Kūno užuominos

Psichologai teigia, kad melavimo požymius interpretuoti nėra taip paprasta, kaip kartais atrodo iš pirmo žvilgsnio, ypač jei sakančio netiesą asmens gerai nepažįsti. Jis gali jaustis nepatogiai ar įsitempęs, nervintis, vengti akių kontakto arba pernelyg įdėmiai žiūrėti į pašekovą, nenustygti vietoje, kalbėti užsikirsdamas ir pan. dėl daugybės kitų priežasčių. Tai gali lemti ir psichologinė būsena, ir ligos, ir bendravimo problemos.

Jei įtariate, kad žmogus nesąžiningas, pirmiausia atkreipkite dėmesį į jo rankas. Kadangi melagiai būna labai susikaupę, kad tik neišsiduotų, jų kalbą lydintys gestai vėluoja. Jų protas užimtas, kaip įtikinamai papasakoti istoriją, be to, tenka stebėti, kaip reaguoja klausytojas, matant, kad jam kyla abejonių, koreguoti pasakojimą. Todėl įprastai prieš pareiškimą pasirodantis gestas sakant netiesą dažnai parodomas tik baigus kalbėti.

Prieš keletą metų JAV Mičigano universitete atliktas tyrimas, kurio metu buvo nagrinėjami įrašai iš teismų, siekė išsiaiškinti, kaip žmonės elgiasi, kai meluoja ir kai sako tiesą. Jis atskleidė, kad meluojantys dažniau linkę gestikuliuoti abiem rankomis. Tai darė 40 proc. sakančių netiesą ir tik 25 proc. sąžiningųjų. Taip pat pastebėta, kad kalbėdami melagiai savo delnus atsuka į save, gali nesąmoningai slėpti rankas kišenėje arba po stalu.

Kasymasis ir muistymasis, nenustygimas vietoje, plaukų pešiojimas ar sukimas aplink pirštą taip pat gali byloti apie melą. Nevalingas kūno svyravimas, galvos kraipymas į šonus, šiūravimas pėdomis, jų judinimas – irgi būdingi judesiai meluojant, aiškina JAV Kalifornijos universiteto psichologijos profesorė Leila Glass. Tai susiję su autonominės nervų sistemos svyravimais, jie lemia, kad tokiais atvejais jaučiamas kūno niežėjimas, dilgčojimas ir norėdami jį nuslopinti žmonės atlieka minėtus judesius.

Atspindžiai veide

Norint suprasti, ar sakoma tiesa, ypač informatyvi akių kalba. L.Glass atkreipia dėmesį, kad tas, kuris meluoja, kritiniu momentu arba staiga nukreipia žvilgsnį į šalį, arba priešingai – nenatūraliai stebeilijasi tiesiai pašnekovui į akis. Bėgiojantis į šalis žvilgsnis taip pat gali liudyti apie melą, tokiais atvejais žmogus intensyviai galvoja, ką pasakyti, kaip įtikinamiau išreikšti mintį, todėl elgiasi ne visai natūraliai.

Tai patvirtina net keli moksliniai tyrimai. Vienas iš jų, atliktas Kalifornijos universitete, atskleidė, kad meluojantys dažnai trumpam nukreipia žvilgnį nuo asmens, su kuriuo kalbasi būtent tuo momentu, kai sako netiesą. Mičigano universiteto studijoje pateikiama įrodymų, kad net 70 proc. melagių pabrėžtinai įdėmiai žvelgė į pašnekovą tuo metu, kai jam melavo. Tiesa, kai kurie psichologai tai sieja labau su charakterio savybėmis, o ne  melu.

Tas, kuris meluoja, kritiniu momentu arba staiga nukreipia žvilgsnį į šalį, arba priešingai – nenatūraliai stebeilijasi tiesiai pašnekovui į akis.

Kietai sučiauptos (taip, kad jų beveik nematyti) arba prikąstos lūpos – dar vienas melo požymis, tikina Tracy Brown, kita Kalifornijos universiteto profesorė, klinikinė psichologė. Taip darydamas žmogus siekia sulaikyti tam tikras emocijas arba nuslėpti faktus, konstatuoja ji remdamasi savo patirtimi. Daugelis iš mūsų instinktyviai yra linkę suspausti lūpas ir tuomet, kai nenori kalbėti, kažko sakyti ar siekia kokią nors informaciją nutylėti.

