SOS: nuo ekranų sunkiau atsiplėšti nuolat užsiėmusių tėvų vaikams

„Jei nepasikalbėsime su vaikais apie pornografiją, pornografijos industrijos atstovai apie tai pasikalbės su mūsų vaikais pirmi“, – įspėja viena iš Skaitmeninės etikos centro įkūrėjų, Pasaulinio skaitmeninių žmogaus teisių tinklo darbo grupės narė Rasa Jauniškienė. Ji primena ir apie kitus interneto platybėse tykančius pavojus.

„Tik nerašykite: kaip atimti iš vaikų telefonus. Mes sakome: ne atimti, o riboti laiką prie ekrano. Siūlome ne kovoti, o daugiau kalbėtis, tartis. Jei nepavyksta, – bandyti iš naujo ir neatmesti galimybės kreiptis į specialistus“, – po mūsų pokalbio paprašė pašnekovė.

Išmanieji telefonai, planšetės, kompiuteriai su neribotomis interneto galimybėmis, socialiniais tinklais, virtualiaisiais žaidimais ir kitokiomis pramogomis ir rizikomis vis labiau užkariauja vaikų, paauglių ir suaugusiųjų dėmesį. Skaičiuojama, kad jaunimas prie ekranų neretai praleidžia apie trečdalį paros. Kartais tai tampa konfliktų su tėvais, prastesnių mokymosi rezultatų ir net trūkinėjančių ryšių su artimaisiais priežastimi. Ką daryti, kad išliktume realaus, o ne virtualaus pasaulio gyventojais, pataria R. Jauniškienė.

Pasaulinio skaitmeninių žmogaus teisių tinklo darbo grupės narė Rasa Jauniškienė./ R. Jauniškienės asmeninio archyvo nuotr. 

– Dažna situacija: tėvai, neturėdami laiko prasmingai užimti vaiko, jam duoda išmanųjį telefoną. Vyresniems vaikams taip pasiūloma planšetė, kompiuteris, televizorius. Kuo gresia tokia laiko, kurio tėvai negali skirti vaikams, kompensacija ekranais?

Vis priminkime greta esančiam vaikui ar paaugliui: „Esu čia ir būsiu, kai prireiks. Kad ir kas tau nutiktų internete, mes drauge tai įveiksime.

– Nerekomenduojama ekrano naudoti siekiant vaiką nuraminti. Įsivaizduokime situaciją parduotuvėje: vaikui buvo bloga diena, jis piktas, galbūt – triukšmingas, sėdasi ant žemės ir nenori niekur eiti. Pasiūlius telefoną, gali pavykti vaiką greičiau nuvilioti iki automobilio ar namų. Tačiau taip vaikui padaroma meškos paslauga: jam būtina mokytis nusiraminti savarankiškai. Atsitūpę šalia vaiko, galbūt net atsisėdę, nekreipdami dėmesio į tai, ką pagalvos aplinkiniai, padėkime jam įvardyti, kokie jausmai užplūdo, kas atsitiko. Kartu su juo išbūkime stiprią emociją ar jausmą. Gal dėl to kažkiek pavėluosite ten, kur keliavote, bet situaciją suvaldysite. Jei kelis kartus padėsite vaikui išeiti iš situacijos, vėliau jam ir pačiam bus lengviau su tuo susitvarkyti.

Jei šeimoje yra taisyklė, kiek vaikas gali būti prie ekranų ir kiek, jei jo laikas yra neišeikvotas, o mes tuo metu užimti, galima leisti vaikui naudotis ekranais. Tačiau svarbu, kad laiko ribos būtų sutartos, jų laikomasi nuosekliai ir jos nekeičiamos dėl to, kad vaikas tiesiog išprašė.

– Ką daryti, jei vaikas nuolat skundžiasi, kad jam nuobodu, nėra ką veikti?

