Nors mes neturime laiko ir nenorime mąstyti apie mirtį, manome, kad reikia bet kokia kaina pratęsti gyvybę, o mirtis – tai nesėkmė, iš tikrųjų mirtis gali būti ir galimybė, LRT RADIJUI sako Mykolo Romerio universiteto profesorė Jolanta Sondaitė. „Apmąstydami mirtį, išsigryniname prioritetus ir tinkamiau pasirenkame, darome tai, kas mums iš tikrųjų patinka. Žmogus gali ilgai gyventi ne savo gyvenimą, o tą, kurį jam kažkas primetė. O kuo mažesnis pasitenkinimas gyvenimu, tuo stipresnis mirties nerimas“, – pabrėžia psichologė.

– Psichoterapeuto I. Yalomo knygoje „Žiūrėti į saulę“ vis kartojama mintis, kad apie mirtį galvoti reikia. Vis dėlto kai kurie psichoterapeutai ir psichologai sako, kad ten, kur labiausiai niežti, kasyti nereikia.

– Šiuolaikiniame vakarietiškame pasaulyje susiduriame su mirties neigimo problema. Žmonės nemoka ir vengia kalbėti apie mirtį, jie nežino, kaip elgtis mirties akivaizdoje, sutrinka.

– O kodėl šiandien vengiame kalbėti apie mirtį?

– Mirtis yra atiduota į medikų rankas. Manoma, kad medikai turėtų viską padaryti, kad pratęstų gyvybę. Jei medikai nieko nebegali, tada kiti žmonės irgi nebežino, ką galėtų padaryti. Egzistuoja požiūris, kad reikia bet kokia kaina pratęsti gyvybę, mirtis – tai nesėkmė. Kam nors mirus, imama ieškoti kaltų.

– Su tuo turbūt yra susijusi baimė kalbėti su mirštančiu apie mirtį.

– Taip, apie mirtį mažai kalbama, susitelkiama į tai, kaip reikėtų pratęsti gyvenimą. Apie mirties išgyvenimus žmonės vengia kalbėti. I. Yalomas išdrįso apie tai parašyti, jis kalba apie tai su savo klientais, nors ne kiekvienas psichoterapeutas, psichologas irgi ryžtasi dirbti su mirties temomis.

– Knygoje tikrai yra gerų patarimų, tačiau man nepatiko teiginys, kad už kiekvienos baimės slypi mirties baimė.

– Tame teiginyje yra tiesios. Mirties baimė Vakarų kultūroje yra išstumta į pasąmonę. Mirties baimę mes galime aptikti įvairiais pavidalais, ji užsimaskuoja. I. Yalomas, kalbėdamas apie įvairias baimes, atranda stiprią, sunkiai kontroliuojamą vakariečio mirties baimę.

– Rašytojas kalba apie tai, kad ta baimė iškyla tam tikrais periodais.

– Jis ir pats nurodo tam tikrus gyvenimo įvykius, kurie gali padėti sužadinti tą baigtinumo įsisąmoninimą, – tai ir susidūrimas su artimo žmogaus mirtimi arba liga, kuri kelia pavojų gyvybei. Taip pat įvairūs jubiliejai, tuščio lizdo problema, kai vaikai palieka tėvų namus ir išsikrausto gyventi kitur, darbo praradimas arba keitimas, išėjimas į pensiją, persikėlimas gyventi į senelių namus, sapnai – tai irgi gali sukrėsti ir priminti apie mirtį. Nes nelabai intensyviame, perpildytame informacijos kasdieniame vakariečio gyvenime nėra laiko mąstyti apie mirtį.

– Kodėl žmonės bijo mirties?

– Visų pirma Vakarų kultūroje nėra labai aiškaus įvardijimo, kas vyksta po mirties, religiniai ritualai nyksta, trumpėja. Veriasi nežinomybė, o žmogus juk bijo nežinomybės – racionalus gyvenimas yra gana aiškus, todėl norisi žinojimo. Kitos kultūros paaiškina, kas gali būti po mirties, kaip galima padėti žmogui po mirties.

– I. Yalomas sako, kad nereikia bijoti mirties, nes po mirties mūsų nebus, mes nieko nejausime. Ko tada žmonės nerimauja?

– I. Yalomas labai autentiškai įvardija savo pažiūras, kurios Vakarų kultūroje gana dažnos. Mirtis – sielos ir sąmonės baigtis. Materialistinis požiūris, kad mirtis yra nebūtis, ir kelia daugiausia nerimo.

– Ar žmonės bijo mirti, nes jie iki galo neišgyvena gyvenimo?

– Užtenka žmogui leisti įsivaizduoti, kad liko gyventi pusmetis ar metai. Tada susidėlioja visi prioritetai, žmogus pradeda atsirinkti, kas iš tikrųjų svarbu, ir nesvarbu, kaip visuomenė visa tai priima. Dažnai mūsų tikslai būna primesti visuomenės, jie mums visai gal net nesvarbūs, mirties akivaizdoje mes pasitikriname tai, kas mums svarbu, kokie mūsų tikslai.

