Ji nei pati telpa į socialinius standartus, nei kitus į juos spraudžia. Todėl kalbėtis su ja – beprotiškai smagu! Apie viską. Tačiau su tarptautinės komunikacijos specialiste, nuomonės formuotoja, knygų autore Medeina Andriuliene kalbamės apie artėjančias šventes, autentiškumo ilgesį, netobulumo grožį, popierines superduper mamų karūnas ir meilę, kuri ne nukrinta iš dangaus, bet ateina per darbą.
– Visų pirma, kaip su tuo šienu? Iš kur jo gaunate Vilniuje?
– Kadangi 20 metų jodinėjau, žinau visus Vilniaus žirgynus. Iš bet kurio galiu parsivežti šieno ir išsisukti pagauta jį vagiant (juokiasi). Paskleisti šieno po Kūčių vakarienės staltiese – mano mamos (filologė Nijolė Čijauskienė – aut. past.) puoselėta tradicija, kurią pasiėmiau ir į savo šeimą. Man labai gražu ir prasminga į šventinį audinį įausti tai, kas keliavo šimtus metų. Ne tik šią, bet ir daugelį kitų senų tradicijų, žaidimų stengiamės įpinti į savo šventinę vakarienę.
– Kokios buvo jūsų vaikystės Kalėdos?
– Neseniai perskaičiau gražią ir teisingą mintį, kad būtent mamos yra tikrieji Kalėdų Seneliai. Mano vaikystės namuose taip ir buvo. Mama mokėjo sukurti Kalėdų stebuklą. Ji kažkokiu būdu, gyvendama sovietinėje Lietuvoje, suprato, kaip svarbu gražiai papuošti šventėms namus, suburti visą šeimą. Kalėdos pas mus buvo nepaprastai gražios, turbūt todėl aš labai ilgai tikėjau Kalėdų Seneliu, labai ilgai buvau kovotoja už tai, kad yra Kalėdų Senelis, ir sąmokslas – sakyti kitaip (juokiasi).
Dar viena priežastis, kodėl Kalėdos mums buvo ypatingos, – mamos gimtadienis yra gruodžio 25-ąją. Tiesa, jos pase įrašyta, kad gimė sausio 2-ąją. Tai dėl anų laikų, kuriais nebuvo galima švęsti nei Kalėdų, nei jokių religinių švenčių. Tad mamos tėvai apdairiai pastūmė mamos gimtadienį, tačiau šventė tikrąjį.
Taigi mūsų šventės buvo išties magiškos ir tai tik mamos dėka. Mano vyras Liudvikas sako, kad nėra sutikęs kito tokio žmogaus, kuris taip rimtai žiūrėtų į Kalėdas. Jį tai labai žavi.
A. Razauskienės nuotr.
– Dabar jau jums teko atsakomybė kurti Kalėdų stebuklą savo gausiai šeimai: judviejų su Liudviku dukroms Anai ir Marijai, posūniams Aleksandrui ir Konstantinui. Kada jūsų namuose ima pleventi Kalėdų nuojauta?
– Tikrai anksti – mano vyras lapkričio pabaigoje įjungė šventinį namo apšvietimą. Mano svajonė – kada nors apšviesti namą taip, kad matytųsi iš kosmoso! Aš apskritai labai mėgstu šventes.
Nesakyčiau, kad pasirengti Kalėdoms – mano vienos atsakomybė, dalijamės ją su vyru. Kai su Liudviku pradėjome kurti savo šeimą, Kalėdos buvo viena svarbiausių tradicijų. Apskritai mes labai akcentuojame tradicijas, mums labai svarbūs šeimos ritualai. Juk būtent tai vaikai išsineša iš šeimos. Daug ką gali bandyti į juos sudėti, bet šios vertybės ateina iš mūsų protėvių.
Namus puošiame gausiai, būtinai – gyvą eglutę, švenčiame smagiai, visada būna didelis šurmulys. Tai su vienais giminėmis, tai su kitais. Branduolys, tiesa, tas pats: tėvai, sesės (Austėjos Landsbergienės – aut. past.) ir mano šeima.