– Tėvai neprivalo nuolat teikti vaikui pasiūlymų, ką jis gali veikti, kad tik nenuobodžiautų. Kai nepateiki pasiūlymų, vaikai patys sugalvoja, ką veikti.

Galimybė užsiimti drauge su vaikais bendra veikla lauke ar namuose – visada puiki alternatyva ekranams. Kalbėkime ne tik apie pramogas: bendra veikla buityje – be galo svarbi. Galima kartu sukrauti ir iškrauti skalbimo mašiną, sudėti indus į indaplovę ar juos išplauti, paprašyti vaiko pagalbos gaminant maistą, prižiūrint gėles ar grėbiant lapus. Padėdami suaugusiesiems, vaikai gauna svarbią žinią – kad jie priklauso tam tikrai grupei, šiuo atveju – šeimai, kad jie yra svarbus tos grupės narys. Nepamirškime ta bendryste pasidžiaugti. Žinoma, iš vaiko galime išgirsti: nenoriu, neisiu, nedarysiu. Tačiau siūlau nepavargti kviesti. Pasikalbėkime, galima ir prieš miegą: „Aš tave keletą kartų kviečiau, ir man tikrai tavo pagalba labai svarbi. Labai norėčiau, kad kitą kartą prisijungtum, aš būtinai tave pakviesiu vėl.“ Jie linkę ateiti, kad ir po kurio laiko. Apskritai, pasak Vilniaus universiteto (VU) profesorės psichologės Romos Jusienės, tyrinėjančios ilgalaikį ekranų poveikį vaikų sveikatai, – pokalbių prieš miegą galia didžiulė, verta tam paskirti 20 min., aptarti tai, kas vyko šiandien arba ką planuojate rytoj. Kalbėkite ne tik apie vaiko, bet ir apie savo dieną – papasakokite, kaip sekėsi jums. Tokios minutės yra be galo reikšmingos. Tai padeda kurti ryšį, jį palaikyti, aptarti, kas buvo ir kas bus.

– Jaunesnio amžiaus vaikams laiką prie ekranų riboti lengviau – tam yra specialios programėlės. Tačiau ką daryti su paaugliais?

Įvairių patirčių internete – tiek gerų, tiek blogų – tema turėtų būti budinti prie šeimos vakarienės arba pusryčių stalo, keliaujant ar kitaip leidžiant laiką drauge.

– Yra visiems šeimos nariams taikytinų taisyklių: nenaršyti prieš miegą, nuo tam tikros valandos sudėti visus telefonus bendroje erdvėje matomoje vietoje, nesinešti jų į miegamąjį, valgyti be ekranų ir pan. Žinoma, kartais su paaugliais susitarti gali būti sudėtinga. Tačiau rodant asmeninį pavyzdį, argumentuojant, kodėl taip elgiamės, aiškinant, kad mums rūpi jų gera savijauta ir tai, kad ekranai jos nežalotų, – tartis bus paprasčiau. Mūsų rengiamuose mokymuose paaugliai neretai patys pasiūlo, kaip jie galėtų sumažinti prie ekranų praleidžiamą laiką: miegoti be ekranų, išbandyti skaitmeninę detoksikaciją (kurį laiką visiškai nenaudoti ekranų), atidėti pirmąjį rytinį kontaktą su telefonu ir t. t. Galima aptarti, ką naudingo ar sau malonaus jis galėtų nuveikti užuot buvęs prie ekrano. Tarkime – išmokti važinėtis riedlente, groti gitara ar mokytis japonų kalbos. Padėkime vaikui ar paaugliui siekti dienos veiklų pusiausvyros: reikalingas miego kiekis, atliktos dienos pareigos, bent viena valanda fizinio aktyvumo, pageidautina, gryname ore, bendravimas gyvai su draugais, šeimos nariais, pomėgiai, laikas prie ekrano – viskam turėtų būti skirta laiko. Paaugliai turi suprasti šios pusiausvyros svarbą. Laiką prie ekrano stebėti ir jį valdyti – mažinti – gali padėti specialios programėlės. Socialiniuose tinkluose jaunimas dalijasi patirtimi, kokiais būdais mažina savo laiką prie ekranų. Pvz., platformoje „Reddit“ yra vadinamoji siekiančių nenaršyti bendruomenė „NoSurf“. Ji vienija daugiau kaip 200 tūkst. narių, kurie dalijasi patarimais, kaip vengti betikslio ar perteklinio naršymo internete, kaip mažiau laiko praleisti prie ekranų.

