Per dešimt metų savižudybių skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik dvigubai, tačiau pagal šią liūdną statistiką išliekame pirmi Europos Sąjungoje pagal savižudybių skaičių, tenkantį 100 tūkst. gyventojų.

Gydytoja įsitikinusi, kad sumažinti savižudybių skaičių Lietuvai padėtų ne tik bendruomeniškumo ugdymas, bet ir priklausomybių mažinimas, geresnis pagalbos organizavimas ir kitos priemonės.

– Ką reikėtų daryti, kad savižudybių skaičius Lietuvoje mažėtų?

– Manau, daugybę dalykų. Pakomentuosiu kelis. Pradėkime nuo didžiausią poveikį galinčių turėti – to, kas vyksta visuomenėje. Kažkada teko skaityti apie suomių tyrimą, kad savivaldybėse, kuriose bendruomenė aktyviai dalyvavo savivaldos rinkimuose (tai atspindi pasitikėjimo lygį bendruomenėje), žmonės, sergantys sunkiais psichikos sutrikimais, trumpiau buvo gydomi psichiatrijos ligoninėse. Taigi, pasitikėjimas visuomenėje, palaikymas, kurį bendruomenės nariai suteikia vienas kitam, suvokimas, kad pasaulis yra tvarkomas teisingai, turi didelę įtaką kiekvieno savijautai ir per tai daro įtaką savižudybių skaičiui. Taigi, sakyčiau bendruomeniškumo ugdymas būtų labai svarbi savižudybių mažinimo dalis.

Kažkada, prieš daugelį metų, teko kalbėti su vienu kolega iš Švedijos, o jis į klausimą, kodėl lietuviai taip dažnai žudosi, atsakė: individualizmas ir alkoholizmas. Tai veda prie kito svarbaus klausimo – psichoaktyvių medžiagų vartojimo. Tuo metu dominavo alkoholis. Šiuo metu alkoholio vartojimas nėra toks bauginamai aukštas, tačiau daugėja kitų psichoaktyvių medžiagų – vieną priklausomybę keičia kita. Priklausomybė – nuo alkoholio, kanapių, kokaino, raminamųjų vaistų, lošimo – visada yra sutrikimas, kuris gali vesti prie santykių, karjeros, socialinių ryšių griūties, o per tai – ir prie savižudybės. Taigi priklausomybių mažinimas taip pat yra labai svarbi dedamoji norint pasiekti rezultatų mažinant savižudybes.

Na, ir pagalbos organizavimas. Aiški ir įgali sistema, kaip ir kur gauti pagalbą. T. y. turi būti ne nurodymas, kad jus turi pakonsultuoti kažkoks mitinis gydytojas, o sudarytos sąlygos sistemoje būti gydytojams, kurie turės laiko pakonsultuoti krizėje esančius asmenis. Šiuo metu ambulatoriniu lygmeniu visi specialistai užimti po kelis mėnesius į priekį, todėl kiaurą parą pagalba prieinama tik priėmimo-skubios pagalbos skyriuose.

Pridėčiau dar visuomenės švietimą, nes manau, kad tarp nusižudžiusių  tikrai yra bent keli, kurie pasirinko mirtį, nes bijojo kreiptis į gydytojus.

– Įsigaliojo atnaujintas savižudybių prevencijos algoritmas. Kaip jūs manote, ar tai padės sumažinti savižudybių skaičių Lietuvoje?

– Manau, kad algoritmo kūrėjai padarė viską, kad sudėtų turimas žinias ir turimus lūkesčius į naują algoritmą. Ar jis padės sumažinti savižudybių skaičių Lietuvoje, sunku pasakyti, tikriausiai tai parodys laikas ir statistika, tačiau jei algoritmo naudojimas padės išsaugoti bent kelias gyvybes, tai bet kuriuo atveju bus laimėjimas. Kitas svarbus aspektas yra tai, kad algoritmas aiškiai nusako atsakomybes ir turimus atlikti veiksmus, todėl pačios pagalbos teikimas bus labiau reglamentuotas ir aiškus tiems, kurie už ją atsakingi. Na, o kalbant apie savižudybių skaičiaus sumažinimą, svarbūs ir kiti veiksniai. Jei pavyktų valdyti ir kitus savižudybėms įtaką darančius veiksnius, galime tikėtis gerų rezultatų.

– Kokia pagalba jūsų atstovaujamoje ligoninėje teikiama bandžiusiems nusižudyti žmonėms? Ar su jais dirbama pagal specifines savižudybių prevencijos programas?

– Psichiatrijos klinikos personalas dirba ne su savižudybės prevencija, bet susiduria su asmenimis, kurie jau bandė nusižudyti arba išsako aktyvias savižudiškas mintis. Iš kitos pusės, kiekvienas sėkmingai gydomas psichikos ligos atvejis yra galimos savižudybės ateityje prevencija. Todėl manau, kad klinikos medikai daug prisideda prie savižudybių prevencijos plačiąja prasme.

