirbti. Atidirbimas baigėsi tuo, kad pasirinkau tokią profesiją. Visą laiką norėjau dirbti su vaikais. Gydymo prasme vertinant, su vaikais tikrai yra sunkiau. Deja, to dažnai nepripažįsta suaugusiųjų psichiatrai. Jie pasakytų, kad mes nieko neveikiame, nes tik jie yra rimti gydytojai. Tiesa, toks požiūris keičiasi. Pavyzdžiui, gerai žinau, kad vaikų psichiatrai pasaulyje uždirba netgi daugiau negu suaugusiųjų. Lietuvoje yra atvirkščiai.

Man atrodė, kad šiame darbe yra didelė prasmė, jaučiau, kad nuo čia prasideda visos ligos. Galvoju, kad padedant psichikos sutrikimų turintiems vaikams gali pakeisti kartos mentalitetą. Šiandien daugiau esu ne vaikų psichiatras, o socialinio ir emocinio ugdymo instruktorius, padedantis vaikams ir suaugusiesiems lavinti esminius socialinius bei emocinius įgūdžius, kurie yra susiję su savimone, socialiniu sąmoningumu, savitvarda, bendravimo įgūdžiais ir atsakingu sprendimų priėmimu. O vaikų psichiatrui didelis iššūkis ir rimta problema, kad jis negali bet kokių, bet kada ir bet kaip skirti vaistų. Aišku, išskyrus atvejus, kada yra gilūs sutrikimai ir reikia gelbėti jaunuolį ar jaunuolę nuo ištikusios psichozės.

– Vaiką sunku prakalbinti: ar būna taip, kad sėdite ir tylite?

– Tikrai būna, kad jie nekalba. Juk dažniausiai vaiką atveda suaugusieji. Vadinasi, jis jau iš anksto turi nusistatymą: „Nenoriu eiti pas psichiatrą. Tai tavo, mama, tavo, tėte, problema. Man yra viskas gerai“. Tada piešiame, tik tada imu nervintis, kad aš nemoku piešti (juokiasi).

Dosjė

Gimė 1968 m. kovo 17 d.

Mokėsi Vilniaus universitete Medicinos fakultete. Baigė 1996 metais pediatrijos specialybę. Nuo 1999 metų vaikų ir paauglių psichiatras.

1997–1999 metais Vaikų linijos vadovas ir vienas iš kūrėjų (tuo metu tai buvo Vaiko raidos centro padalinys).

1999–2005 Respublikinės universitetinės ligoninės Vaiko raidos centro direktorius.

2005–2007 Klaipėdos priklausomybės ligų centro vyriausias gydytojas.

Nuo 2008 metų tarptautinės socialinio emocinio ugdymo programos „Lions Quest“ vadovas Lietuvoje.

Nuo 2009 metų ketvirčiu krūvio dirba gydytoju Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centre, o vėliau – Ąžuolyno klinikoje.