Mudvi su sese vaikystėje dovanų sulaukdavome Kūčių vakarą, o Liudviko sūnūs buvo įpratę gauti jų Kalėdų rytą. Tad teko surasti kompromisą ir prisiderinti prie tokio Kalėdų Senelio grafiko: pas mus jis ateina Kūčių vakarą, o į mamos namus – Kalėdų rytą.
A. Razauskienės nuotr.
– Ar vaikai rašo Kalėdų Seneliui laišką? Gal pati pakuždate jam savo ypatingą norą?
– Žinoma, vaikai rašo! Anai – treji, bet ji labai savarankiška, neseniai pareiškė: „Jau reikia Kalėdų Seneliui parašyti.“ Kai ji paaugs, kartu su sese būtinai nusivešime į Laplandiją. Su berniukais jau esame buvę – nuostabūs įspūdžiai ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Man labiau patinka dovanoti. Man Kalėdos – proga ir galimybė nudžiuginti kitus. Net kai buvau maža, man buvo labai svarbu kažką padovanoti tėvams, visus metus taupydavau dovanoms. Tik, pamenu, pykdavau, kai, paklaususi mamos, ko ji norėtų, visada sulaukdavau to paties atsakymo: „Visko turiu, noriu tik sveikatos!“ Taip siaubingai nuobodu tuomet tai atrodė, o dabar ir pati, būdama 35-erių, sakau tą patį: „Visko turiu, noriu tik sveikatos vaikams ir visai šeimai!“
– Kad jau šieno paskleisti po staltiese turime, pabandykime paburti – traukite ilgo gyvenimo šiaudą. Kas, jūsų supratimu, yra „ilgai ir laimingai gyveno“?
– Savo aplinkoje turiu du pavyzdžius. Vieną – žmogaus, kuris per anksti nustojo gyventi. Ne, nemirė, tiesiog pasakė sau, kad jam niekas nebeįdomu, nieko nebereikia, viskam per senas – nors dar nė 40-ies tuomet neturėjo!
Kitas žmogus – Liudviko močiutė. Aš savo močiučių anksti netekau, viena išėjo, kai buvau vaikas, kita – kai paauglė. Liudviko močiutės jas ilgai atstojo, tik vienos, deja, neseniai netekome. Mano svajonė – nugyventi tokioje šviesoje, kokioje gyveno amžinatilsį Staselė.
Jei paklausytum jos gyvenimo faktų, toks vargas, kad net protu nesuvoki, – kankino stribai, neteko namų, vyro, viena augino vaikus. Pastaruosius penkiolika metų ji net iš namų neišeidavo, kiaurą dieną būdavo mažučiame Užupio butelyje. Tačiau tai šviesiausias, pozityviausias žmogus! Visą laiką su šypsena. Visą laiką, ją aplankius, traukdavo gražiąsias šampano taures ir vaišindama pasakodavo šviesias įdomiausias istorijas. O juoko kiek būdavo! Su ja visada buvo apie ką padiskutuoti, nes daug skaitė. Svarbiausia – niekam nekniso proto pamokslais, nieko nemokė gyventi. Tik išklauso, palinki gero ir su meile išleidžia.
Kita Liudviko močiutė 80-ies po pasaulį keliavo, iki šiol (dabar jai jau 90 metų) lanko sporto klubą. Abi jos – puikūs ilgo, gražaus gyvenimo pavyzdžiai. Tai man ir yra „ilgai ir laimingai“ – savoje laimėje ir tiesoje, meilėje su artimaisiais.
A. Razauskienės nuotr.
– Ką atskleistų fizinės sveikatos šiaudas? Esate apdovanota gera sveikata? Stengiatės dėl jos?
– Deja, nesu ištraukusi stiprios sveikatos šiaudo. Mano visa genetika šaukia, kad nėra nieko gero: nei sveikatos, nei ilgaamžiškumo. Sveikata – labai svarbi, ją tiesiogiai sieju su galimybe gyventi visavertį gyvenimą.
Dėl jos reikia stengtis. Esminis dalykas – sveikas judėjimas. Nelaikau sveiku judėjimu, kai žmogus visą dieną sėdi, paskui pašoka ir lekia valandai į sporto klubą intensyviai treniruotis. Aš – už nuolatinį judėjimą ir kiek įmanoma sveiką mitybą.
