Sesuo Justina: džiaugsmo niekada negalima prarasti

– Kodėl metai iš metų vis pamirštame, o gal net ne taip suprantame tikrąją advento prasmę?

– Gyvenime atsirado per daug skubėjimo ir ėjimo paviršiumi, todėl turime vis iš naujo padėti sau atrasti šio gražaus laiko esmę. Iš tiesų adventas kalba apie bendrystę. Tai laukimo, susikaupimo metas, kuris mus kviečia stabtelėti, įsiklausyti, padaryti kažką gražaus dėl kito, atrasti laiko pabūti su juo ir taip visiems drauge kurti Kalėdų stebuklą. Suprantu, kad tai nelengva: juk tiek daug visko tuo laikotarpiu dedasi aplinkui ir įsuka mus į gyvenimo bėgimo maratoną. Kad atsilaikytum, reikia daug pastangų, bet įmanoma. Svarbu atsirinkti, kas svarbiausia. Esmė labai paprasta: tereikia, kad viduje, savo širdyje, išsaugotum ramybę ir tikrumą. Per šį laikotarpį mes sugrįžtame prie to, kas yra esmė, ir galbūt kitu žvilgsniu pažvelgiame į mus mylinčius ir mylimus žmones, skiriame jiems laiko pabūti kartu. Tai laikas išgirsti, išklausyti, suprasti, padėti, priimti, atleisti, padėkoti.

– Esate benediktinių vienuolė, tad įdomu, kaip adventą suprantate ir išgyvenate jūs?

– Adventas yra laikas, kai mano širdyje iš naujo gimsta meilė, džiaugsmas, ramybė. Tai laikas, kai širdis atsiveria norui dalytis su kitais meile ir gerumu. Kiekvieną advento dieną išgyvenu kaip dovaną, kuri veda mane į šv.Kalėdų šventimą. Tai vilties laikas, kai laukiame su džiugia viltimi. Pats žodis „adventas“ jau reiškia laukimą, atėjimą. Tai yra kelionė kartu su Mergele Marija apmąstant išganymo slėpinį. Visada gera laukti ir kartu ruoštis, ruošti dovaną, kuri nėra materiali, bet kuria galima nudžiuginti ir apkabinti kitus. Mažuose dalykuose slypi dideli! Cituoju vieno kunigo mintį: „Adventas ir gavėnia yra skirti pasirengti svarbiausiems Išganymo istorijos įvykiams, tačiau savo esme jie nėra tapatūs. Adventas nėra atgailos laikas, bet džiugaus laukimo ir budėjimo metas.“

– Patarkite, kaip išlikti džiugiam, kai šių dienų realybė, atrodo, neleidžia to daryti. Džiaugtis, kai šalia vyksta karas, kai viskas brangsta, kai vaikai emigruoja ir palieka vienišus savo tėvus?

– Džiaugsmo niekada negalima prarasti – net atėjus sunkiausiems laikams. Jis turi gyventi mūsų širdyse. Išlikti džiugiam padeda vidinė ramybė, tikėjimas, mokėjimas už viską dėkoti. Dėkoti už tai, kad gyvenu. Dėkoti už tai, kad galiu išgyventi šią dieną, kad turiu rankas, kojas, akis. Tikrai nelengva, bet pabandyti juk visada galima. Kiekvieną dieną vis iš naujo... Ne veltui Šventajame Rašte sakoma: „Džiaugimasis Viešpačiu yra mano stiprybė.“ Man džiaugsmas kyla visada, kai širdyje apsigyvena ramybė, atleidimas, viltis. Labai padeda tikėjimas, malda.

Gyvenime atsirado per daug skubėjimo ir ėjimo paviršiumi, todėl turime vis iš naujo padėti sau atrasti šio gražaus laiko esmę.

– Advento liturgijoje girdime ir skaitinius apie pasaulio pabaigą, išbandymus ir palyginimus apie tarnus, kurie laukia sugrįžtančio Šeimininko. Raginama nemiegoti ir būti pasirengusiems. „Budėkite, Jis ateina!“ – skamba truputį grasinančiai. Kaip, jūsų nuomone, mes turėtume budėti per adventą, o gal ne tik per jį?