Dažnas melagis staiga išbąla, tarsi iš veido būtų ištekėjęs kraujas, ir tampa panašus į vaiduoklį. Kiti ima gausiai prakaituoti, ypač viršutinės lūpos, kaktos, skruostų srityje. Taip, pasak psichologų, reaguoja mūsų autonominė nervų sistema. Ne taip retai pasitaiko ir visiškai priešinga organizmo reakcija, kai išdžiūva burna, akys. Toks asmuo paprastai ima nevalingai mirksėti, prisimerkia, pradeda laižyti, kandžioti lūpas, sunkiai ryti seiles.

Ką ir kaip sako?

Apie melą daug informacijos suteikia ir balsas. Gali pasikeisti jo tembras, dažniausiai jis paaukštėja – taip atsitinka dėl to, kad susinervinus įsitempia balso stygų raumenys, tai nesąmoninga rakcija į stresą, įtampą, kurią jaučia melagis. Balsas gali ir užstrigti, užkimti. Žmogus pradeda krenkšti, kosėti bandydamas įveikti atsiradusį diskomfortą. Dar vienas signalas – pasikeitęs balso tonas, staiga imama kalbėti garsiau, tarsi ginantis.

T.Brown pataria atidžiau įsiklausyti ir į kalbėjimo turinį, ypač nepraleisti pro ausis tam tikrų frazių: "Noriu būti su jumis atviras", "Atvirai sakant", "Sakau jums visą tiesą". Taip melagis tarsi bando įtikinėti, kad yra sąžiningas, ir bando pernelyg uoliai, nesuvokdamas, kad tik dar labiau padidina įtarimus. Dažnai kartojami tokie žodeliai kaip "hmm", "ee", "šita" ir panašūs, skirti užpildyti pernelyg ilgoms pauzėms, yra ypač akivaizdus nesąžiningumo indikatorius.

Tokiu būdu meluojantys bado laimėti laiko, sugalvoti, ką dar pasakyti. L.Glass sako, kad daugelis žmonių iš prigimties nėra geri melagiai, todėl jiems gali netyčia išsprūsti dalis tiesos. Tai psichologė vadina paslydimais, jų nepastebėti neįmanoma, jei tik atidžiai seki pokalbį. Pavyzdžiui, žmogus sako: "Taigi aš vakarieniavau su... Oi, iš tiesų norėjau pasakyti, kad dirbau iki vėlumos." Arba "Buvau išvykęs į… Ne, tai yra lankiau tėvą ligoninėje."

Esant tokioms situacijoms būdingas ir sutrikimas, painiojimasis, faktų neatitikimas ir pan. Kitas dalykas, kad melas dažnai išaiškėja po kurio laiko savaime, nes nuolatos meluojantys, ypač dėl visokių smulkmenų, asmenys paprasčiausiai užmiršta, ką ir kada kam sakė, ir patys save demaskuoja. Užkietėjusių melagių, kurie, kaip sakoma, meluoja nė nemirktelėję, yra ne tiek daug, tad jei būsite atidūs, šansų pagauti juos už rankos tikrai yra.

Melo statistika

Meluoti, kaip ir vaikščioti, kalbėti, – išmokstama. Vaikai pradeda meluoti 2–5 metų. Daugiausiai meluojančių yra tarp 13–17 metų amžiaus vaikų (74 proc.). Tarp 18–44 metų žmonių meluojančių yra 54 proc., 45–59 metų – 50 proc., 60–77 metų – 44 proc.

Net 60 proc. žmonių neišbūna nė 10 min. nesumelavę. Neilgo pokalbio metu jie paprastai sumeluoja maždaug tris kartus.

Dažniausiai meluojama siekiant nuslėpti padarytą klaidą ar nusižengimą (22 proc. atvejų); 16 proc. atvejų – dėl finansinės naudos, 15 proc. – dėl asmeninės naudos, nesusijusios su pinigais. 14 proc. melų susiję su noru ko nors išvengti ar nuo ko nors pabėgti, dažniausiai kitų žmonių, dėmesio, bendravimo. 8 proc. atvejų meluojama bandant padaryti įspūdį. 7 proc. – dėl nežinomų motyvų. Po 5 proc. melavimo atvejų yra altruistiniai, kai norima kam nors padėti, ir humoristiniai, kai meluojama juokaujant. Po 2 proc. sudaro socialinis (mandagumo, siekiant nenuvilti, nenuliūdinti), patologinis ir piktybinis melas, kurio tikslas yra įžeisti, pakenkti.

Demaskuojama tik apie 53 poc. melo atvejų.

Dėl melavimo gali būti kaltos ir ligos: psichozės, depresija, obsesinis kompulsinis sindromas, nerimas, hormonų svyravimai, asmenybės sutrikimai, tokie kaip narcisizmas ir pan.