Taip pat – ir vaikų, kūdikių sveiką mitybą. Mano supratimu, tai – sveikas balansas. Kartais supykdau savo instagramo sekėjus parodžiusi, kuo maitinu savo vaikus. „Vaikams duodate kepto maisto?!“ – gaunu pylos. Na, ne tam gyvenimas skirtas, kad valgytum tik garintas kaliaropes. Man svarbu, kad vaikas patirtų visus skonius, atrastų džiaugsmą valgydamas ir turėtų galimybę pasirinkti. Maistas gali būti ir keptas, ir riebus, ir su pridėtiniu cukrumi – kartais, ne nuolatos! Į sveiką vaiko mitybą žiūriu šiek tiek kitaip nei daugelis: maistas neturi būti prėskas, jis gali būti ir skanus, ir įdomus.
– Esate pasakiusi: „Kelionės su vaikais yra sunkios. Tikrai sunkesnės nei dviese.“ Turėjote mintyje tikras keliones, leidžiantis į tolius, o aš, skolindamasi mintį, siūlau metaforą – kelionę per gyvenimą. Iš pradžių – apie kelionę dviese. Kartą prasitarėte, kad „99,99 proc. vyrų nebūtų su manimi gyvenę“. Kaip atradote tą vienintelį, kuris gyvena, ir dar labai laimingai.
– Iki šiol neatsistebiu ir žiūriu truputį įtariai, truputį su nuostaba, kaip Liudvikas mane mato. Niekada nebuvau ta tipinė moteris, į kurias žiūri kaip į idealią žmoną. Visada turėjau stiprią nuomonę, aštrių kampų, niekada nemačiau savęs kaip geros žmonos.
Be to, aplink mačiau per daug porų, kurių santykiai buvo grindžiami kitomis vertybėmis, ne taip, kaip man norėjosi. Man norėjosi sutikti lygiavertį pokalbių partnerį, su kuriuo galėtume apie viską šnekėtis. Savo kelyje nesutikdavau tokio, dėl to buvo disonansas: yra santykių lūkestis ir ilgesys, bet tai kontrastuoja su realybe. Net nežinau, iš kur buvo tas tvirtas įsitikinimas, kad man yra gerai vienai.
Kai atsigręžiu į vaikystę, manau, gal iš ten. Mama puse etato dirbo Vilniaus universitete ir vesdavosi mane į darbą. Aš tą pusdienį praleisdavau žaisdama universiteto kiemelyje. Gyvenau savo svajonių pasaulyje ir nieko man nestigo. Vėliau, kai dėl dainavimo prasidėjo kelionės į užsienį, iš esmės visą laiką būdavau viena. Nesvarbu, kad žmonių apsuptyje, bet visiškai viena.
Man pačiai su savimi buvo labai gerai. Niekada neieškojau jokio gelbėtojo, kad tik turėčiau porą. Ieškojau tikrų, gilių santykių – tokių kasdien nenutinka. Dėl tokių juk reikia kasdien dirbti. Mane ir Liudvikas to išmokė – stengtis tobulinti santykius, mokėti atleisti, susitaikyti, suvokti, ką reiškia šeima.
– Kaip vis dėlto užsimezgė judviejų santykiai? Jus, tokią nepriklausomą, ėmė ir pakirto meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Jeigu tai ne meilė iš pirmo žvilgsnio, tai ar išvis yra meilė? Atrodo, tai yra pasakęs Williamas Shakespeare’as. Taip ir buvo: susitikome ir nebeišsiskyrėme. Mes tiesiog negalėjome nustoti šnekėti. Jau dešimt metų šnekamės.
Jei kokį pusdienį tenka pabūti nepasikalbėjus, tada jau tiek kalbos prisikaupia, juk apie viską reikia papasakoti! Gal ne visiems, bet man labai svarbu kalbėtis, nes, kaip gali gyventi su žmogumi, jei nežinai, kas jo galvoje dedasi? Ko jis nori? Kokie jo lūkesčiai? Tik kalbantis gali sužinoti.
