– Kodėl taip atsitinka, kad kai kurie vaikai noriai eina į pirmą klasę, jiems tai – naujas nuotykis, o kitiems mokykla nuo pirmos dienos – tragedija?

– Individualią vaiko adaptacijos patirtį dažniausiai nulemia kompleksinės priežastys. Tai, kaip vaikas apsipranta mokykloje, dažniausiai siejasi su jo branda, jo asmenybės psichologiniais ypatumais, su tuo, ką vaikas žino apie mokyklą apskritai.

Vieną svarbesnių vaidmenų atlieka tėvai ir tai, kaip jie įsitraukia, palaiko vaiką jam adaptuojantis mokykloje. Mano pastebėjimu, sunkiau sekasi apsiprasti emociškai jautresniems vaikams, kurie jautriai išgyvena pokyčius, naujoves. Taip pat sunkiau adaptuojasi ikimokyklinio ugdymo įstaigos nelankę vaikai, nes dažniausiai jie būna labiau prisirišę prie šeimos, tėvų. Išėjimas į mokyklą jiems – didelis stresas, nes jie turi atsiskirti nuo tėvų ir palikti komfortišką aplinką.

Jeigu vaikas uždaresnis, sunkiau prisileidžia nepažįstamus, jam gali būti sudėtinga megzti naujas draugystes, būti atviram naujiems kontaktams. Kadangi mokykla yra ta terpė, kurioje neišvengiamai prasiplečia vaiko socialinis ratas, tokie vaikai gali turėti bendravimo sunkumų. Patiriami sunkumai gali pastiprinti vaiko išgyvenamą nerimą, nepritapimo jausmą, baimę būti atstumtam.

Mano darbo mokykloje patirtis parodė tėvų įsitraukimo į adaptacijos procesą svarbą. Vaikai, kurių tėvai aktyviai dalyvauja procese, kuria vaikui emociškai stabilią atmosferą, kurioje jis jaučiasi palaikomas ir žino, kad visada gali kreiptis ir sulaukti pagalbos, mokykloje dažniausiai jaučiasi užtikrinčiau. Tuo metu vaikui, kuris paliktas vienumoje išgyventi šį reikšmingą gyvenimo pokytį ir su juo susijusius iššūkius, adaptacija gali kelti daugiau sunkumų.

Tokie, sakyčiau, yra esminiai aspektai, nuo kurių priklauso vaiko adaptacijos mokykloje tėkmė ir trukmė.

Patarimas: N. Kulakovskajos teigimu, tėvams nederėtų pirmokėlio barti, jei jis nenori likti mokykloje – toks vaiko elgesys gali byloti apie sudėtingesnę adaptaciją, kuriai reikalingas jautrus, supratingas tėvų įsitraukimas ir reagavimas. / N. Kulakovskajos asmeninio archyvo nuotr.

– Tai kuo tėvai gali padėti vaikui pirmomis savaitėmis, kad jam būtų lengviau?

– Recepto, kuriuo pasinaudoję tėvai galėtų išsyk padėti visiems vaikams, deja, nėra. Bet norėčiau pasakyti, kad apie pagalbą vaikui pratinantis prie mokyklos tėvai turėtų svarstyti ne rugsėjo mėnesį, kai mokykla tampa vaiko kasdienybe. Pasiruošimas šiam etapui turi vykti iš anksto. Svarbu gerokai anksčiau pradėti mažyliui pasakoti, kaip atrodo mokinio gyvenimas, kokios atsakomybės, pareigos atsiranda, kaip atrodo mokinio diena. Taip pat labai svarbu formuoti teigiamą požiūrį į mokyklą, mokymąsi, pozityviai atsiliepti apie mokykloje gaunamas žinias, patirtis.

Reikšmingą įtaką vaiko adaptacijai turi vaiko įgalinimas tvarkytis su užduotimis. Svarbu stiprinti jo savarankiškumo įgūdžius net ir kasdieninėse, buitinėse situacijose: pačiam apsirengti, susikrauti kuprinę, susirasti reikalingas mokymosi priemones. Mokydamasis šias užduotis atlikti savarankiškai, vaikas įgauna daugiau pasitikėjimo savimi, mažiau nerimauja.

