Svarbiausia keturis vaikus auginančios šeimos taisyklė – dialogas

Mickevičių šeimos dienos sustyguotos minučių tikslumu: laikas – pareigoms, laikas – poilsiui, laikas – tiesiog būti. Griežtas dienos režimas padeda vaikams viską atlikti laiku, o apie pamirštas pareigas namuose primena ne bausmės, bet padariniai.

Ar už šį darnų daugiavaikės šeimos veikimo mechanizmą turėtume paploti Elenai Mickevičienei – vaikų ir paauglių psichologei-psichoterapeutei? O gal jos vyrui Mariui, puikiai atliekančiam ne tik muitinės tarpininko, bet ir gerbiamo šeimos tėvo, kurio žodis visuomet paskutinis, vaidmenį?

– Ar psichologės darbo praktika, profesinės žinios padeda geriau, diplomatiškiau sureguliuoti šeimos tarpusavio santykius? O gal priešingai – tarp saviškių sunku būti pranaše?

E.M.: Visaip būna. Bet iš esmės – padeda. Tarkim, vaikas nerimauja. Psichologas turi daugiau žinių, kaip prie jo prieiti, prakalbinti, išklausti.

– O ką, Mariau, jums reiškia namuose turėti žmoną psichologę?

M.M.: Gana dažnai sulaukiu šito klausimo (juokiasi). Niekada Elenos profesijos per daug nesureikšminau. Galbūt labiau ji pati patyliukais visas tas mūsų namuose kylančias konfliktines situacijas analizuoja. Tiesa, kasdien gaunu ne po vieną žinutę su nuorodomis į straipsnius, kuriuos turėčiau paskaityti ir kurie turėtų atsakyti į vieną ar kitą mūsų šeimai aktualų klausimą. Kartais tai darau, o kartais tos nuorodos tiesiog ir lieka telefone.

Kaip auklėti naująją vaikų kartą? Manau, tiktai demokratijos principu. Reikia su vaiku kalbėtis pagarbiai – kaip su sau lygiu.

– Esate keturių vaikų tėvai. Pirmagimiui Benediktui – keturiolika. Jei dėl paauglio elgesio kyla šiokių tokių problemų, kurio – tėčio ar mamos – valia, protu, žiniomis vadovaujatės? Kurio viršus dažniausiai būna?

M.M.: Sakyčiau, veikiame dialogo principu. Visų pirma, mes su žmona pasitariame, kaip į tai reaguosime, kokių sprendimų imsimės.

E.M.: Tuomet pasikviečiame paauglį (jei konfliktas kilo dėl jo elgesio) ir kalbamės. Būna, kad vyresnėlis ne iš karto priima mūsų nuomonę ar sprendimus. Tuomet duodame jam laiko, kad pabūtų su savo emocijomis. Tarkim, neseniai Benediktas norėjo likti nakvoti pas draugus. Mes neleidome. Sūnus supyko. Bet mes vis tiek laikėmės savo. Aš išaiškinau jam visus argumentus už ir prieš, kodėl mes, tėvai, taip elgiamės. Galiausiai sutarėme, kad galės pabūti iki išnaktų, bet paskui jį parsivešime namo. Po kelių dienų darsyk aptarėme tą pačią situaciją. Tuomet jau ir sūnus pripažino, kad buvome teisūs. Vienas iš motyvų – kad kitą rytą jis turėjo vykti į Vilnių, tobulinti savo meistriškumo įgūdžių (Benediktas lanko breiką ir turėjo dalyvauti šokių seminare).

Pastangos: E.Mickevičienė mano, kad šių dienų tėvams reikia labiau pasistengti, kad išlaikytų darnius santykius ir užsitarnautų vaikų autoritetą.

– Kuo labiausiai skundžiasi šiuolaikiniai vaikai, paaugliai ir kodėl sakoma, kad po 2000-ųjų gimusiesiems senieji auklėjimo metodai jau nebetinka?

E.M.: Pastaraisiais metais labai daug vaikų skundžiasi nesaugumu ir nerimu. Jiems sunku užmegzti, o paskui išlaikyti socialinius santykius. Vaikai dažniau renkasi ne gyvą bendravimą, bet virtualiąją erdvę. O kaip auklėti naująją vaikų kartą? Manau, tiktai demokratijos principu. Reikia su vaiku kalbėtis pagarbiai, kaip su sau lygiu. Anksčiau suaugusieji tiesiog buvo laikomi autoritetais, o šių dienų vaikai labiau linkę patikrinti, ar tai, ką sako jų tėvai, yra tiesa, ar pačių tėvų elgesys neprieštarauja jų kalboms. Šių dienų vaikai mėgsta vertinti ir nori būti išklausyti. Jiems patinka, kai suaugusieji gerbia jų nuomonę, kai atsižvelgia į jų emocijas, kai nepažeidžiamas jų orumas. Todėl suaugusiesiems reikia labiau pasistengti, kad išlaikytų darnius santykius ir užsitarnautų jaunimo autoritetą.

M.M.: Tėvai turi stengtis išlaikyti kuo glaudesnį ryšį su savo vaikais, kad šie netaptų patys sau vedliais, kad neieškotų gyvenimo gidų tarp savo bendraamžių, kurie irgi gali mąstyti ir elgtis klaidingai, pasimesti tarp daugybės pasiūlymų.

– Dažnai mėgstama pajuokauti, kad šeimos galva yra tėvas, bet kaklas – žmona. Ar taip ir pas jus?

M.M.: Paskutinis žodis šeimoje visuomet būna tėčio, bet vaikai dar mėgsta prieš tai nueiti pas mamą, kad ji tą tėtį truputį apšlifuotų.

E.M.: Sakyčiau, kad mes su vyru bendradarbiaujame. Vis dėlto aš siekiu, kad tėtis būtų šeimos centras, apie kurį suktųsi mūsų visų – vaikų, žmonos – gyvenimas. Vyrą šeimoje aš įsivaizduoju tarsi saugumo garantą. Jei šeimoje yra objektyvios ribos, bendrai nustatytos taisyklės, vadinasi, puiku ir kartu saugu! Daug laiko pas mus užima nuomonių derinimas, kai išklausomos abi pusės. Jei vaikas nerimauja, kad tėtis priims jam nepalankų sprendimą, jis iš pradžių eina pas mamą. Tuomet įsigilinu į jo problemą (tam labai padeda mano profesija) ir tik tada einu kalbėtis su vyru, išgirsti jo nuomonę. Paprastai ji būna racionalesnė nei mano, nes mane dažnai valdo emocijos. Tuomet abu drauge priimame sprendimą, kurį galiausiai vaikui išdėsto būtent vyras.

– Ar jūsų namuose egzistuoja taisyklės, už kurių nesilaikymą vaikams gali būti skiriama ir nuobaudų?

M.M.: Kaipgi be taisyklių?! Žinoma, kad yra. Vienam vaikui reikia jas užrašyti, kitam nereikia jokių sąrašų. Kiek vaikų – tiek ir variantų. Yra pagrindiniai darbai, kuriuos jie turi atlikti rotacijos principu.

E.M.: Kodėl skiriame darbus? Norime, kad vaikai įgytų ne tik išsilavinimą, bet turėtų ir praktinių įgūdžių. Vienas atsakingas už indaplovės iškraustymą, antras – už namų šlavimą, siurbimą, trečias – už drabužių perkėlimą iš skalbyklės į džiovyklę ar šiukšlių išnešimą ir pan. Čia kalbu apie kasdienius darbus. Dar yra savaitgaliai, kai tvarkome namus. Tuomet dar prisideda laiptinės (gyvename daugiabutyje) ir koridoriaus tvarkymas, vonios ir tualeto švarinimas, virtuvės šveitimas. Vėlgi dirbame visi paeiliui.

– Ar dienos režimo griežtai laikomasi?

E.M.: Režimas būtinas, kad namuose neįsivyrautų chaosas. Jei vaikai nežino, kas bus paskui, neišsiugdo vidinio tvirtumo. Aštuntokas Benediktas ir penktokė Amelija, kurie į Kauno jėzuitų gimnaziją važiuoja troleibusu patys, keliasi šeštą ryto. Tik taip viską suspėja. Devynerių Bernardas ir septynerių Gabrielius gali pamiegoti truputį ilgiau, nes į mokyklą-darželį „Šviesa“ juos veža tėtis. Vakare ilgai neužsibūname. Devintą visi renkamės jaukiausiame namų kampelyje vakaro maldos. Padėkojame Dievui už dieną, atsiprašome, jei yra už ką. Pasimeldžiame už žmogų, kuriam reikia pagalbos. Tas vakarinis susibūrimas – tarsi šventas šeimos laikas kartu, kad ir kokia diena buvo, mes susirenkame draugėn. Po maldos jau visi skirstomės į savo kambarius ir einame miegoti.

M.M.: Ryte prie pusryčių stalo turime dar vieną tradiciją – ryto maldą. Pirmiausia prie jo sėdamės su dviem vyresniais vaikais, kiek vėliau – su mažaisiais. Atsisėdę palaiminame maistą, paprašome Dievo pagalbos naujai dienai. Jei kuriam vaikui kontrolinis – prašome jam išminties, jei koks svarbus renginys – sėkmės ir pan. Tam tikrą dienos ritmą dėlioja vaikų popamokinė veikla.