Dažnai klaidingai įsivaizduojame, kad esame labai progresyvūs. Iš tiesų dar daugybė žmonių gyvena pagal praeito šimtmečio santykių modelį. Mano pažįstamas pasidalijo štai tokiais samprotavimais: „Grįžtu po darbo namo pavargęs – dar šnekėtis?! Namuose aš noriu pailsėti.“ Manau, tokių santykių yra labai daug.
A. Razauskienės nuotr.
– Nevengiate pabrėžti, kad santykiai visų pirma – darbas. Kas šiame darbe yra sunkiausia? Ką savyje teko įveikti?
– Kai mano mama kažkada pasakė, kad santykiai yra darbas, pasišiaušiau: jėzusmarija, jei man dar čia reikės dirbti, tai kam tokie santykiai?! Dabar juokinga prisiminti. Taip, tai darbas, ir nieko ezoteriško čia nėra. Dar – abipusės pastangos. Kaip tame anekdote: po santuokos moteris tikisi, kad vyras pasikeis, o vyras – kad moteris nepasikeis. Mes abu su Liudviku labai pasikeitėme.
Labiausiai peržengti per save, ko gero, teko buityje. Mano ir vyro matymai čia skiriasi. Mes visą laiką bandome sutaikyti jo ir mano matymą, kas, ko, kiek turi daryti namuose. Jis mąsto pagal tradicinį modelį, aš amžinai kovoju (juokiasi). Kad nesipyktume, dažnai einame kompromiso keliu: pasamdome namų tvarkytoją, ačiū Dievui, galime tai sau leisti. Aš dirbu labai daug ir labai aktyviai, tad niekaip nespėčiau dar ir buitimi pasirūpinti.
Man labai patinka feministės Glorios Steinem mintis, kad moterys su amžiumi radikalėja. Aš vis aiškiau suprantu, ko man reikia, ir vis aršiau už tai kovoju. Nuostabu, kad mano vyras prie to prisitaiko. Dabar galima išgirsti daug lozunginių kalbų, kad šeimoje viską po lygiai pasidalija. Mes tikrai ne po lygiai: kartais aš darau daugiau, kartais – Liudvikas. Mūsų šeima yra gyvas organizmas. Tai kintanti realybė: viena, kai tu gyveni su mažais vaikais, kita – kai su vyresniais. Keičiasi ir pareigos, ir darbai. Tačiau viską galima suderinti, išsikalbėjus rasti abiem priimtiną sprendimą.
– Kaip susidorojate su negatyviomis emocijomis? Kaip kovojate su tais pykčio kirminais, kurie vis tiek kada nors pasikasa po santykiais?
– Nelaikau jų kirminais. Man tas pykčio demonizavimas nepriimtinas. Juk pyktis yra viena giliausių ir tikriausių žmogaus emocijų. Kodėl mes staiga sakome, kad pykti yra blogai arba pykti reikia tam tikru būdu? Be jokios abejonės, pykčio nereikia išlieti ant kito žmogaus. Nei ant suaugusiojo, nei ant vaiko. Viskas, taškas. Tačiau kartais tenka supykti, tik reikia mokėti tas emocijas deramai išreikšti.
Kai girdžiu poras sakant, kad jie niekada nesipyksta, sunku tuo patikėti. Jei kažkas atrado tokį stebuklingą receptą – labai sveikinu! Tačiau jeigu tos pykčio emocijos užmaskuojamos, man atrodo, tai labiau žalinga.
Su Liudviku esame jau beveik užauginę vyresnėlius berniukus, dabar auga mergaitės, bet niekada nė minties nebuvo, kad prie vaikų reikia kažkaip maskuoti savo emocijas. Kartą, kai tuo pasidalijau instagrame, sulaukiau nemažai žinučių iš žmonių, kurie augdami nematė ir negirdėjo tėvų pykstantis. Taip ir užaugo nesuprasdami, kaip elgtis su blogomis emocijomis, o kai susidūrė su pykčiu – pasaulis griuvo. Žinoma, jei tėvai nuolat pykstasi ar, neduokdie, tą pyktį dar ir ant vaikų nuolat išlieja, – tai toksiška aplinka.