Kai kuriems paaugliams svarbu sužinoti, kokius būdus technologijų kompanijos naudoja siekdamos užkariauti mūsų dėmesį. Sutinkame jaunuolių, sąmoningai nesinaudojančių įvairiomis programėlėmis. Vienas jaunuolis dalijosi, kad su draugu tarėsi kažkur drauge išeiti vakare, draugas sako: parašysiu per programėlę, kai būsiu netoliese. Jaunuolis jam atsako: paskambink man į duris, šią savaitę aš nesinaudoju programėlėmis. Nustebau – tokių žmonių tikrai reta, o jis sako: ne, mano aplinkoje daug jaunuolių, kurie, nenorėdami dalyvauti dėmesio ekonomikoje, tam tikram laikui ar visiškai atsisako naudotis viena ar kita programėle ar išmaniuoju telefonu. Tai mūsų paaugliai. Jie tikrai išmanūs, supratingi, nemėgstantys, kad jais manipuliuotų. Jiems gali patikti patiems valdyti technologijas, o ne būti valdomiems jų. Juk mes patys kiekvieną kartą, kai ateina pranešimas, priminimas (angl. notification), jaučiamės turį iš karto sureaguoti, pasižiūrėti, apie ką pranešama. Tačiau atsakyti iš karto juk nebūtina. Sureaguokime po valandos, o gal dviejų, gal po 18 val. arba tuomet, kai atliksime kažkokį darbą. Galima nustatyti taisyklę į žinutes atsakyti vieną kartą per dieną. Apskritai, verta išmėginti tą jausmą, kai gauni pranešimą, tačiau nepuoli iš karto atsakyti. Toks pratimas gali mažinti ir nerimo lygį, kurį didina nuolatinis poreikis sureaguoti, vos tik sublyksi ar suvibruoja telefonas.. Vaikai nerimauja ir dėl to, kad gali kažką praleisti socialiniuose tinkluose ar nesužinoti kažko svarbaus jiems ar jų aplinkai. Mes raginame paauglius perimti išmaniųjų įrenginių kontrolę į savo rankas. Padeda ir skaitmeninė detoksikacija, ypač jei drauge su kitu žmogumi sutariama, kad kažkurį laiką nesinaudosime viena ar kita programėle, ir reguliariai aptarsime, kaip kiekvienam iš mūsų sekasi.

Jei į mažo ar jauno žmogaus delną patenka įrenginys su prisijungimu prie interneto, turime suprasti, kad mes jam įteikiame raktus nuo visų įmanomų durų.

Labai svarbu, kad tiek vaikams, tiek paaugliams pavyzdį rodytų tėvai ar globėjai. Jei sakysime, kad blogai daug laiko praleisti „telefone“, bet patys nuolat naršysime, tai nieko gero nebus. Mes patys galime išeiti sportuoti, pasivaikščioti ar pavedžioti šunį be telefono. Tai – labai svarbi žinutė paaugliams, sakanti, kad jis taip pat gali išeiti pasivaikščioti be telefono. Pasaulis dėl to nesugrius. Jei tėvams neramu, aptarkite iš anksto, kur, su kuo vaikas keliaus ir kada grįš, ką darys, jei prireiks su jumis susisiekti, o telefono neturės.