Tačiau, kalbant apie savarankiškumo ugdymą, labai svarbu neperlenkti lazdos. Negalime tikėtis, kad viskas jam pavyks iš pirmo karto. Tėvams svarbu būti kantriems ir supratingiems, lavinant šiuos atžalos įgūdžius. Nederėtų tikėtis greito rezultato, jeigu iki tol vaikas buvo visiškai priklausomas nuo tėvų. Taip pat turime leisti vaikui klysti, nes būtent klaidos skatina mąstyti, daryti išvadas ir kitą kartą elgtis kitaip.

Vaikui svarbu jausti, kad tėvai juo tiki, kad prastesnis rezultatas nesumažina tėvų meilės jam, o patyrus sunkumų visada yra išeitis.

Pirmokėlio įgūdžiai neatsiranda savaime, vos įžengus pro mokyklos duris, – pirminiu laikotarpiu vaikui reikia padėti: mokyti pasitikrinti, kokios yra rytojaus pamokos, kokių vadovėlių prireiks, iš vakaro pasiruošti rūbelius, organizuoti savo mokymosi erdvę taip, kad žinotų, kur kas padėta. Reguliariai atlikdamas tuos pačius veiksmus, vaikas perpranta šią rutiną, palaipsniui susiformuoja įprotis.

Tačiau svarbus ne tik savalaikis mokymuisi reikalingų įgūdžių formavimas, bet ir savalaikis atsitraukimas, palaipsniui mažinant teikiamos pagalbos kiekį.

– Ką daryti, jeigu nuo mokslo metų pradžios praėjo kelios savaitės, o kiekvieną dieną vis ta pati istorija: nuvestas į mokyklą vaikas verkia, nenori likti?

– Tėvams nederėtų vaiko barti arba numoti ranka į jo ašaras, atsisakymą likti mokykloje. Toks elgesys gali byloti apie sudėtingesnę adaptaciją, kuriai reikalingas jautrus, supratingas tėvų įsitraukimas ir reagavimas.

Tikslinga skirti dėmesį mažylio patiriamoms baimėms, nerimui, kalbėtis apie šiuos jausmus, pasistengti išsiaiškinti, kokios yra vaiko išgyvenimų priežastys, ieškoti sprendimų, kaip jam padėti.

Gana svarbų vaidmenį pirmoko adaptacijoje atlieka vaiko pirmoji mokytoja. Pirmokui labai svarbu turėti šiltą, palaikantį ryšį su mokytoja, kuri gebėtų suprasti jo jausmus, pastebėtų patiriamus sunkumus ir padėtų juos įveikti. Galbūt vienu atveju pagelbėtų mokytojos parodytas asmeninis dėmesys vaikui, pokalbiai su juo, rytinis pasitikimas prie klasės. Kitu atveju galbūt pasiteisintų mokytojos pagalba susidraugaujant su klasės vaikais, įtraukiant uždaresnį vaiką į grupines veiklas, padedant kurti draugiškus santykius klasėje. Taip pat vaikui įveikiamų pareigų ir užduočių suteikimas, tarkime, pabūti mokytojos pagalbininku, išdalyti sąsiuvinius, patikrinti, ar visi vaikai yra klasėje. Tai gali padėti pirmokėliui jaustis svarbiu ir reikšmingu klasės bendruomenėje, tuo pačiu stiprintų jo motyvaciją, pasitikėjimą savimi, mažintų patiriamus baimės ir nerimo jausmus.

– O kada gali būti reikalinga psichologo pagalba?

– Mokyklose dirbantys psichologai įprastai aplanko pirmos klasės mokinius, stebi vaikų adaptaciją. Bendradarbiaudami su mokytojais jie sužino apie vaikus, kuriems sunkiau sekasi apsiprasti, kuriems reikia daugiau dėmesio. Turėdamas žinių apie tokius mokinius, psichologas gali apie tai kalbėtis su tėvais, patarti, kokių adaptaciją lengvinančių priemonių galėtų imtis tiek tėvai, tiek su vaiku dirbantis mokytojas. Pradiniu laikotarpiu, kuomet vaikams visiškai natūralu jaudintis, patirti šiokį tokį nerimą, individuali psichologo pagalba nebūtinai yra reikalinga. Išvadas apie tai, ar vaikui reikalingas psichologas, galime daryti tik tuomet, kai vaiko patiriami sunkumai tęsiasi ilgesnį laiką (3–4 mėnesius ir ilgiau), nepaisant tėvų ir mokytojų pastangų jam padėti.

