– Kuo naudingas užsienio kalbų mokymasis ir mokėjimas? Kokią įtaką tai turi mūsų mąstymui?
– Apie kalbų mokėjimo svarbą galima kalbėti labai ilgai, bet manau, kad visi žino ir supranta, jog tai reikšminga tiek asmenybės ugdymuisi, tiek socialiniame kontekste ar profesinėje erdvėje. Pagal Europos Sąjungos (ES) kalbų politiką, gimtoji kalba yra reikalinga identitetui, anglų kalba – komunikacijai, o norint būti tikru europiečiu, reikia mokėti dar bent vieną ar dvi kitas kalbas.
Kalbų mokymasis lavina taip vadinamąsias „minkštąsias“ kompetencijas – socialinius įgūdžius, gebėjimą prisistatyti, išklausyti kitą. Kuo daugiau kalbų žmogus moka, tuo geriau supranta, kad egzistuoja požiūrių įvairovė. Besimokant kalbos neišvengiamai susiduriama su kultūriniais skirtumais, tampama atviresniu aplinkai. Ne tik pažįstamos kitos kultūros ar tampa lengviau keliauti, bet ir lavinama atmintis, ugdomas kūrybiškumas, išmokstama efektyviau spręsti problemas.
2013 m. Serbijoje, Belgrado universitete, buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo per 200 studentų. Jo rezultatai parodė, kad besimokantieji užsienio kalbų tampa atviresni naujovėms, nepažintiems dalykams, kultūrinei įvairovei, tolerantiškesni skirtingiems požiūriams. Mokantis kalbų taip pat pagerėja kūrybinis mąstymas, problemų sprendimas, matematikos gebėjimai. JAV atlikti tyrimai parodė, kad studentai, 90 minučių per savaitę mokęsi užsienio kalbų, pasižymėjo geresniais rezultatais per matematikos egzaminą.
Viena vertus, tai susiję su atminties lavinimu, kita vertus – būtinybe kūrybiškai ieškoti išeities iš susiklosčiusios situacijos. Juk kai užmirštame kokį nors žodį, stengiamės išsiversti kitu, jau žinomu arba nauju žodžiu. Be to, tyrimais įrodyta, kad besimokantieji užsienio kalbų išmoksta atidžiau klausytis, geba išgirsti tai, ką sako kitas, o tai labai svarbu ugdant emocinį intelektą. Dabar jis labai vertinamas. Kalbėjimas užsienio kalba aktyvina smegenis, jos turi nuolat atpažinti reikšmes, lyginti jas su reikšmėmis kitų kalbų sistemose, o tai ir pagerina problemų sprendimo įgūdžius.
Keliomis kalbomis šnekantys žmonės yra geresni vairuotojai, tai taip pat nustatė JAV atliktas tyrimas. Kadangi kalbant gebama persijungti iš vienos kalbos į kitą, geriau paskirstomas dėmesys kelioms užduotims iš karto, o tai labai aktualu vairuojant.
Klausimas, kokią įtaką mąstymui turi užsienio kalbos mokėjimas ar mokymasis, yra labai senas, o lingvistai į jį atsakinėti pradėjo praėjusio šimtmečio penktajame dešimtmetyje. Reikėtų paminėti Sapiro-Whorfo hipotezę, kurios pagrindinis teiginys yra tai, kad mūsų kalba lemia mąstymą. Benjaminas Whorfas lygino Vakarų Europos kalbų ir vienos iš indėnų kalbų veiksmažodžių laikų sistemas. Buvo prieita prie išvados, kad europiečiai ir indėnų tautos atstovai laiką suvokia skirtingai. Europos kalbų sistemose laikas suvokiamas periodais – praeitis, dabartis, ateitis. Indėnų kalbose jis – nesibaigiantis procesas. Būtų galima paminėti ir inuitų kalbas, kuriose yra daugiau nei 50 žodžių sniegui pavadinti. Pavyzdžiui – drėgnas sniegas, kristalinis, primenantis druską, atitirpdytas ir t. t.
