Apie gyvenimiškas pamokas, kurias suteikė darbas ir gebėjimą padėti pačiai sau bei kitiems, su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo psichologė Silvija Petkevičiūtė.
– Nuo ko prasidėjo jūsų profesinis kelias? Kaip nusprendėte tapti psichologe?
– Man atrodo, kad neturėjau pirminio impulso studijuoti psichologiją. Vieną dieną kalbėjau su savo šeimos nariais ir jie pasakė: tau visai tiktų šis darbas, ar esi apie tai pagalvojusi? Nuo tada apie tai susimąsčiau. Nebebuvo kito atsakymo. Esu žmonių žmogus, man patinka bendrauti ir žinojau, kad mano darbas bus su žmonėmis. Nusprendžiau pabandyti psichologiją ir ėjau tuo keliu, neturėdama jokio plano B.
– Kaip sekasi šiame kelyje? Ar kartais kyla dvejonių, ar tai tikrai jūsų kelias?
– Anksčiau kildavo dažniau, nei dabar. Jauni specialistai kartais jaučiasi, kad žino viską, bet dienos gale nebežino nieko ir pradeda savimi abejoti. Man taip buvo karjeros pradžioje. Studijos davė tam tikrą žinių bazę, bet praktikoje pamačiau, kad viskas nėra taip, kaip vadovėliuose. Negalima teorijų iš vadovėlių aklai pritaikyti žmonėms. Reikėjo laiko įsivažiuoti, suprasti, koks yra mano darbo stilius ir kaip aš noriu prieiti prie žmonių. Patyriau perdegimą ir tuo metu kilo dvejonės, ar tikrai šis darbas yra man. Bet tada pailsėjau, grįžau į darbus ir supratau, kad šis darbas yra tikrai man. Neįsivaizduoju, ką kito galėčiau daryti.
– Psichologo darbas gali padėti žmonėms, bet jūs atiduodate daug energijos. Kaip neperdegti ne tik nuo darbo krūvio, bet ir nuo problemų, kurias girdite kiekvieną dieną?
– Darbas tikrai nėra lengvas. Per socialinius tinklus man rašo studentai ir jauni specialistai, klausia, kaip žinoti, ar tai jų kelias, kaip neperdegti ir ar tai sunku. Aš nežinau, ką atsakyti, nes tai yra sunku, bet man labai patinka. Nesinori išgąsdinti žmogaus, kad jis nebandytų. Kai pradėjau dirbti, galvojau, kad man lengva, kad nesugeriu jokių emocijų į save, galiu viską palikti kabinete ir lengvai išeiti namo. Tada supratau, kad esu labai naivi. Aš perdegiau, nes nesiėmiau veiksmų, kad emociškai padėčiau sau. Kai visą dieną emociškai esi su kitu žmogumi, pamiršti būti su savimi ir tampi batsiuviu be batų, kuris gali duoti gerą profesinę nuomonę, bet sau to paties nepritaiko. Man padėjo supratimas, koks yra mano darbo krūvis, žinau, kiek daugiausia valandų bendravimo su klientais galiu turėti. Po darbo stengiuosi palikti darbą kabinete. Jei dirbu iš namų, leidžiu sau uždaryti kompiuterį ir negalvoti apie tai. Vedu socialinių tinklų paskyras ir esu nusistačiusi darbo valandas, kada galiu atsakyti, o kada negaliu. Savaitgalį stengiuosi nedirbti. Bandau nusistatyti darbo ribas, nes kai dirbu sau, atrodo, kad galiu dirbti amžinai. Priverčiu pati save išeiti atostogų, einu į savo terapiją, kas padeda prasivalyti emociškai ir leidžiu laiką su savo artimaisiais. Labai smagu darbą palikti darbe ir atsipalaiduoti. Pastaraisiais metais supratau, kad labiausiai man padeda pasivaikščiojimas. Galiu išeiti iš stresinės aplinkos, viską palikti ir atsipalaiduoti.
– Kaip jūsų kelyje atsirado socialiniai tinklai?
– Nuoširdžiai noriu padėti kitam žmogui, bet darbas yra ir mano duona. Universitete galvojau apie tai, kad noriu pasiekti žmones, kad jie suprastų, jog pagalbos kreiptis nėra gėda, bet tuo pačiu norėjau turėti klientų. Socialiniai tinklai mano kelyje atsirado ne iš noro būti populiariai ar parodyti savo gyvenimą, bet iš siekio skleisti informaciją, žinią, kad žmonės, kuriems reikia pagalbos, kreiptųsi pas mane. Bet ne kiekvienam žmogui reikia terapijos. Kartais ir vienas įrašas gali padėti žmogui susimąstyti.
