Dauguma žmonių gyvena taip, tarsi juos nuolat stebėtų, nes yra paveikti vadinamojo „prožektoriaus efekto“ (rampos) įtakos.
Kaip rašo filosofijos daktaras Robertas Puffas skiltyje „Psychology Today“, tai yra kognityvinis iškraipymas, verčiantis mus manyti, kad kiti atidžiai stebi kiekvieną mūsų žingsnį. Nors žmonės gerokai pervertina tai, kiek kiti pastebi jų klaidas, išvaizdą ar sprendimus, būtent ši įsivaizduojama auditorija skatina juos keisti savo gyvenimą:
„Mes įsivaizduojame prožektorių, kuris seka mus kiekviename kambaryje, apšviesdamas mūsų trūkumus ir klaidas. Dėl šios priežasties, nors ir nesame garsios superžvaigždės, nuolat redaguojame savo gyvenimą dėl auditorijos, kuri net nežiūri. Tai visiškai mūsų galvose, bet kalėjimas, kurį tai sukuria, yra labai realus.“
Specialistas remiasi Carlo Jungo koncepcija apie personą – socialinę kaukę, padedančią mums prisitaikyti prie visuomenės. Jis teigia, kad tokia kaukė būtina socialiniam išgyvenimui, tačiau ji tampa pavojinga, jei žmogus su ja susilieja iki tokio lygio, kad tikroji jo asmenybė pradeda „dusti“.
„Depresija dažnai kyla kaip sielos sukurtas simptomas, skirtas jus pažadinti. Tai jūsų vidinis „aš“, šaukiantis: „Aš čia mirštu! Malonu, kad pasaulis mane laiko tobula mama ar nuostabia verslininke, bet aš esu daug daugiau nei tik žmogus“, – aiškino jis.
Psichologas pabrėžia, kad nuolatinis gyvenimas pagal kitų lūkesčius turi didelę psichologinę kainą. Jis cituoja paliatyviosios pagalbos slaugytojos Bronnie Ware, kuri daugelį metų dirbo su žmonėmis gyvenimo pabaigoje, patirtį. Dažniausias jos išgirstas prisipažinimas buvo: „Gaila, kad man trūko drąsos gyventi gyvenimą, atitinkantį mane, o ne gyvenimą, kurio iš manęs tikėjosi kiti.“
Rubrikos autorius ragina žmones stabtelėti ir užduoti sau paprastą, bet sunkų klausimą: kuo būtumėte, jei niekas jūsų nestebėtų? Juk, jo nuomone, vienintelis žmogus, kurio pritarimo tikrai verta siekti, esate jūs pats.
Naujausi komentarai