– Kaip atpažinti, ar vaikui, paaugliui, suaugusiajam jau išsivysčiusi priklausomybė nuo ekranų, ar dar ne?

– Dėl tokios priklausomybės nustatymo kriterijų mokslininkų diskusijos tęsiasi, specialistai gali vadovautis probleminį interneto naudojimą padedančiais atpažinti klausimynais. Pernelyg didelį vaikų, paauglių, o ir suaugusiųjų įsitraukimą į veiklas internete gali pastebėti ir artimieji, ir pats žmogus, jaučiantis, kad prie ekranų praleidžiamas laikas ima trukdyti svarbioms gyvenimo sritims: mokslui, santykiams, darbui, ir tai tęsiasi ilgesnį laiką – daugiau nei 6 mėn. Klausimai, kuriuos specialistai gali užduoti vaiko tėvams arba paaugliams, siekdami atpažinti priklausomybę: kaip dažnai sunku sustoti naudotis internetu, kaip dažnai vaikui trūksta miego dėl naudojimosi internetu, kaip dažnai vaikas bandė, tačiau nesėkmingai, praleisti mažiau laiko naudodamasis internetu ar kaip dažnai jis jaučiasi nusivylęs ar suirzęs, kai neturi galimybės naudotis internetu ir t. t.

Kai sudėtinga susitarti, valdyti laiką, kai nepaisoma padarinių, kai prioritetas teikiamas veikloms internete, kai tai vyksta ilgesnį laiką, – pasitarkite su specialistais. Kartais visai šeimai prasminga su jais pasikalbėti. Rekomenduoju tėvams telefone turėti Tėvų linijos telefono numerį (8 800 900 12), jus konsultuos profesionalai, o vaikams – įvesti ar padėti įsivesti Jaunimo linijos (8 800 28888), Vaikų linijos (116 111) numerius. Verta vis peržvelgti ir VU mokslininkų rekomendacijas, patarimus šeimai, tėvams, ką galima daryti, kad ekranų laikas nežlugdytų.

Kartais tėvai prisipažįsta: „Kariaujame ir kariaujame dėl internete praleidžiamo laiko.“ Išeikime iš karo padėties ir padėkime vaikui, juk kitoje ekrano pusėje – daugybė specialistų, darančių viską, kad išlaikytų jauną žmogų prie tų priemonių kuo ilgiau. Todėl jaunuolis, bandydamas valdyti savo laiką prie tokio įtraukiojo ekrano, yra nelygioje kovoje. Jam reikia padėti.

– Kaip apsisaugoti, apsidrausti nuo neigiamų dalykų internete?

– Greta įvairių galimybių internete išties yra ir daugybė rizikų. Juk žinome: draugais socialiniuose tinkluose gali apsimesti piktų ketinimų turintys žmonės, galintys pakenkti vaikui. Čia ir elektroninės patyčios, bandymai pavogti vaiko tapatybę, profilį, išvilioti pinigus, vertingus daiktus, ir netinkamas pagal amžių turinys ar toks, kuris skatina netinkamą elgesį ar savižalą. Svarbu, kad tokiu atveju vaikas žinotų: yra patikimas suaugęs žmogus, į kurį, nutikus bėdai, jis gali kreiptis, jam pasipasakoti. Retkarčiais vis priminkime greta esančiam vaikui ar paaugliui (o vėliau dar daug kartų pakartokime): „Esu čia ir būsiu, kai prireiks. Kad ir kas tau nutiktų internete, mes drauge tai įveiksime.“

– Kokia pagalba vaikams ir suaugusiesiems Lietuvoje teikiama, jei nustatoma priklausomybė nuo interneto, socialinių tinklų?

– Tokiems žmonėms padėti gali psichikos sveikatos specialistai. Svarbu atpažinti elgesio priklausomybes – viena iš jų yra probleminis interneto naudojimas.

– Kaip tai gali atpažinti ne tik psichikos sveikatos specialistai, bet ir šeimos gydytojai?

– Skaitmeninės etikos centras kartu su VU ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) mokslininkais yra parengęs metodinę medžiagą asmeniui, visuomenės sveikatos ir švietimo specialistams – kaip atpažinti probleminį interneto naudojimą, kaip padėti su juo susiduriančiam žmogui ir kaip rūpintis prevencija. Be to, yra parengta būtent šeimos gydytojams ir psichikos sveikatos specialistams skirta mokomoji medžiaga apie probleminį interneto naudojimą.

Mokslininkai rekomenduoja, kad šeimos gydytojai vaikų profilaktinių patikrinimų metu klaustų apie vaiko naudojimosi ekranais įpročius, ypač tuomet, kai yra somatinių (fizinių) nusiskundimų, tačiau jų priežastys nėra aiškios.

– Pavojai internete: asmeninių duomenų atskleidimas, seksualinis išnaudojimas, pornografija. Tėvai turėtų kalbėti su vaikais, aptarti, ką galima atskleisti internete ir ko – ne?

– Tai ypač svarbus dalykas. Jei į mažo ar jauno žmogaus delną patenka įrenginys su prisijungimu prie interneto, turime suprasti, kad mes jam įteikiame raktus nuo visų įmanomų durų. Todėl reikėtų įspėti, kad už šių durų gali būti kai kas gero, bet ir kai kas pavojingo.

Jungtinėje Karalystėje yra išleistas dokumentas – baltoji knyga, kurioje vardijami internete tykantys pavojai: pornografijos prieinamumas vaikams, bauginimas, dezinformacija, keršto pornografija (kai pasikeičiama intymiais vaizdais, o po to keršijant tie vaizdai viešinami), persekiojimas, neapykantos nusikaltimai, savęs žalojimo ir savižudybės skatinimas, smurto kurstymas, prekyba narkotikais, ginklais, patyčios, dalinimasis turiniu, netinkamu asmenims iki 18 metų. Aptarti visus šiuos pavojus yra labai svarbu, nepaisant to, kad dauguma patirčių internete gali būti teigiama. Čia tas pats, kaip su pėsčiųjų perėjomis: dažniausiai saugiai pereiname, tačiau vis tiek aptariame su vaikais, kad, prieš einant per perėją, reikia pažvelgti vairuotojui į akis ir įsitikinti, kad jis tave mato, sustoja, ir tik tada žengti į perėją. Taip ir su pavojais internete. Vaikas gali neturėti išmaniojo telefono iki paauglystės, bet klasės draugo telefone ar kažkur kitur jis gali pasinaudoti atvira prieiga prie interneto.

Taigi, pasikalbėti apie rizikas būtina. Tarkime, nepatogi pornografijos tema, kurios aptarimą linkstame atidėti, tačiau, jei mes apie pornografiją nepasikalbėsime su savo vaikais, pornografijos industrijos atstovai apie tai pasikalbės su mūsų vaikais pirmi. Apie pokalbius su vaikais šia tema sakoma: geriau pora metų anksčiau nei viena diena per vėlai. Tai tik viena iš rizikų. Vaikai internete praleidžia labai daug laiko, remiantis skirtingais tyrimais, – apie trečdalį paros. Kiek laiko su jais aptariame patirtis internete? Taigi, pokalbių apie tai šeimose turėtų būti daugiau. Pasidalykime su vaikais savo patirtimis, pavyzdžiui, mintimis ir jausmais, susidūrus su nemaloniais komentarais socialiniuose tinkluose. Galime domėtis, kaip vaikai pasakytų „ne“, jeigu internete kažkas juos spaustų padaryti tai, ko jie nenori, ar pasidalyti tuo, kuo dalytis nenori. Aptarkime, ką geriausia būtų pasakyti, atsisakant tai daryti? Galima net kartu sugalvoti konkretų sakinį, kaip atsisakyti. Turint aptartą, paruoštą atsakymą, pajutus spaudimą, vaikui bus daug lengviau atsisakyti daryti tai, ko jis nenori. Toks pasiruošimas – tarsi ginklai, kuriuos mes suteikiame savo vaikui, kad jis, iškilus pavojui, galėtų apsiginti. Apskritai, gyvenimo ir įvairių patirčių internete – tiek gerų, tiek blogų – tema turėtų būti budinti prie šeimos vakarienės arba pusryčių stalo, keliaujant ar kitaip leidžiant laiką drauge.