Požiūris: pagarbos principu savo vaikus auklėjantys Mickevičiai mokosi rasti daugiau džiaugsmo kasdienybėje.

– Skamba labai gražiai, tik kaip jūs kontroliuojate vyresniuosius, kad jie nuėję gulti nelindėtų iki išnaktų internete?

E.M.: Vakarais interneto pas mus nebūna. Dienomis vaikai neturi laiko naršyti – būreliai, pamokos, namų ruoša. Benediktas šoka breiką, važiuoja į KTU rengiamus papildomus mokymus. Amelija Kauno sakralinės muzikos mokykloje lanko smuiko, pianino pamokas, tobulina vokalą. Tad lindėti jutube nelabai turi kada. Beje, mūsų namuose galioja taisyklė, kad šiokiadieniais prie technologijų neinama. Nebent reikėtų mokslams. Savaitgaliais internetui skiriama po 1,5 val. Kadangi nuo pat mažumės su vaikais daug kalbamės apie išmaniųjų technologijų naudą ir žalą, didelių problemų nekyla. Aišku, pasitaiko ir maištingų dienų (juokiasi). Ypač kai vaikai ima lygintis su kitais mokslo draugais, kuriems viskas galima.

Šių dienų tėvai turi stengtis išlaikyti kuo glaudesnį ryšį su savo vaikais, kad šie netaptų patys sau vedliais, kad neieškotų gyvenimo gidų tarp savo bendraamžių.

– Ar turite kokią ypatingą Naujųjų metų sutikimo tradiciją?

M.M.: Mūsų vaikai be galo laukia Naujųjų, nes tik du kartus per metus jie gali eiti miegoti, kada nori. Viena proga – Naujieji, kita – Joninės. Kartais jie vos ne varžosi, kuris tą naktį ilgiau ištvers nemiegojęs (juokiasi). Per Naujuosius mes ant lapelių surašome savo metų planus. Paskui juos sudedame į kokią dėžutę ir ištraukiame atėjus Naujųjų vakarui. Susėdę pasikalbame apie juos, pasitariame. Ši tradicija nesena – anksčiau mažieji dar nesugebėdavo suformuluoti ilgalaikių tikslų. Bet kuo toliau, tuo labiau ir Bernardas su Gabrieliumi įsitraukia į šį žaidimą. Atsiranda įgūdžiai, atsakomybė, noras pasistengti labiau, bendrystės jausmas.

– O kokius tikslus jūs abu – Mickevičių šeimos vadai – patikėjote sėlinančiam Tigrui ir užrašėte ant norų lapelių?

E.M.: Norėtųsi suteikti šeimai daugiau džiaugsmo. Ne pramogų prasme, ne… Linkime šeimai daugiau prasmingo džiaugsmo kartu. Kartais atrodo, kad vaikų gyvenimą sudaro mokslai, namų ruoša, tvarka, kita veikla – ir vėl viskas nuo pradžių. Tarsi tokia rutina. Reikia išmokti surasti daugiau džiaugsmo kasdienybėje.

– Ar žinote, kad šiais laikais planuoti nebemadinga: reikia gyventi čia ir dabar. Įdomu, ką jums reiškia šis populiarus posakis?

E.M.: Vis dėlto mes planuojame. Išsikeliame tikslą, kuris yra tarsi švyturys, rodantis kelią, kokia kryptimi mes turėtume eiti. O ką reiškia čia ir dabar? Na, jei sekmadienį vyksta šeimos susirinkimas – visi stengiamės kalbėtis tik apie tai, kas aktualu būtent tada. Jei visi drauge žaidžiame – tai žaidžiame. Stengiamės pastebėti mielas akimirkas – paukštį danguje, lietaus lašelius baloje, sniego baltumą Kalėdų rytą ir t.t.

M.M.: Geriausias čia ir dabar laikas būna vasarą, kai išvažiuojame į savo sodybą Vilkijoje. Ten vaikai turi didžiausią galimybę gyventi gamtos ritmu, džiaugtis gyvenimu čia ir dabar, mėgautis tiesiog buvimu ir vasaros malonumais.

– Ar jūsų ketvertukas gražiai sutaria tarpusavyje?

E.M.: Kai būna sodyboje, žaidžia visi kartu. Bet namuose vyresnėlis laikosi atskirai ir užsiima savo veikla – turi atskirą kambarį. Dukra su dviem mažesniais broliais labai mėgsta vaidmeninius žaidimus. Jie kuria pasakas, žaidžia mokyklą, konstruoja iš lego įvairiausius statinius. Sunku net įsiterpti, kad jie atliktų kažkokius darbus. Vos grįžta iš mokyklos, būna išsiilgę vieni kitų ir kaipmat neria į savo fantazijų pasaulį.

– Kokias dovanas dovanojate vieni kitiems?

E.M.: Kalėdoms vaikai vieni kitiems ruošia dovanas ir padeda jas po egle Kūčių vakarą. Anksčiau tai būdavo pačių gamybos darbeliai, bet pastaraisiais metais jie kažkodėl užsimanė pirktinių. Gamino tik mudviem su vyru. Tiesa, Benediktas gamino vieną dovaną visai šeimai, kurios labai laukėme. Iš kur turi pinigų? Susitaupo, užsidirba, gauna dovanų. Kad mokytųsi, kaip tinkamai elgtis su pinigais, kalbamės, diskutuojame, vyresnėliai kas mėnesį gauna kišenpinigių.

M.M.: Mes, tėvai, einame į darbą ir už tai gauname atlyginimą, o jie, vaikai, eina į mokyklą kaip į darbą (juokiasi) ir už tai gauna kišenpinigių. Nebūtinai jie turi mokytis vienais dešimtukais. Svarbu, kad mes matytume jų pastangas. Tiesa, už gerą ir labai gerą mokymąsi pas mus yra atskira vertinimo sistema. Mokslo metų pabaigoje, žinant vaikų pažymius, jie gauna piniginį paskatinimą. Pradedant pažymiu 8, kuris įvertinamas 8 eurais, 9 – 9 eurais, 10 – 10 eurų. Kiek tokių pažymių, peržvelgus galutinius rezultatus, – tiek eurų keliauja į vaiko asmeninę taupyklę. Tarkim, baigdamas septintą klasę, Benediktas užsidirbo lygiai 100 eurų. Įsivaizduojate, kokia stipri motyvacija! Vėliau pamažu atsiranda ir toji vidinė motyvacija mokytis ne dėl pinigų, o dėl savo tikslų.

M.M.: Mes aiškiname vaikams, kad mokymosi procese labai svarbu žinios. Tarkim, dukrai penktoje klasėje buvo gana sunku mokytis, pasitaikė ir prastų pažymių. Bet ilgainiui viskas susitvarkė ir dabar ji žino, kad turi stengtis išmokti ne dėl pažymio, bet dėl įgyjamų žinių, kurios pravers ateityje.

– Minėjote, kad šeimoje nėra bausmių, tiktai padariniai?

E.M.: Būtent. Tarkim, kažkuris vaikas turėjo iškrauti rankšluosčius iš skalbyklės. Kai to nepadarė – šie surūgo. Aptarėme tai per šeimos susirinkimą. Šnekėjomės, kiek daug reikės pastangų, kad sugrąžintume gerą jų kvapą. Lygiai tas pats buvo su indaplove. Vyresnėlis turėjo ją iškraustyti. To nepadarė. Mes su vyru leidome visiems gyventi apkuistoje virtuvėje ir pajusti padarinius, t.y. kas būna, kai kažkas neatlieka savo darbo. Kitąsyk panašiai nutiko su neišneštomis šiukšlėmis, kurios atsidūrė pas dukrą kambaryje. Greito rezultato nepasiekiame, bet taip skatiname vaikų sąmoningumą ir atsakomybę.

M.M.: Štai tokiu principu ir auklėjame (juokiasi). Per padarinius, kurie paliečia juos pačius. Bausmės? Ne, jos visiškai neveikia. Kažkada bandėme taikyti tam tikras sankcijas, kurios nepasiteisino. Kildavo  konfliktinių situacijų ir vaikai tik dar labiau užsisklęsdavo savyje. Mūsų auklėjimo metodai pozityvūs. Tas pats ir dėl neatliktų namų darbų. Vaikai anksti suprato, kad juo daugiau spragų moksluose, tuo sunkiau mokytis toliau. Todėl visi pamažu išsiugdė vidinę atsakomybę. Ir dar – jie be galo gerbia mokytojus, teikiančius jiems žinias.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Gausioje šeimoje

Gausioje šeimoje portretas
dialogas?Juk tai prokuratūrinis metodas,modernioje,liberalistiniais idealais puoselėjamoje š eimoje viskas turi vykti viešai,atvirai, be užuolankų.

nu

nu portretas
man tai bausme = padariniai tik cia ne kazkas tave nubaudzia o pats save nubaudi po laiko.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Kas sukelia nakties košmarus?
    Kas sukelia nakties košmarus?