Iš tiesų kiekvienas bandžiusio nusižudyti žmogaus atvejis gali būti individualus. Pavyzdžiui, žudytis gali bandyti žmogus, patiriantis krizę – santykių, darbo ir t. t. Kitas galimas variantas – žmogus, kuris serga sunkia psichikos liga, pavyzdžiui, šizofrenija, ir girdi balsus, kurie liepia jam nusižudyti. Dar kitas atvejis – pacientas, kuris daug metų piktnaudžiauja alkoholiu, jo pritrūkus atsiranda abstinencija su dideliu nerimu, dirglumu ir savižudiškomis mintimis, prie viso to dar prisideda konfliktas su tėvais, žmona ar vaikais, o viso to išdava – bandymas žudytis. Taigi visos trys istorijos turi lyg ir vieną bendrą dalyką – bandymą nusižudyti, tačiau tai yra trys skirtingos būsenos, reikalaujančios visiškai skirtingo gydymo. Į visa tai ir atsižvelgiama teikiant pagalbą savižudybės grėsmę patiriančiam asmeniui.

Kitas svarbus aspektas – biopsichosocialinis požiūris į psichikos sutrikimų atsiradimą ir sveikimą sergant psichikos liga. Teikiant pagalbą labai svarbu tinkamai subalansuoti šiuos komponentus, todėl paprastai pagalbą teikia ne vienas koks specialistas, o visa jų komanda. Mūsų klinikos Krizių intervencijos skyriuje dirba psichiatrai, psichoterapeutai, psichologai, dailės terapeutas, kineziterapeutai, socialinis darbuotojas, o ir slaugos personalas yra paruoštas teikti pagalbą psichikos ligomis sergantiems asmenims. Tokia personalo sudėtis leidžia parinkti tinkamiausius gydymo ir pagalbos būdus.

– Žmonės vis dar bijo kreiptis pagalbos į psichiatrus ir net psichologus bijodami, kad šie įrašys diagnozę su F raide (psichikos ir elgesio sutrikimai). Kokiais atvejais dėl minčių ar bandymų nusižudyti įrašoma tam tikra diagnozė ir kiek ji apriboja tokio žmogaus galimybes dirbti?

– Visų pirma, psichologai nediagnozuoja ir jokių diagnozių neįrašo. Diagnozes rašo gydytojai, šiuo atveju gydytojai psichiatrai. Tačiau, iš kitos pusės, kai kurie psichikos sutrikimai, kuriuos patiria žmonės, reikalauja ne tik psichologinės pagalbos, bet ir kompleksiškesnio gydymo. Kai kurie sako, kad psichikos sutrikimų gydymas yra pernelyg medikamentalizuojamas, tačiau labai svarbu nenukrypti į kitą pusę ir viską perdėtai psichologizuoti. Manau, kad, jei turi smegenis, reikia suprasti, kad gali sirgti ir smegenų ligomis. Na, o sergant smegenų liga, reikėtų suprasti, kad ne visada savo valios pastangomis ar naudodamasis kito, kad ir labai protingo žmogaus, konsultacijomis gali tą ligą suvaldyti. Tikriausiai nedaug kas gali pasigirti valios pastangomis išsigydęs plaučių uždegimą ar diabetą. Todėl psichiatro pagalbos kartais gali prireikti. Svarbu, kad būtų tvarkomi ir kiti psichikos sutrikimams atsirasti svarbūs veiksniai – psichologiniai ir socialiniai. Būtent šioje srityje psichologo ar psichoterapeuto pagalba yra labai svarbi.

Grįžkime prie savižudybės. Jei asmuo pas medikus patenka dėl psichikos sutrikimo, yra įrašoma psichikos sutrikimo diagnozė. Tikriausiai kiekvienas supranta, kad į gydymo įstaigą patekus dėl plaučių uždegimo, rašoma plaučių uždegimo diagnozė, o ne koks nors kosulys / dusulys, o jei į medikus kreipiesi dėl lūžusios kojos, diagnozė tai taip pat atspindi. Tas pats ir kalbant apie savižudybę. Aš paminėjau kelis atvejus, kai žmonės bando žudytis. Pirmuoju bus nustatyta, greičiausiai, adaptacijos sutrikimo diagnozė, antruoju – šizofrenijos, o trečiuoju – priklausomybė nuo alkoholio. Aišku, bandžiusiam nusižudyti asmeniui suteikiamas tam tikras ligos kodas (tai gali būti Z kodai, pvz., Z91.5 – savęs žalojimas, arba R kodai, pvz., R45.81 – mintys apie savižudybę), kas yra svarbi žinutė kitiems tą žmogų gydantiems specialistams.

Na, o dėl baimių kreiptis turiu nuraminti, kad iš tiesų kai kurios baimės yra mitai. Šiuo metu psichikos sutrikimo diagnozė netrukdo vairuoti, keliauti, sukurti šeimą, dirbti gydytoju, teisininku, Seimo nariu, mokytoju ir t. t. Apribojimai išlieka norint įsigyti ginklą – bet tai, tikriausiai, visuomenės bandymas apsisaugoti, ir kai kuriais globos ar įvaikinimo klausimais. Taigi, psichiatro konsultacija neturėtų sutrikdyti gyvenimo. Kartais, reikia pripažinti, gali jį ir išsaugoti.