Nuo savęs nepabėgsi

Į mokyklą irgi visada bėgdavau. Nors ji buvo prie pat namų, vos už kelių šimtų metrų. Kol vieną rytą mokytoja pasakė: "Darkart pavėluosi – į klasę nebeįleisiu!" Kai nubėgusi prie lentos gavau pirmąjį dvejetą, supratau, kad bėgti galima ir iš pamokų. O kai toks pats raudonas dvejetas atsidūrė mano pažymių knygelės drausmės langelyje, ėmiau bėgti nuo tėvų priekaištų ir žiūrėjimo jiems į akis.

Kai atėjo paauglystė, bėgimas pasidarė maloniausias sportas. Ne, svorio nemečiau – visuomet buvau kūda kaip dviratis. Užtai su kokiu malonumu bėgdavau į pirmuosius pasimatymus. Rytais – ieškoti laiškų – į pašto dėžutę. Savaitgaliais – į šokius. O sykį, kai su drauge supratome, kad mums geruoju nesibaigs, iš diskotekos irgi pabėgome. Tiesa, bėgant vis atrodė, kad už nugarų girdime įkaušusių gerbėjų alsavimą ir mus tuoj tuoj pasivys...

Kai vos gavusi teises padariau savo pirmą ir pačią kvailiausią pasaulyje avariją – vietoj stabdžio paspaudžiau greičio pedalą, irgi bėgau. Palikau mašiną, iki pusės įstrigusią pakelės kioske, ir pabėgusi iš įvykio vietos pasislėpiau ant devynaukščio namo stogo. Slėpiausi ne nuo policijos. Labiau nuo savo kvailumo. O kai supratau, kad nuo savęs nepabėgsi, leidausi namiškių surandama.

Kaip degu voveriukas

Skirtumas buvo tik toks, kad mūsų voveriukas dar mokėjo iššokti iš besisukančio ratelio. Aš – nebe.

Stojus studentavimo laikams, prasidėjo vestuvių maratonas. Su grupiokėmis lenktyniavome, kuri pirma ištekės. Tos, kurios jį laimėjo, atbėgo pirmos, – dabar jau seniai pabėgusios nuo savo vyrų ir net prisiminimų apie juos.

Na, o aš, patekusi į finalinį dešimtuką, dabar bėgioju paskui saviškį tikrąja to žodžio prasme. Ir sugalvok tu man nukabint sportininką! Tiesa, kai jį radau, nusprendžiau, kad dar truputį noriu pabūti laisva, pabėgioti į kairę, į dešinę… Vos neprisibėgiojau.

Paskui į mudviejų gyvenimą atėjo vaikai. Ir bėgimas šeimos rate pasidarė dar intensyvesnis: "Keltis! Valgyti! Į mokyklą! Į treniruotę! Pas močiutę! Dantų valytis ir miegoti!.."

Pamenu, žiūrėdavau į vaikams nupirktą degu voveriuką, sukantį girgždantį ratą narvelyje, ir kartais įsivaizduodavau, kad ten esu aš. Skirtumas buvo tik toks, kad mūsų voveriukas dar mokėjo iššokti iš besisukančio ratelio. Aš – nebe.

Nes gimus antrai dukrelei gavau išsvajotąjį darbą. Dėl jo tapau dar profesionalesne maratonininke: bėgiojau (net uždususi) po visą Lietuvą su diktofonu rankose paskui kylančias ir krentančias žvaigždes, konspektuodama jų istorijas. Vienos tik švystelėdavo tarsi kometos man nė nespėjus sugalvoti noro, o kitos žibėjo ilgai ir laimingai.

Įžūli akistata

Kai įkūriau savo verslą, bėgioti ėmiau dar intensyviau. Tik nebebuvo laiko apie tai galvoti. Sykį, stovėdama turguje prie braškių, pamąsčiau, kas būtų, jei nusiaučiau ir visiems laikams paslėpčiau savo bėgimo batelius…

Tik tuojau pat priešais save išvydau žmogų metalinėmis kojomis. Bėgti jis negalėjo. Bet bėgo, skubėjo net girgždėdamas savo seniai alyva neteptomis konstrukcijomis. Stengėsi kuo greičiau sunešti braškių dėžes ant pardavėjos prekystalio. "Jis net nemoka sustoti, – prieš užmigdama pamaniau, – vadinasi, kitaip ir negali būti. Mes bėgame, nes… Žemė sukasi. Jei ji sustotų, galbūt sustotume ir mes?"