    Miego eksperto, psichiatrijos ir elgesio mokslų profesoriaus Davido Neubauerio teigimu, mes sapnuojame kiekvieną naktį, tik būna, kad to neprisimename. Esą sapnai atslenka iš žmogaus pasąmonės, tad juos suprasti ir paaiškinti pernelyg sud...

  • Kaip išvengti perdegimo darbe?
    Kaip išvengti perdegimo darbe?

    Nepasitenkinimas darbo rezultatais, nuolatinis nuovargis, emocinis išsekimas – tai keletas signalų, pranešančių apie galimą žmogaus perdegimą. Norint kokybiško gyvenimo, svarbu išlaikyti darbo ir poilsio pusiausvyrą ir ...

  • Kelionės į mokyklą: ką galima nuveikti važiuojant automobiliu?
    Kelionės į mokyklą: ką galima nuveikti važiuojant automobiliu?

    Per mokslo metus tėvai ir vaikai daug valandų praleidžia automobilyje, rytais važiuodami į mokyklą ir vakarais grįždami namo. Keliones dažniausiai ilgina spūstys, todėl jame tenka praleisti bent po keletą valandų kasdien. Šios kelionės &nd...

    2
  • Trauminė patirtis – ilgai gyjanti žaizda
    Trauminė patirtis – ilgai gyjanti žaizda

    Netinkamas paauglio elgesys dažniau priskiriamas charakterio ypatumams arba sudėtingam amžiaus tarpsniui. Tačiau tikrąją priežastį gali slėpti ankstyvosios trauminės patirtys: artimojo netektis, liga, patirtas smurtas. O gal net nereikšmingas ...

  • Psichologė patarė, kaip įveikti sausio slogutį: būk arba meška, arba beždžionė
    Psichologė patarė, kaip įveikti sausio slogutį: būk arba meška, arba beždžionė

    Trečiasis sausio pirmadienis yra oficialiai liūdniausia diena metuose. Šventinė apatija, šaltis, saulės trūkumas – visa tai susideda į faktorių, kad sausio ir vasario mėnesiais slogučio gali išties netrūkti, praneša ...

    3
  • Ar skaitymas gali išgydyti psichikos ligas?
    Ar skaitymas gali išgydyti psichikos ligas?

    Į pasaulį įžengus pandemijai, skaitymas atgimė – daugelis, užsidarę namie, leido laiką su knyga. Atsiribojimas nuo socialinio gyvenimo ir pašlijusi psichinė sveikata skatino žmones ieškoti atsakymų knygose, tad populiarumą pajut...

    2
  • „Camelia“ pradėjo bendradarbiavimą su „Sidabrine linija“ – siekia gerinti senjorų gyvenimo kokybę
    „Camelia“ pradėjo bendradarbiavimą su „Sidabrine linija“ – siekia gerinti senjorų gyvenimo kokybę

    Didelė dalis Lietuvos senjorų yra vieniši – gyvena vieni, neturi artimųjų, o kiti, jei ir turi, stokoja artimo ryšio, neturi su kuo pasikalbėti, paprašyti patarimo ar pagalbos. Paskatinti bendravimo poreikio, senjorai ima ie&sca...

    1
  • Apklausa: daug lietuvių jaučiasi laimingi, bet vėl kaupiasi pesimizmo debesys
    Apklausa: daug lietuvių jaučiasi laimingi, bet vėl kaupiasi pesimizmo debesys

    Lietuviai, nepaisant COVID-19 krizės ir kitų negandų, išlieka gana laimingi, tačiau nerimą kelia mažėjantis pilietiškumas, didėjantis pesimizmas ir susvetimėjimas. ...

    3
  • Pošventinė melancholija ar depresijos ženklai?
    Pošventinė melancholija ar depresijos ženklai?

    Po švenčių, kai šurmulys nurimsta, kai kurie žmonės pradeda jausti slogumą, net ir nusivylimą, kad daug kas klostėsi ne taip, kaip tikėjosi. Šis fenomenas visuomenėje vadinamas pošventine depresija ar melancholija, ir per p...

  • Kaip vaikus išmokyti, kad pinigai nėra begaliniai?
    Kaip vaikus išmokyti, kad pinigai nėra begaliniai?

    Psichologinės sveikatos specialistai pastebi, kad dažnai vaikai įsivaizduoja, kad pinigai gaminami neribotai, ypač dabar, kai pinigai laikomi elektronine forma. Kaip tėvai gali padėti formuoti tinkamus vaiko finansinius įpročius, naudojant kišen...

    2
Daugiau straipsnių