Santykiuose, kaip ir visur gyvenime, nėra tobulų dalykų. Man patinka Donaldo Winnicotto mintis, kad yra „pakankamai geri tėvai“. Turėtume siekti būti pakankamai geri, o ne tobuli tėvai. Vienas iš dalykų, apie kuriuos garsiai kalbu, – tėvai irgi turi teisę į emocijas. Vaikai turi matyti visą emocijų spektrą.
– Esate ir mama, ir pamotė, įvairiapusės patirties – su kaupu. Kalbėdama apie vaikų auginimą esate pasidalijusi, kad gyvenate tarsi dviejuose pasauliuose: vieną dieną išbandote visas egzistuojančias teorijas, o kitą – mokotės jas paleisti. Gal, jei yra intuityvus valgymas, gali būti ir intuityvi motinystė?
– Labai nemėgstu visų tų madingų pavadinimų, man tai panašu į žmonių kvailinimą. Ypač tų, kurių mažiau kritinis mąstymas.
Tas pats intuityvus valgymas. Juk žmogus negyvena vakuume. Intuityvus valgymas gali būti tada, kai žmogaus smegenys nepažinusios, ką reiškia valgyti pridėtinį cukrų. Tuomet visai kitaip susidėlioja neuronų jungtys. Skamba gražiai, bet jei žmogus ragavęs to pridėtinio cukraus, tai smegenys visada jo norės.
Taip ir su intuityvia motinyste. Jei intuicija gera, valio, auklėk, kaip panorėjusi, o jei tavo intuicija sako neskaityti vaikams knygų, neguldyti laiku miegoti, išsistaugti ant jų kada panorėjus?
Esu už mokslu ir įrodymais paremtą vaikų auginimą. Tai nereiškia, kad tikiu tuo kaip religija ir viską, kas parašyta, taikau pati. Yra nuostabi Emily Oster knyga „Cribsheet“. Ji – ekonomistė, analizuojanti mokslinius tyrimus. Labai graži jos leitmotyvinė mintis, kad, net ir turint po ranka visų mokslinių tyrimų išvadas, reikia atsirinkti tik tai, kas jums geriausia. Kada vaikui atsisakyti čiulptuko? Kada jį pradėti primaitinti? Kada po motinystės atostogų mamai išeiti į darbą? Kad ir ką kas patartų, sprendimus priimame patys. Viena, kai juos priimame informaciniame vakuume, kita – kai daug žinome.
Mano motinystė tokia ir yra. Stengiuosi kuo daugiau žinoti, nes noriu suvokti, kaip veikia pasaulis, perprasti giluminius procesus. Man atrodo, kad žmogaus smalsumas yra nuostabiausiais dalykas. Kai šiandien kalbame apie dirbtinį intelektą ir baiminamės, kad jis gali pakeisti žmogų tam tikrose srityse, galime būti tikri – dirbtinis intelektas vargu ar įgaus žmogaus įgimtą smalsumą. Aš tikrai esu tas be galo smalsus žmogus!
A. Razauskienės nuotr.
– Ar, vedama smalsumo, ir į verslus užklydote? Jūs, meniškos prigimties, atradote savyje verslumo geną?
– Galima sakyti, kad tai irgi buvo iš motinystės patirties (juokiasi). Ieškojau Anai natūralaus lininio vokelio, nes vasarai norėjau būtent tokio, o visi vokeliai, kuriuos radau, – žieminiai ir šiaip baisūs. Paskambinau draugei, kuri irgi buvo motinystės atostogose, ir sakau: „Turiu idėją, ar nori su manimi ją įgyvendinti?“ Ji nė minutės negalvodama atsakė: „Darom!“
Taip ir gimė prekės ženklas „Thunderlings“. Jo paskirtis yra praktinis panaudojimas – siekiame lengvinti mamoms gyvenimą. Kelias nebuvo lengvas, bet rezultatas dabar – džiuginantis. Įdėjome tikrai labai daug darbo, kad tie produktai – ar skirti vaikams lavinti, ar prižiūrėti – būtų tokie, kaip mes juos įsivaizduojame.