Saugus laikas prie ekranų

Kiek laiko per dieną rekomenduojama naudotis ekranais?

• Vaikai iki 2 metų – jokių ekranų! Išskyrus vaizdo skambučius su artimaisiais, kurie gyvena kitame mieste ar kitoje šalyje.

2–5 metų vaikai – ne daugiau kaip 1 valanda per dieną.

• Pradinukai (6–10 metų) – iki 2 valandų per dieną.

• Jaunesni paaugliai (11–14 metų) – iki 3 valandų per dieną.

• Vyresni paaugliai ekranais gali naudotis tiek, kiek tai netrukdo mokslams, knygų skaitymui, poilsiui, miegui, fizinei veiklai, laikui su draugais ir bendravimui su šeima.

Dėmesio: ekranai negali būti naudojami vaikui nuraminti, valgio metu ar prieš miegą.

Dėl itin ilgo laiko prie ekranų vaikas / paauglys gali:

• patirti miego sunkumų;

• tapti dirglus ir piktas;

• prasčiau mokytis mokykloje;

• mažiau fiziškai judėti;

• susidurti su įvairiais pavojais internete;

• jaustis vienišas.

Pavojai, su kuriais vaikas / paauglys gali susidurti internete:

• seksualinis ir smurtinis turinys;

• patyčios;

• asmenys, siekiantys nuskriausti;

• klaidinanti, netiksli informacija.

Ką svarbu aptarti su vaiku / paaugliu:

• Domėkitės ir kalbėkitės apie tai, ką vaikas / paauglys veikia prie ekranų.

• Vis priminkite, su kokiais pavojais jis gali susidurti internete ir kad labai svarbu pranešti suaugusiajam apie trikdančias, gąsdinančias, nerimą keliančias situacijas ar žmones.

• Paaiškinkite, kaip saugoti privatumą.

• Kartu su vaiku / paaugliu aptarkite, kiek laiko per dieną jis gali naudotis ekranais (padėkite jam laikytis susitarimo).

• Susitarkite, kada ir kiek laiko visi šeimos nariai praleis prie ekranų.

Dažniausiai laikas prie ekrano vaikams ir paaugliams yra malonus ir labai įtraukiantis. Veiklos prie ekranų stimuliuoja smegenų dalis, kurios yra atsakingos už malonius patyrimus ir motyvaciją, todėl visiems žmonėms sunku atsitraukti nuo išmaniųjų įrenginių.

Jei kyla klausimų dėl vaikų ir paauglių auklėjimo ar įvairių sunkumų, pasitarkite Tėvų linijoje tel. 8 800 900 12. Tėvus, įtėvius, globėjus, senelius iš visos Lietuvos čia nemokamai konsultuoja profesionalūs psichologai.

Šaltiniai: Paramos vaikams centras, Tėvų linija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SOS

SOS portretas
O tai čia vaikams sunku atplėši nuo ekranų nuolat užsiėmusius tėvus ? SIUBAS KAS PER TĖVAI, BET GAL ŠITAS RĄŠTININKAS ?

ira iseitis

ira iseitis portretas
atjungti seime nemokama wi-fi, o tai kad seimuniukai- darzelinukai like be pornografijos, vyru tualetuosie prades ziopsuoti i kabancius daiktus, tai jau ne musu problemos
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių