„Mano vienintelis tikslas – išmokti suvaldyti stresą, susitvarkyti su psichologiniais dalykais. Ir toliau gerai daryti tą, ką darau. Manau, pavyks“, – atviravo užkalbinta jauna moteris.

„Pažadėjau sau pradėti sportuoti. Taip pat – savanoriauti“, – kalbėjo kita pašnekovė.

„Pernai buvo pažadas daugiau save lepinti. Pavyko“, – sakė moteris.

„Pasižadėjau sau mažiau norėti. Kuo mažiau nori, tuo mažiau visokių atsakomybių, priklausomybių. Ir visiems to paties linkiu“, – savo atsakymu nustebino žurnalistę kalbintas vyras.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Ar verta sau pasižadėti, jei daugelis tų pažadų taip ir neįgyvendina?

– Manau, tokie sąrašai yra labai prasminga. Nors statistika ir apklausos rodo, kad tik 8–15 proc. žmonių įgyvendina sau duotus pažadus, bet vien tai yra gerai, kad mes stabtelime, apgalvojame praeitus metus, ką darėme gerai, ką nelabai. Taip pat permąstome, ko mes norėtume ateityje. Ir tai galbūt padarome vieną vienintelį kartą per metus. Vien tai yra prasminga. Tokios rezoliucijos, tikslų išsikėlimas vyksta jau 4 tūkst. metų. Istorikai sako, kad tai darė ir senovės babiloniečiai. Jei tai būtų nenaudinga, žmonės paprasčiausiai netęstų šios tradicijos.

– Gerai, tuomet gal sau reikėtų duoti realistiškesnius pažadus, labiau pamatuotus ir ne tiek daug jų, kad netektų vėliau savimi nusivilti?

– Iš tiesų reikėtų mokėti sau tuos pažadus dėlioti. Jei grįžtume į gilią senovę, tai tuomet žmonės įsipareigodavo dievams. Tas žinojimas, kad dievai stebi tave ir žiūri, kaip tuos pažadus vykdai, labai drausmindavo, įpareigodavo. Dabar mes įsipareigojame sau. Tad pirmas dalykas, kuris mus labiau motyvuotų, gal įsipareigojimas artimam žmogui, garsiai įvardintas pažadas. Antras dalykas, tarkim, pasižadu, kad nuo Naujųjų metų pradėsiu sportuoti kiekvieną rytą. Na, ir atsikeliu tą rytą ir visai ne apie tai galvoju, pažadas pasimiršta. Siūlyčiau koreguoti, kitaip formuluoti patį pasižadėjimą. Tarkim, po trijų mėnesių bus pusmaratonis, kuriame aš labai noriu sudalyvauti. Formuluokime mintį taip, kad aš tuos tris mėnesius dirbsiu dėl to tikslo. Tai labiau motyvuoja, tampa tavo asmeniniu noru. Ir tikrai siūlyčiau daryti ne dešimt punktų, o kokius tris. Bus lengviau tuos pažadus įgyvendinti. Mes esame kasdien besikeičianti asmenybė, kurios norai, poreikiai ir tikslai nuolat keičiasi. Ir kad būtų mažiau nusivylimo, jie turi būti ne kaip inkaras, kuris tave gramzdina gilyn, o kaip motyvatorius. Kad vos prabudus vien jau nuo tos minties kiltų noras keltis ir veikti, kad tai įkvėptų.

Labai naudinga stabtelėti ir nuoširdžiai savęs paklausti, ko aš noriu. Kokie yra ne tik mano norai, bet ir vidiniai poreikiai.

 

– Turbūt ne mažiau svarbu, kad tas noras būtų tavo paties, o ne nusižiūrėtas į ką nors. Kad jis labiau būtų orientuotas į save, į savo finansines ir psichologines galimybes?

– Taip, jūs teisi. Aplinka mums daro didelę įtaką. Būna, partneris nuolat pabaksnoja pirštu, kaip tu atrodai, gal jau reikėtų tų lašinukų atsikratyti. Žmogus pagalvoja, gal tikrai ir... įsirašo į norų sąrašą. O gal iš tiesų jo didžiausias noras šiais metais būtų tiesiog daugiau pakeliauti, pažinti pasaulį. Štai kodėl labai naudinga stabtelėti ir nuoširdžiai savęs paklausti, ko aš noriu. Kokie yra ne tik mano norai, bet ir vidiniai poreikiai. Tai yra du skirtingi dalykai. Aš galiu norėti daug, bet daug svarbiau įgyvendinti visus vidinius poreikius, tarkim,  noriu daugiau meilės, šilumos, dėmesio. O norai gali ir ne visi būti išpildyti. Atpažinkime juos.

– Kai išpildome pažadus, jaučiame moralinį, vidinį pasitenkinimą. Ir blogai jaučiamės, kai jų nepavyksta įgyvendinti. Tad gal geriau tuos pažadus pamiršti iki kitų metų, ką daugelis ir daro?

– Čia mūsų gynyba įsijungia. Ir gerai, kad ji yra, antraip mes nuolat gyventume įtampoje. Ta nuolatinė saviplaka nėra gerai.  Vis dėlto dar prieš  formuluojant norus, patarčiau įsiklausyti į vidinį kritiką, „pasitarti“, kodėl turėčiau daryti vieną ar kitą dalyką. Anksčiau ar vėliau tos savikritikos mes neišvengsime, tad savalaikė akistata su vidiniu kritiku gali padėti apsispręsti.