Nuo tos dienos pradėjau bėgti dar greičiau. Ir platesniais žingsniais. Su vyru nubėgome net į Pietų Ameriką, Karibų salas, nepasibodėjome užsukti į Pietryčių Afriką, Aziją. Blogiausia buvo tai, kad vos sustodavau kvėptelėti, na, apgalvoti, kaip gyvensime toliau, – kaipmat mane prisivydavo visokio plauko baimės. Reikėjo bėgti nuo jų arba sukaupus paskutinę drąsą žvelgti tiesiai joms į akis. Vienos nuo tokios įžūlios akistatos traukėsi, nuo kitų pabėgdavau aš…

Eiti per Lietuvą

O paskui Dievas atsiuntė į Žemę Koronę. Pradžioje, kaip ir visi, bėgau nuo jos. Paskui sustojau. Ne dėl to, kad jau nebegalėjau bėgti, nes mus visus užrakino, o ant durų užkabino lenteles su užrašu "Karantinas". Užčiaupė kaukėmis. Nebeleido lankyti savo gimdytojų.

O svarbiausia – tas kelias nėra vienintelis. Kai pagaliau nustoji bėgti ir apsidairai aplinkui – jų pasimato daug. Su specialiais žymėjimais ar be jų.

Dėl to, kad supratau – viskas. Taškas. Atbėgome. Toliau nebėra kur. Nes Žemė turbūt nustojo suktis aplink savo ašį. Nes nebeliko ir ašies, to atskaitos taško, nuo kurio pasaulyje buvo matuojamas žmogiškumas. Vaikai nebelankė tėvų, gydytojai nebepriiminėjo ligonių, mokytojai nebemokė mokinių, o parduotuvės nebelaukė pirkėjų. Vieni kitiems pasidarėme nebereikalingi. Svetimi.

Ir tada, kai neapsikentę tokios koronės drauge su vyru norėjome bėgti į Švediją, kur žmonės galėjo bėgioti laisvėje, mes netikėtai prisiminėme Camino Lituano.

Dėl šio kelio mes atradome kitokį bėgimą. O ilgainiui ir visai sulėtinome tempą. Pamėginome tiesiog eiti per Lietuvą. Piligrimų keliu. Patiko. Nuo tos dienos daugiau nebebėgame. Nes nebenorime būti maratonininkais. Norime matyti geltonųjų kriauklelių ženklus. Rasti stebuklingų dalykų eidami Geltonųjų plytų keliu kaip Saulėjos vaikystės mergaitė iš Kanzaso, uragano nublokšta į Stebuklų šalį. Norime sutikti Išmintingąją Kaliausę ir paprašyti jos gyvenimo išminties, Geležinį Medkirtį – meilės, Bailųjį Liūtą – drąsos…

Norime matyti sraiges, atsargiai iššliaužusias po lietaus į trasą; ir paranormalaus dydžio trauklapius šalia gausiai patręštos kviečių jūros; ir patrakusią kaimo močiutę ant išklerusio dviračio su anūkės "Nike" maikute… O svarbiausia – pastebėti mus globojančių angelų plunksnas (nors vyras juokiasi, kad Rūtakiemy – kur kranksi visas dangus – ypač daug angelų…)

Ne už devynių marių

Galbūt mes ir ne piligrimai (kaip feisbuke buvau apkaltinta vienos piktos skaitytojos): juk nesimeldžiame eidami. Nekalbame "Sveika, Marija", ar "Tėve mūsų", bet, kertu lažybų, kiekvienas, išėjęs į tą kelią, atranda sau priimtiną pokalbį su Dievu.

Išgrynina savo atsakymus į jam vienam rūpimus klausimus. Jei ir neišgrynina – tai bent užkapsto juos vieškelio dulkėmis, užverčia pakelės žvyru ar uždusina džiovinto šieno kauge, kad daugiau nebekamuotų...

O svarbiausia – tas kelias nėra vienintelis. Kai pagaliau nustoji bėgti ir apsidairai aplinkui – jų pasimato daug. Su specialiais žymėjimais ar be jų. Su pažintiniais takais, apžvalgos bokštais, regioninių parkų įžymybėmis – ar be jų. Ir tada supranti, kokia graži yra mūsų Lietuva. Ir kaip mažai mes ją pažįstame. Nes bėgome, skubėjome ieškoti laimės kitur. Kuo toliau. Už devynių girių. Už devynių marių. Iki pat sausiausios pasaulyje Atakamos dykumos, iki slapčiausio Maču Pikču prarastojo miesto, užmiršę didžiąją pasakų išmintį, kad stebuklai slypi paprastuose dalykuose. O juk išmaišiusi pasaulį skersai išilgai aš taip nei karto ir neužlipau pasikalbėti su savimi ant Šatrijos kalno…