Šiame straipsnyje pateiksime dar keletą paaiškinimų, kodėl poroms yra taip sunku greitai pamiršti, atleisti ir įveikti neištikimybės trauminę patirtį. Norint suprasti sunkumų įveikti neištikimybės patirtį, svarbu suprasti kiekvieno partnerio išgyvenimus.

Reakcijos į situaciją

Sužinojęs apie neištikimybę, apgautas asmuo jaučia skausmą ir nusivylimą. Jis nori suprasti, kas įvyko, dėl kokių priežasčių jį apgavo, apmąsto, ką neištikimybė reiškia jam pačiam ir santykiams su partneriu ar partnere.

Galvodamas apie neištikimybę, asmuo pradeda vertinti neištikimo partnerio elgesį. Dauguma neištikimybę patyrusių žmonių ją vertina kaip piktavališką, amoralų elgesį, todėl jiems kyla stiprūs pykčio, atstūmimo ir pažeminimo jausmai. Visuomenėje neištikimybė yra vertinama kaip išdavystė, sukelianti bejėgystės pojūtį, todėl kilęs pyktis yra natūrali reakcija į bejėgiškumą.

Neištikimybę patyrusio žmogaus elgesys priklauso nuo jo išgyvenamų emocijų. Porų konsultacijose pastebima, kad dėl partnerių neištikimybės pykstantys žmonės elgiasi prieštaringai – jie kaltina, aktyviai ginčijasi su išdavusiais partneriais, bet kartu siekia atkurti santykius ir nori artumo su jais.

Asmenys, kurie jaučiasi labai pažeminti partnerių neištikimybės, teigia išgyvenantys stiprią neapykantą, kuri skatina atsiriboti nuo neištikimų partnerių, vengti su jais bendrauti.

Neapykanta gana dažnai išreiškiama destruktyviu ir kerštingu elgesiu, pavyzdžiui, neištikimybės istorija paviešinama giminėms, draugams, bendradarbiams, gadinami asmeniniai neištikimų partnerių daiktai, smurtaujama.

Kai apgautas asmuo pavydi ir bijo prarasti partnerį, jis nerimauja, nuolat siekia būti kartu, klausinėja apie neištikimybės priežastis, apie ateitį, prašo nepalikti. Vidutinio stiprumo pavydo apraiškas žmonės dažnai vertina kaip signalą, parodantį, kiek svarbus yra partneris. Jei pavydas stiprus, jis išreiškiamas priešiškumu, atstūmimu, vengimu ir neištikimų partnerių žeminimu.

Jei vyrauja liūdesys, neištikimybę patyrusių asmenų galvose nuolat sukasi įkyrios liūdnos mintys apie neištikimybę, fantazijos apie partnerių meilužius ar meilužes, sugriuvusius santykius, nuolat galvojama apie skausmingą patirtį ir tai gali peraugti į neapykantos jausmą bei siekį atkeršyti. Pasitaiko, kad partnerių neištikimybę išgyvenantys žmonės, siekdami atkeršyti ir taip atkurti savigarbą, pradeda elgtis neapgalvotai – patys įsivelia į neištikimybės santykius. Bet kuri keršto forma tik apsunkina situaciją ir dar labiau trikdo partnerių tarpusavio santykius.

Psichoterapeuto rekomendacijos

Sužinojus apie neištikimybę pirmiausia siūloma neskubėti imtis veiksmų (aiškintis santykius, neištikimybės intymias detales, reikalauti iš partnerio viską išsamiai papasakoti, nekurti ir neįgyvendinti keršto planų), o skirti laiko sau, apmąstyti jausmus, kylančias mintis.

Jei sunku nusiraminti, reikėtų kreiptis pagalbos į patikimus žmones, kurie neteis, nekritikuos, nesmerks, o supras ir parems. Aprimus jausmams galima su neištikimu partneriu pradėti pokalbį apie santykių tęstinumą. Gali būti, kad vieniems be specialisto pagalbos kalbėtis bus sunku. Patartina kreiptis į tokį specialistą, kuris turi tinkamą kvalifikaciją dirbti su poromis.

Gintis ar pripažinti?

Neištikimi partneriai įvairiai mėgina paaiškinti, kodėl buvo neištikimi. Dauguma jų bando įrodinėti, kad ketinimai nebuvo tyčiniai, kad neištikimybė buvo nelaukta, netikėta, atleistina, įvyko dėl laikinų, lengvinančių ar nerimtų priežasčių.

Kaip neištikimasis paaiškins partneriui savo elgesį, priklauso nuo jo požiūrio į santykius su apgautu partneriu bei tolesnių ketinimų, susijusių su santuokos ar partnerystės santykiais. Situacija yra sudėtinga, nes ketinimai gali būti įvairūs.

Neištikimasis partneris gali nuoširdžiai gailėtis savo elgesio, prašyti, kad jam būtų atleista, bet kartu jis gali norėti ir apginti save, siekdamas išsaugoti savigarbą. Arba gali būti ir taip, kad jis nori atleidimo, tačiau trokšta nutraukti santykius. Santykių aiškinimasis dėl neištikimybės gali turėti skirtingus tikslus. Pagal juos galima išskirti keturis aiškinimosi tipus.

Pirmajam tipui priskiriama neištikimo partnerio pripažinimas, kad jis buvo neištikimas, nuoširdi atgaila ir noras atkurti santykius. Šiuo atveju tikslas yra tęsti santykius toliau, todėl porai dažniausiai pavyksta juos atkurti.