Viskas prasidėjo magistro studijų metu. Buvo labai sunku, visiškai neturėjau drąsos, o kai reikėjo įkelti pirmą įrašą, apsiverkiau iš įtampos. Galvojau, ką apie mane pagalvos žmonės. Su laiku įsidrąsinau, priminiau sau, kodėl man to reikia ir kokia prasmė už to slypi. Žinojau, kad nenoriu populiarumo, bet noriu pasiekti žmones.
Pastaraisiais metais supratau, kad labiausiai man padeda pasivaikščiojimas. Galiu išeiti iš stresinės aplinkos, viską palikti ir atsipalaiduoti.
Darau tai jau trejus metus. Sunku išlaikyti reguliarumą, nes socialinių tinklų vedimas yra atskiras darbas, kartais norisi asistento. Tai yra sunku ne tik darbo planavimo, bet ir įtampos prasme. Atgal galima gauti daug negatyvo. O drąsa atsiranda darant. Galvoju, kad jei tai yra svarbu man, galbūt bus svarbu ir kitam žmogui. Stengiuosi rasti bent vieną žmogų, kuriam tai irgi būtų svarbu.
– Tarp jaunų žmonių yra dažnas suvokimas, kad reikia dirbti mažiau ir uždirbti daugiau. Kaip jūs žiūrite į tai?
– Nematau problemos šioje frazėje. Jeigu žmogui tai tinka, valio. Įžvelgiu problemą tada, kai savo vertę pradedame matuoti pagal darbo krūvį arba atlygio dydį. O toliau viskas atsiremia į mūsų santykį su darbu. Vieni žmonės po 4-5 valandų jau jaučiasi perdegę. Kiekvieno iš mūsų pajėgumai yra skirtingi. Svarbu suvokti savo santykį su darbu, nes visuomenė įdeda žmones į rėmus.
– Kaip išsivaduoti iš savo vertės matavimo pagal finansinį atlygį? Žmonės dažnai pradeda tapatinti save su influenceriais ir sumažina savo vertę, nes nėra ten, kur yra jie.
– Svarbu įsivertinti, ar tai, ką matome, dera su mumis, mūsų gyvenimu, mūsų resursais ir realybe. Visų žmonių gyvenimo filosofija yra skirtinga. Vienam žmogui reikia tam tikro skaičiaus sekėjų ar tam tikro automobilio. Reikia užduoti sau klausimą: ar man to reikia? Čia turėtų sustoti lyginimas. Mes lyginame savo gyvenimą su gražiausiomis kito žmogaus gyvenimo akimirkomis, bet nematome jų užkulisių.
Kartais žmonės sieja savo vertę su atlygiu. Atlygis yra išorinė motyvacija, bet svarbu yra rasti vidinę motyvaciją – kaip aš iš vidaus galiu save praturtinti be pinigų sumos, kuri man atneštų tam tikrą patvirtinimą. Darbo praktikoje pastebiu, kad daug dalykų remiasi į žodžio sau tęsėjimą. Jei netęsiu žodžio sau, kaip aš galiu pasitikėti savimi? Tai prasideda nuo mažiausių dalykų, tokių kaip nepaklota lova.
– Kas jus motyvuoja?
– Neseniai pati apie tai galvojau. Terapija yra labai lėtas procesas, kuris neatneša staigių rezultatų. Mane motyvuoja maži klientų pokyčiai, kai matau, kad jie tampa sąmoningesni ar atsiranda koks nors elgesio pokytis. Didesnių pokyčių kartais reikia palaukti pusmetį, du metus ar daugiau. Todėl reikia žiūrėti į mažus pokyčius.
– Labai geras pastebėjimas, kad kartais akcentuojamės į galutinį tikslą ir matuojame savo vertę pagal jį, bet mažai dėmesio kreipiame į mažus žingsnelius, pokyčius bei rezultatus. O tada pametame motyvaciją.
– Mėgstu lyginti tai su sportu. Jei žmogus pradeda sportuoti ir nori iškart užsiauginti pilvo presą, jis gali nusivilti, nes rezultato reikės palaukti. Bet kelyje link pastebimų fizinių pokyčių yra ir savijautos pokyčių, pavyzdžiui, pasportavęs žmogus gali pasijausti geriau arba išlieti savo įniršį. Svarbu pamatyti mažus pokyčius. Jeigu yra bent kažkiek geriau arba taip pat ir ne blogiau, tai jau yra gerai.
– Kaip šis darbas keičia jus kaip asmenybę?
– Darbas išmokė mane kantrybės, bet ne kitiems, o sau. Kaip žmogus aš visapusiškai sulėtėjau, nes terapija yra lėtas procesas. Taip pat išmokau empatijos. O svarbiausias dalykas, kurio išmokau, tai būti neapibrėžtume, nežinoti ir nesuprasti tam tikrų dalykų.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai