Apie perdegimą plačiau pakomentavo „Ofiso dramos“ kūrėja Paulina Botyriūte.

– Ar jums pažįstamas tas jausmas, kai žinote, kad yra darbo diena, reikia eiti į biurą, bet nenorite net keltis iš lovos?

– Čia kalbame ne tik apie nenorą, bet apie fizinį negebėjimą pakilti iš lovos – tai yra perdegimas. Kai žmogus perdegęs, jis tiesiog nebeturi jėgų ar energijos. Sprendimą išeiti iš darbo, kuriame patyriau perdegimą, priėmiau tik tada, kai ryte nebegalėjau pakilti iš lovos be leidžiamų vaistų.

– Ar tikrai reikėjo vaistų, kad atsikeltumėte dėl emocinės sveikatos?

– Taip. Kai žmogus perdega, prasideda visi tie dalykai: vaikščiojimas pas gydytojus, kurie sako, jog tau nieko nėra, mes nieko nerandame, su tavimi viskas gerai. Tai – tipiniai perdegimo simptomai.

A. Ufarto / ELTOS nuotr.

– Koks buvo jūsų darbas tuo metu?

– Daug kas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio ir nuo to, kokią reikšmę suteikiame darbui. Tai labai standartinė istorija: iškart po studijų bandžiau gyventi suaugusio žmogaus profesinį gyvenimą – pradėjau dirbti biure nuo 8 iki 17 val. Jau tada supratau, kad esu labai kūrybiškas žmogus, o toks darbo pobūdis man netinka. Bet kadangi visi taip dirba, galvojau, kad priprasiu ir aš. Labai stengiausi prisijaukinti biuro gyvenimą, buvau įsitraukęs ir atsidavęs darbuotojas.

Tačiau mano tiesioginis darbas buvo labai techninis ir tai mane, kaip kūrybišką žmogų, sekino. Laikui bėgant smagių dalykų mažėjo, o techninių užduočių, kurios man nepatiko, daugėjo. Man nuolat reikėjo vis daugiau vidinės energijos ir resursų, kad darbą atlikčiau gerai – tiksliau, tobulai, nes tokius lūkesčius pati sau kėliau.

– Kiek laiko praleidote tokios būsenos?

– Tokioje būsenoje išbuvau apie metus, bet apskritai toje darbovietėje praleidau 4,5 metų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kas stabdė išeiti anksčiau?

– Didžiulės baimės. Aš tiesiog nemačiau kito kelio – visi taip dirba. Be to, kai bandžiau gyventi tą standartinį gyvenimą, savo būseną, kai supratau, jog negaliu taip dirbti, priėmiau kaip pralaimėjimą. Man pačiai buvo labai sunku pripažinti, kad nepajėgiu. Kai nuėjau pas psichologę, ji manęs paklausė, ar man įsitikinimas yra toks, kad tik miręs žmogus gali kažko nepasiekti. Aš net nemirktelėjusi atsakiau, kad taip, taip, tikrai taip. Tokie įsitikinimai tiesiogiai veda į perdegimą.

– Koks buvo pirmasis žingsnis iš perdegimo?

– Manau, kad visame kame svarbiausia – sąmoningumas. Tai ir yra pirmasis žingsnis. Psichologė man uždavė reikšmingą klausimą – kas dar turi nutikti, kad pagaliau priimtumei sprendimą. Tai labai svarbus momentas, susijęs ir su perdegimo prevencija. Mes turime būti sąmoningi – suvokti, kur esame, kokioje aplinkoje dirbame. Neracionalu kaltinti darbdavį, kad jis sudegino darbuotoją, jei, pavyzdžiui, žmogui niekada nebuvo pažadėta galimybė pilotuoti lėktuvą, o jis tikėjosi, kad tokia galimybė atsiras. Tokiais atvejais turime ieškoti vietos, kur tas lėktuvas egzistuoja arba patys jį susikurti.

Dabar, atsigręždama atgal, galiu drąsiai pasakyti, jog mūsų niekas nesudegina – mes patys save susideginame. Laukdami, kol kažkas pasikeis, nemokėdami nustatyti aiškių ribų, nesugebėdami pasakyti ne, mes pamažu artėjame prie perdegimo taško. Pirmas žingsnis išeiti iš šios būsenos – sąmoningumas ir savęs pažinimas.

– Dalis žmonių žodžio „perdegimas“ nesureikšmina, nes mano, jog tai tėra pervargimas ar nusivylimas. Kaip atskirti pervargimą nuo perdegimo?

– Perdegęs žmogus jaučiasi taip, lyg jį būtų pabučiavęs tas psichas iš Hario Poterio, kuris ištraukia viską, kas gražu. Tu jautiesi kaip sudžiūvęs augalas, iš kurio išgaravo visa drėgmė – visa gyvybinė energija. Jausmas tikrai nėra malonus. Kol pati to nepatyriau, galvojau, kad perdegimas – tai nesąmonė, išgalvota tinginių.