– Budėjimas yra geras dalykas. Ypač šiuolaikiniame pasaulyje mes turime budėti, nes viskas dabar taip laikina ir trapu. Turime laikytis įsikibę į tai, kas amžina. Vadinasi, turime su dėkingumu ir nuolankumu būti pasiruošę priimti gyvenimo iššūkius ir viską, ką mums ruošia gyvenimas. Budėti – vadinasi, būti išsaugant vertybes, išliekant savimi, skubėjimo tėkmėje neprarandant savęs.

– Advento vainikas, kalendorius, Mergelės Marijos žvakė, Jesės medis – tai vis gražūs ir prasmingi advento simboliai. Vedate tikybos pamokas vaikams, tad apie kokius simbolius dažniausiai kalbatės su jais?

– Kiekvienas simbolis gali prakalbinti tiek vaiką, tiek suaugusįjį, jei tik jis žino jo reikšmę. Simboliai mus praturtina ir atveria šventės ir šio gilaus laikotarpio prasmę.

Advento vainikas mums primena apie nesibaigiančią Dievo meilę žmogui. Keturios žvakės – tai keturių savaičių kelionė link Kalėdų slėpinio. Kiekviena žvakė turi savo pavadinimą ir prasmę. Pirmąjį advento sekmadienį uždegama pirmoji žvakė. Ji vadinama Pranašų žvake ir primena mums, kad pranašai prieš daug amžių išpranašavo apie kūdikėlio Jėzaus gimimą. Antrąjį advento sekmadienį uždegama antroji žvakė. Ji vadinama Betliejaus žvake. Ji primena mažą miestelį, kuriame gimė mūsų Išganytojas. Trečiąjį advento sekmadienį uždegama rausva žvakė, reiškianti džiaugsmą ir vadinama Piemenų žvake. Ji primena, kad piemenys pirmieji pagarbino kūdikėlį Jėzų ir išplatino džiugią žinią. Ketvirtąjį advento sekmadienį uždegama ketvirtoji – Angelų – žvakė. Ja pagerbiami angelai ir stebuklinga žinia. Vienos po kitos žvakių uždegimas reiškia artėjimą prie Jėzaus gimimo ir augančią šviesos pergalę prieš tamsą.

Advento kalendorius lygiai taip pat padeda kiekvieną dieną įprasminti ir jausti, kad mažais žingsneliais artėjame prie šv.Kalėdų. Ne mažiau svarbus advento simbolis yra ir kalėdaitis. Jis kalba apie bendrystę Kūčių vakarą. Išties koks geras jausmas, kai vienas iš kito rankų laužiame kalėdaitį ir linkime kažko gražaus arba atsiprašome už tai, kas buvo ne taip per tuos metus. Tai labai gili ir prasminga tradicija.

– Ar tiesa, kad advento pasninkas gali būti susijęs ne tik su maistu, bet ir su žmogaus valios ugdymu? Ir kad puikia dvasinio apsimarinimo forma per adventą gali tapti nesilankymas feisbuke ar nepasidavimas gudriai suregztų komercinių nuolaidų pagundai. Ką apie tai manote?

– Pasninko prasmė yra kur kas gilesnė ir platesnė. Tai, ką jūs paminėjote, yra labai geri dalykai. Sakoma, kas per daug, tas nesveika. Pasninkas žmogui padeda sudėlioti dalykus į vietas, pagalvoti, ko galbūt per daug yra jo gyvenime ir kad tas per daug pavagia iš jo tai, kas turėtų būti brangu. Štai kodėl advento laikas skirtas pamatyti, susidėlioti, atitaisyti tai, kas jau peržengia sveiko proto ribas. Tai svarbu ir dėl fizinės, ir dėl dvasinės sveikatos. Linkiu visiems palaiminto adventinio laiko, kuris būtų pripildytas ne skubėjimo, bet stabtelėjimo akimirkų. Ne šykštėjimo laiko artimiesiems, bet iš naujo atrasto laiko mūsų mylimiems žmonėms. Ne šurmulio, bet vidinės ramybės, džiaugsmo ir dėkojimo. Ir tegu šv.Kalėdų šventė dovanoja mums viltį ir atneša žinią, kad Dievas mus myli. Tegul laukimas šv.Kalėdų ryto padeda atpažinti Dievą, gimstantį mūsų pačių gyvenimuose. Tegul užgimsta šv.Kalėdos kiekvieno mūsų širdyje!