Visada galvojau, kad būti verslininke, – ne man. Mano vaikystės šeimoje dažnai pabrėždavome, kad mes – ne verslininkų šeima. Gal ir neturiu to verslumo geno, neprekiavau džinsais jau mokykloje, bet turiu labai stiprų norą ir poreikį kurti, milijardą idėjų, o visa tai puikiai dera. Moku būti, kuo reikia.
– Kodėl nepasirinkote solinės karjeros, nors vaikystėje dainavote, koncertavote šalies ir užsienio scenose, skynėte „Dainų dainelės“ laurus? Gal jūsų talentų skrynelė tokia pilna, kad tiesiog viską, ką panorėjusi, galėjote daryti?
– Aš ir dabar dainuoju, bet tik namuose. Išties dažnai dainuoju, net pati to nejausdama. Ta mano talentų skrynelė išties pilna, ne viskas ir sutelpa (juokiasi). Tačiau tokiems žmonėms kartu ir sunku gyvenime – ir tą nori daryti, ir aną, o pasirinkti reikia. Būna, išsibarstai visur po truputį ir niekur rezultato nepasieki.
Mano tėvai matė manyje aktorę, na, dar gal televizijos laidų vedėją. Vaikystėje tai ir dariau. Neturėjau tradicinės vaikystės – mano laisvalaikis iš esmės buvo darbas.
Dalyvaudavau konkursuose, filmuodavausi, vesdavau laideles, nuolat turėdavau mokytis arba dainų, arba tekstų. Mano vaikystė buvo labai spalvinga, nes daug keliavau, įgijau daug savarankiškumo. Vaikystė man buvo magiškas pasaulis – ką reiškia vaikui vien pažinti LRT užkulisius ir ateiti kaip savam! Tik vieno nesuprantu, kaip mano mamai nebuvo baisu manęs išleisti? Niekaip neįsivaizduoju, jei man ketverių metukų dukrą reikėtų visai vasarai išleisti į Švediją?! Mane išleido. Tėvų dėka augau kitokia ir išaugau kitokia.
Ne tik dainavau, bet ir fortepijonu grojau. Labai nemėgau. Po aštuonerių metų muzikos mokykloje tėvai leido mesti. Niekada nesigailėjau! Netinku veikloms, kuriose reikia laikytis labai griežtų taisyklių, kur apibrėžtas tavo vaidmuo. Choras ir fortepijonas – klasikinės ir labai ribojančios veiklos, man čia buvo sunku.
Individualus dainavimas ilgai patiko – sutinki daug žmonių, sulauki dėmesio. Tačiau gana greitai supratau, kad nenorėčiau dainuoti visą gyvenimą. Mano balsas ne tiek stiprus, kad galėčiau iš jo valgyti duoną. Greitai kimstu, labai dažnai sirgdavau angina.
– Kaip prie tų visų talentų dar ir žirgai įsikomponavo?
– Tėvai pasakojo, kad nuo ketverių kliedėjau žirgais, visur juos pirmučiausia pamatydavau. Tik mano norą joti jie iš pradžių priėmė juokais, o kai suprato, kad tai ne juokai, visais įmanomais būdais bandė sulaikyti, nes labai dėl manęs bijojo. Paauglystėje pati susiradau žirgyną, nuėjau ir pradėjau jodinėti. Tėvams nebuvo kur dingti, teliko padėti man, kad bent saugiai tai daryčiau.
Daug metų jodinėjau, varžybose dalyvavau. Tai mano širdies veikla, mano meditacija, mano laimė ir džiaugsmas. Dabar nejodinėju: žinau, kas gali atsitikti, šiame etape nesu fiziškai stipri, nesu geros fizinės formos, todėl nenoriu rizikuoti.
– Ar pasirinkusi žurnalistiką, vėliau – tarptautinę komunikaciją galite pasakyti, kad esate savame kelyje?
– Yra toks angliškas terminas all-rounder, apibūdinantis daug darbų atliekantį žmogų. Tokia savo prigimtimi aš esu. Kur dažniausiai atsiduria all-rounder’iai? Žurnalistikoje!