– Kai kurie vaikai labai jautriai reaguoja, jei mato, kad kitiems kažkas sekasi geriau, nei jiems. Kaip su tokiu vaiku kalbėti?

– Tapimas mokiniu dažniausiai sutampa su vaiko pirminiu suvokimu, kad negali visur būti geriausias. Pirmą klasę pradėję lankyti vaikai išgyvena savo pirmąsias klaidas, nesėkmingus bandymus, pradeda pastebėti, kad kiti vaikai gali atlikti tam tikras užduotis geriau ar greičiau.

Tai, kaip vaikas tvarkysis su patiriamu nusivylimu savimi, stipriai priklauso nuo tėvų reagavimo ir elgesio. Nereikia stengtis lyginti visus pagal jų gebėjimus, nes jie nėra vienodi. Netgi jeigu vaikui ne viskas sekasi, jis tikrai turi stipriųjų pusių, talentų, kuriuos tėvams svarbu pastebėti ir padėti juos atskleisti.

Vaikui svarbu jausti, kad tėvai juo tiki, kad prastesnis rezultatas nesumažina tėvų meilės jam, o patyrus sunkumų visada yra išeitis.

Mokyklą pradėjusiam lankyti mažyliui svarbu jausti, kad tėvai jį palaiko, juo didžiuojasi, pastebi daromą pažangą ir nelygina su kitais mokiniais. Stebėdamas tėvų reakcijas, gaudamas jų emocinį palaikymą, vaikas mokosi tvarkytis su patiriamu nusivylimu, o daromas klaidas ir nesėkmes priimti kaip laikinas kliūtis ir progą tobulėti.

– Ką daryti, jeigu tėvams, girdint vaiko pasakojimus apie tai, kas vyko mokykloje, kyla įtarimas, kad ten kažkas negerai? Ar reikėtų kažkaip reaguoti?

– Reaguoti į tai, ką pasakoja vaikas, reikia visuomet. Negalima ignoruoti ir nekreipti dėmesio, ypač mokymosi pradžioje, kai viskas yra nauja, nepažinta. Net jeigu vaikas ne taip suprato situaciją, svarbu išsiaiškinti aplinkybes, kai jis jaučiasi nesaugiai ar nepatogiai.

Pirmokams gali būti reikalingi paaiškinimai, kodėl taip galėjo atsitikti. Tėvams svarbu komunikuoti su mokytoju apie tai, kas vyksta klasėje, išreikšti susirūpinimą vaiko savijauta, išklausyti mokytojo versiją. Tačiau labai svarbu neperspausti, komunikacija, aiškinantis situaciją, neturėtų būti emocionali ar kaltinamojo pobūdžio.

Esant poreikiui galima pasidomėti, ar kiti tėvai nepastebi kažko, kas jiems keltų susirūpinimą, ir tik tuomet imtis kažkokių veiksmų.

Pirmokams gali būti sudėtinga išlaukti savo eilės pamokų metų, nepertraukinėti kitų vaikų, nenusivilti, kad mokytoja jų nepaklausia. Jiems gali atrodyti, kad mokytoja jų nepastebi, juos ignoruoja, tačiau, nebūtinai taip yra iš tikrųjų.

Vaikui svarbu žinoti, kad tai, ką jis pasakoja, yra svarbu, ir tėvai imsis tam tikrų veiksmų, kad išsiaiškintų, kas vyksta. Svarbu žinoti, kad, užklupus sunkumams, jis gali kreiptis pagalbos ir bus išgirstas, neliks vienas su savo rūpesčiu, tėvams numojus ranka: „tau gal pasirodė“ arba „čia gal jau fantazuoji“. Girdėdamas, kad jo pasakojimas priimamas kaip fantazavimas, mažylis gali pradėti abejoti savimi, savo patyrimu, galiausiai nustoti pasakoti tėvams, užsidaryti. To rezultatas – kiti su adaptacija susiję sunkumai: mažėjantis pasitikėjimas savimi, užsiskleidimas, nepasitikėjimas suaugusiais, silpnėjanti motyvacija mokytis ir siekti geresnių rezultatų.