– Psichoterapeutas Carlas Gustavas Jungas yra sakęs, kad mirties bijo tie, kurie bijo gyvenimo.

– Taip, kartais žmonės bijo daryti tai, ką nori. Knygoje buvo pavyzdys apie 49 metų moterį, kuri niekaip negalėjo atsigauti po geriausios draugės mirties, todėl atvyko į psichoterapiją. Ją nuolat persekiojo baimė, kad ji susirgs, ji ėmė bijoti vairuoti. Galų gale paaiškėjo, kad už viso to slypėjo jos baimė likti nepadarius vienokių ar kitokių dalykų. Paaiškėjo, kad moteris turėjo meninių gabumų, nors pasirinko visai kitokį gyvenimo kelią.

– Keisti gyvenimą reiškia leisti numirti senam gyvenimui ir pabandyti pradėti iš naujo.

– Kiti gyvenimo keitimo baimę įvardija kaip išėjimo iš komforto zonos baimę. Tačiau išėjimas iš komforto zonas – tai atsivėrimas naujiems dalykams, neišvengiant rizikos, nes niekada nesame garantuoti, ar bus geriau. Bet tas išėjimas iš komforto zonos yra vienintelis būdas augti ir padaryti savo gyvenimą gyvesnį. Užsibuvimas įprastinėje erdvėje žmogų užkonservuoja. Psichologine prasme žmogus gali būti pasirinkęs mirtį, t. y. kai jis neleidžia sau bandyti naujų dalykų, nes jie susiję su rizika.

– I. Yalomas rašo, kad paaugliai, norėdami sumažinti mirties baimę, sąmoningai nutrūktgalviškai rizikuoja savo gyvybe. Kaip įprasminti gyvenimą tam, kuris neturi pomėgių, talentų, aistrų?

– Reikia atsiverti gyvenimui. Gyvenimas visada siūlo įvairių dalykų – nereikia ko nors ieškoti specialiai. Yra žmonių, kurie bijo keliauti, nors jiems tai labai įdomu. Jei pavyksta juos išstumti, jie būna labai laimingi. Pavyzdžiui, nuvykęs į kokią nors šalį žmogus gali pasijausti ypatingai, ten gali prasiskleisti jo talentai. Tačiau žmogus labai gudriai moka motyvuoti, kodėl jis vieno ar kito dalyko nedaro, jam tai pinigų per mažai, tai sveikata prasta.

– Bet jeigu visą laiką nieko sau neleidai, sunku pabusti naujam gyvenimui?

– I. Yalomas pateikia literatūrinį pavyzdį, kuriame žmogus prieš pat mirtį pasikeičia, pradeda jautriai reaguoti į artimuosius, visai kitaip su jais bendrauti. Taip prabunda naujas – dėkingumo – jausmas artimiesiems, kurie tą žmogų pakentė ir yra šalia. Tai puikus pavyzdys, kad net ir paskutinėmis akimirkomis gali įvykti transformacija, galime pasirinkti kitaip elgtis su tais, kurie šalia mūsų. Tai yra galimybė.

– Kadangi savo studentams dėstėte apie mirties kultūra, įdomu, kokius mirties baimę padedančius įveikti ritualus siūlo Rytai?

– Budistinė tradicija, ypač Tibeto, turi mirčiai ruoštis padedančias meditacijas. Žmonės mokosi mirti, mirtis suvokiama kaip galimybė. Turime pavyzdžių šventųjų, kurie iš šio pasaulio išėjo sąmoningi, pasiruošę, atsisveikinę su mokiniais, pasakę, kur jie kitame gyvenime gims. Kita vertus, galime matyti tai ir krikščioniškoje tradicijoje.

– Knygos pabaigoje I. Yalomas psichoterapeutams pataria, kaip dirbti su žmonėmis, kurie yra arti mirštančiųjų ir bijo mirties. Vienas iš teiginių – „vengimas galvoti apie mirtį skurdina mūsų vidinį pasaulį, silpnina regėjimą, niaukia protą“.

– Apmąstydami mirtį, išsigryniname prioritetus ir tinkamiau pasirenkame, darome tai, kas mums iš tikrųjų patinka. Žmogus gali ilgai gyventi tarsi ne savo gyvenimą, o tą, kurį jam kažkas primetė. O kuo mažesnis pasitenkinimas gyvenimu, tuo stipresnis mirties nerimas.

– Žmogaus pasąmonėje visada susijęs su aplinka ir savimi, tik mes tą ryšį gyvendami prarandame.

– Atradęs ryšį su aplinka, žmogus atranda tikrąjį ryšį su tuo, kas yra tikrasis „aš“. Taip net mirties akimirką žmogus gali patirti džiaugsmą.