Žurnaliste dirbau nuo keturiolikos, taigi vietą tame kelyje jau turėjau. Vilniaus universitete baigiau žurnalistikos bakalaurą. Visi tuomet stojo į užsienius, o man norėjosi įrodyti, kad ir Lietuvoje galima mokytis. Tai man buvo principo reikalas – gal kažkokia užsilikusi paauglystė (juokiasi). Politinės komunikacijos magistrą baigiau per tris užsienio universitetus. Grįžau į Lietuvą, pradėjau dirbti komunikacijos srityje.
Man, kaip toje dainoje, pasisekė – gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku. Esu būtent šio laikmečio žmogus. Man jis labai tinka, jis tarsi parašytas man. Jis labai dinamiškas, nereikalauja vienos profesijos, leidžia tau būti daugybe skirtingų žmonių – būtent tai ir yra mano pašaukimas. Vien įsivaizduoti save, visą gyvenimą dirbančią vieną darbą, man – katorga.
Man reikia judėti tiesiogine žodžio prasme. Ilgai nesupratau, kodėl mane erzina darbas kompiuteriu. Tarsi mėgstu rašyti, bet jei reikėtų rašyti visą dieną, išprotėčiau. Man tiesiog fiziškai sunku ilgai išsėdėti. Todėl ir derinu tas skirtingas veiklas: pusę dienos – prie kompiuterio, pusę dienos – judėdama. Dabartiniu metu gal ir per daug to judesio, norėtųsi kristalizuotis, iš dalies tai ir darau. Žiūriu, kuri sritis man priimtiniausia.
– Esate viena populiariausių nuomonės formuotojų, daug kalbanti apie vaikų auginimą ir auklėjimą. Šiandien dažnai girdisi priekaištų, esą jie tik į ekranus sulindę. Ar ir jums neramu, kas čia su tais šiandieniais vaikais vyksta?
– Visų pirma, priekaištų reikėtų turėti ne vaikams, o tėvams, vaikai juk nekalti. Antra, nuo Platono laikų, kalbant apie jaunąją kartą, būdavo aimanuojama: vaikai kitokie, neklauso mokytojų, nieko gero nebus, pasaulis eina į pražūtį...
Visais laikais taip buvo: pokytis yra baisu, pokytis turi neaiškumo, pokytis žmogui visada nejaukus. Visos jaunosios kartos yra kitokios. Man šiandieniai vaikai yra nuostabūs, nes jie tobulesni nei mes, įdomesni nei mes, daugiau suvokiantys ir mokantys, tik reikia nebijoti mums patiems iš jų pasimokyti.
Be abejo, yra visokių vaikų. Kokius vaikus auginame, tokius ir turime. Juokingiausia, kai dabar viską suverčiame technologijoms, jos yra demonizuotos. Tačiau technologijos – nuostabu, ekranai – nuostabu, vaikai ten gauna fantastiškų dalykų! Konstantinas iš jutubo apie Antrąjį pasaulinį karą žino, ko gero, kai ką daugiau nei jo tėtis istorikas. Technologijos yra fantastiškos, bet mes turime žinoti, kaip jos vartojamos, ir tai aktyvus tėvų darbas.
Atsiprašau, bet tiesiai šviesiai pasakysiu, kad tėvai nesidomi, ką vaikai veikia prie tų ekranų, tėvai taip atsikrato savo atsakomybės. Visą laiką kartoju ir kartosiu: vaikai niekada nenori ekranų labiau nei leisti laiką su jumis! Jeigu tėvai visą laisvą laiką vaikams leidžia būti prie ekranų, natūralu, kad jokios naudos nebus.
Baisu tai, kad tėvai nežino, kokį turinį jų vaikai vartoja. Tėvai patys atitrūkę nuo realybės. Nenori nieko daryti, domėtis, nes reikia įdėti pastangų, o tada skundžiasi, kad nesusišneka su vaikais. Sakau, kad vaikai niekuo dėti, nes jūs nekalbate jų kalba.