Esant antrajam santykių aiškinimosi tipui, neištikimas partneris atsiprašinėja, pripažįsta, kad nusikalto, tačiau mėgina gintis pateikdamas įvairius pasiteisinimus ar kaltindamas aplinkybes (alkoholis, liga, stresas).

Trečias, dar gynybiškesnis, tipas, kai neištikimas asmuo patvirtina išdavystę, bet mėgina sumenkinti jos rimtumą ir savo poelgio santykiams reikšmę.

Ketvirtas, sunkiausias, tipas yra neištikimybės neigimas ir atsakomybės neprisiėmimas.

Kai neištikimas asmuo elgiasi labai gynybiškai, jis siekia apsaugoti savo savivertę ir mažai orientuojasi į santykių išsaugojimą.

Būdas, kuriuo neištikimas asmuo paaiškina savo elgesį partneriui ar sutuoktiniui, turi didelę reikšmę tolesniems jų santykiams. Pavyzdžiui, jei neištikimasis mėgina save pateisinti, sumenkinti neištikimybės reikšmę santykiams, nepripažįsta savo kaltės, tuomet apgautasis partneris daug stipriau pyksta. O kai neištikimasis asmuo nuoširdžiai atgailauja, taip siekdamas susigrąžinti savo partnerio palankumą, apgautasis partneris elgiasi atlaidžiau.

Meluojantys, vengiantys atvirumo asmenys labiau siekia išsaugoti savo orumą, nei gauti atleidimą. Neretai jie sugalvoja daugybę save pateisinančių paaiškinimų dėl neištikimybės ar tęsiamų nesantuokinių ryšių. Pavyzdžiui, vyras teisinosi dėl neištikimybės, apkaltindamas žmoną, nes "jai ir taip labai pasisekė, nes gyvena viskuo aprūpinta ir dėmesio nestokoja. Ji turėtų didžiuotis, kad ištekėjo už manęs". Toks vyro pasakymas žmonos tikrai nenuramino.

Patarimai buvusiam neištikimam

Šiam asmeniui taip pat patartina nesiimti skubotų veiksmų ar sprendimų, o skirti laiko suprasti, ar nori atkurti pirminius santykius, ar kurti naujus. Jei nusprendžia atkurti pirminius santykius, tuomet patartina pirmiausia nuoširdžiai pripažinti savo klaidą ir atsiprašyti apgautojo partnerio.

Visuomet padeda artimų patikimų žmonių parama ir palaikymas. Tačiau šie žmonės negali išspręsti kilusių sunkumų. Juos reikia spręsti su savo partneriu. Gali būti, kad porai, kalbantis tokia jautria tema kaip neištikimybė, konstruktyviai bendrauti trukdys stiprūs jausmai. Tokiais atvejais visada naudinga kreiptis į porų / šeimos psichoterapeutą.

Atsiprašymo galia

Kai neištikimas partneris nori atkurti santykius su savo partneriu ar partnere, labiausiai padeda nuoširdi atgaila ir atsiprašymas.

Kodėl atsiprašymas turi tokią didelę galią? Koks nuoširdus atsiprašymas būtų, jis negali atitaisyti žalos, kuri jau padaryta. Tačiau atsiprašymas gydo. Jo galia slypi galimybėje perskirstyti dviejų žmonių santykių jėgų pusiausvyrą. Jei skriaudikas besąlygiškai pripažįsta skriaudą, jis, nors ir trumpam, pastato nuskriaustąjį į aukštesnę moralinę padėtį.

Psichologų teigimu, jei atsiprašyme nėra nė kiek nuolankumo ir nusižeminimo, jis neturi savo gydomojo poveikio. Nenuoširdūs, formalūs, šiurkštūs ar nemandagūs atsiprašymai tik paskatina nuskriaustą asmenį reikalauti dar daugiau atsiprašymų. Tikrai atgailaujantis skriaudikas turi prisiimti visą atsakomybę už padarytą skriaudą.

Pasakymas "Aš atsiprašau, kad tave įžeidžiau" mažiau veiksmingas nei pasakymas "Aš pasielgiau neteisingai, suprantu, kad tave įžeidžiau, atsiprašau". Kai neištikimas partneris pripažįsta kaltę, jis siunčia apgautam partneriui žinią, kad jam vis dar rūpi santykiai.

Kaltės išgyvenimas taip pat turi gydomąją galią neištikimybės atveju. Kai neištikimasis atjaučia ir supranta savo partnerį, jis nori išpirkti savo kaltę ir palengvinti partnerio kančią. O išgyvenantis skriaudą asmuo gana dažnai siekia, kad nuskriaudęs partneris kompensuotų jo patiriamą kančią. Kaltė tokiais atvejais yra tarsi kančios pasidalijimas tarp neištikimybės patirtį išgyvenančių partnerių.

Kai patyrusio neištikimybę partnerio savijauta dėl neištikimojo išgyvenamos kaltės pagerėja, tuomet emocinė pusiausvyra santykiuose daugmaž atkuria ir pereinama prie kito išgyvenamos dramos veiksmo, kuriame išduotasis asmuo turi atleisti neištikimam partneriui ir pamiršti skriaudą. Šis veiksmas pareikalauja išduoto partnerio pastangų ir noro pagerinti tarpusavio santykius. Įveikdami neištikimybės sukeltą partnerystės krizę, kiekvienas partneris turi galimybę peržvelgti ne tik tai, kas lėmė krizę, bet ir savo indėlį į tolesnį santykių vystymąsi.