Mudu su Liudviku labai domimės ir stengiamės žinoti, kuo vaikai gyvena. Abu sekame tiktoką ir žinome, kas ten vyksta. Naujienas dažnai sužinome anksčiau už vaikus ir kai jie ateina pas mus apie jas pakalbėti – mes jau turime nuomonę, galime jiems papasakoti visas puses, atsverti įvairią dezinformaciją. Mūsų šeimoje visą laiką diskutuojama apie tą turinį. Neprivaloma to daryti, bet jei nedarome, nereikia skųstis, kad su vaikais nesusišnekame.
– Kalbėdami apie ekranų įtaką vaikų sveikatai negalime lygiai taip žavėtis. Visi sveikatos specialistai konstatuoja dėl pernelyg mažo judėjimo prastėjančią vaikų sveikatą. Ar jūsų šeimoje judėjimo pakanka?
– Šia prasme, kaip ir visur, ieškau pusiausvyros. Negalime imituoti gyvenimo kaime ir judėti tiek, kiek judėjo ūkiškai gyvenantys žmonės. Džiugu, kad mes, palyginti su jais, turime daugiau galimybių augti intelektualiai, tačiau tuomet tenka kompensuoti judėjimo stoką ir daryti tai sąmoningai.
Nesame supersportininkų šeima, bet abu su Liudviku esame nenustygstantys. Jei vieną dieną tenka praleisti sėsliai, kitą kažkur lekiame. Judame nemažai, bet, žinoma, norėtųsi daugiau. Pradėjau vaikščioti. Ne su reikalais – specialiai. Žiemą dar ir smagių pramogų bus – labai laukiame daugiau sniego.
A. Razauskienės nuotr.
– Ar kaip nors ypatingai sveikatinate vaikus žiemą?
– Tikrai nesu atradusi stebuklingo recepto, nes pati visą vaikystę sirgau. Mano mama turbūt žino visus alternatyviosios medicinos receptus. Esu į mokyklą ėjusi su česnakų karoliais! Ji manė, kad tai mane apsaugos nuo virusų, o aš net bijau pagalvoti, ką manė mano bendraklasiai.
Turėdavau ir vilnos liemenę ant nuogo kūno vilktis, ir visais įmanomais aliejais būdavau ištrinta. Sveikatinančias arbatas mama pagal žadintuvą girdydavo – kas valandą. Jeigu kas nors iš viso to veiktų, būčiau sveikiausias žmogus Žemėje. Deja, turiu informuoti, kad niekas neveikia: kaip sirgau, taip ir sergu.
Kai išėjau iš tėvų namų, pirmiausia nustojau daryti visus tuos burtus. Negėriau jokių arbatų, neskalavau gerklės ir sirgau lygiai tiek pat, lygiai tokia pat trukme. Yra puikus placebas gerti čiobrelių arbatą, nes tai skanu ir jauku, tai ir gerkime, kiek norisi, bet neišprotėkime, kai prireikia rimto gydymo.
Mano dukros iš manęs paveldėjo imunitetą, kuriuo pasigirti negaliu. Duodu joms vitaminų, papildų. Tikiu, kad sveikata daugiausia priklauso nuo to, kaip maitinamės, kiek būname gryname ore ir judame. Man 35-eri, bet kol kas imuniteto niekaip nepavyko apgauti ir ištreniruoti (juokiasi).
– Gal tuomet tikite, kad katės – gamtos duoti terapeutai? Kiek jų turite – penkias?
– Oi ne! Deja, dėl vaikų teko jų sumažinti. Labai myliu kates, jos ir žirgai – mano gyvūnai. Taip, vienu metu turėjome net penkias. Kai vaikai užaugs, tada galėsiu daugiau kačių priglausti ir savo norą rūpintis kitais patenkinti, nes neįsivaizduoju, kaip jaučiasi žmonės, kurie jau paleido vaikus į pasaulį. Man tai atrodo labai liūdnas ir sunkus etapas, todėl labai džiaugiamės su Liudviku, kad vėl turime mažų vaikų. Sako, kad esi jaunas tol, kol turi mažų vaikų, tai tikrai taip ir jaučiamės. Dabar Kalėdų laukimas su mažais vaikais visai kitoks – viską matai pro stebuklų akinius, nes taip mato vaikai. Man labai gera taip gyventi.
Naujausi komentarai