Taigi tai gana komplikuotas klausimas – ar mes negalime mąstyti apie dalykus, jei neturime žodžių jiems pavadinti, ar mums trūksta kai kurių žodžių, nes negalvojame apie tuos dalykus? Tai sudėtinga, nes tokiose situacijose susiduriame ne tik su kalba ir mąstymu, bet ir kultūra, o tai jau tradicijos, gyvenimo būdas, įpročiai, santykiai su aplinkiniais žmonėmis, aplinka. Visa tai formuoja, kaip mes mąstome ir kaip kalbame.
– Kaip manote, ar mūsų visuomenėje pakankamai žinomi kalbų mokėjimo privalumai? Ar jie vertinami?
– Europos Komisija 2012 m. atliko tyrimą apie kalbų mokėjimą mokyklose. Paaiškėjo, kad kurią nors užsienio kalbą moka ne tiek jau ir daug europiečių. Tik keturi iš dešimties moksleivių pasiekė nepriklausomo vartotojo lygį mokydamiesi pirmosios užsienio kalbos. Daugiau, net 14 proc. moksleivių, besimokiusių pirmosios, ir 20 proc. moksleivių, besimokiusių antrosios užsienio kalbos, baigė mokyklą turėdami pradedančiojo vartotojo lygį.
Yra didelių skirtumų tarp kalbų lygių, tačiau dviem kalbomis susikalbėti gali ketvirtadalis europiečių. Šiuo atveju pirmauja Liuksemburgas (84 proc. gyventojų gali kalbėti bent dviem užsienio kalbomis) ir Nyderlandai (77 proc.). Silpniausi šioje srityje – anglai (13 proc.) ir portugalai (14 proc.). Lietuviai, kartu su kitomis Baltijos šalimis, atsiduria sąrašo viduryje.
52 proc. lietuvių teigia galintys palaikyti pokalbį dviem užsienio kalbomis. Manau, kad tokiai mažai šaliai kaip Lietuva kalbų mokėjimas yra būtinas. Didelė tikimybė, kad dauguma žmonių iš užsienio kalbės anglų, prancūzų, vokiečių ar ispanų kalba. Lietuvių kalba tarp užsieniečių nėra tokia populiari, nes geografinės ribos susikalbėti lietuviškai yra pakankamai siauros. Užsieniečiai lietuvių kalbos galėtų mokytis siekdami geriau pažinti lietuvių kultūrą arba norėdami suprasti kalbą, kuri yra vienintelė panaši į indoeuropiečių kalbų prokalbę.
Daugiakalbystės privalumai vertinami, ypač darbdavių, suprantančių emocinio intelekto svarbą. Taip pat tų, kuriems reikia darbuotojų, pasirengusių dirbti tarptautinėje erdvėje. Įrodyta, kad kelias kalbas mokantys asmenys geriau supranta ir vertina kitų šalių ir kultūrų atstovus. Jie gerokai tolerantiškesni, tarp jų mažiau rasizmo ir ksenofobijos, o tai ypač aktualu šiandien.
– Kas motyvuoja mokytis kitos kalbos – ar tik būtinybė susikalbėti?
– Manau, kad pagrindinis motyvacijos šaltinis yra poreikis. Jeigu norima ar reikia išmokti vieną ar kitą kalbą, reikalingą darbui, socialinei aplinkai, jos išmokstama lengviau ir paprasčiau. Kai esama kitoje šalyje, svarbu suprasti, susikalbėti su kitais, įsilieti į visuomenę, taigi mokėti kalbą – būtinybė. Net jei tai trumpalaikė kelionė, naudinga mokėti bent jau pagrindinius tos šalies kalbos žodžius, padėsiančius būti geriau suprastam. Ir Lietuvoje galima pastebėti, kad užsienietis, besikreipiantis lietuviškai (nors ir netaisyklinga kalba), sutinkamas draugiškiau, atviriau. Linkstama jį priimti į savo tarpą.
Užsienio kalbų mokymasis priklauso nuo daugelio veiksnių. Tai gali būti susiję su ateities planais, studijomis, profesija, asmenine situacija. Tačiau nepaisant to, kokios kalbos mokomasi, mano patarimas toks – ji turi patikti, būti miela širdžiai. Nemiela kalba tokia ir liks.
– Kaip paaiškinti tai, kad vieni žmonės gana lengvai įsisavina naujos kalbos ypatumus ir pramoksta kalbėti jau po metų, o kitiems tai sekasi sunkiau? Ar tikrai egzistuoja gabumas kalboms?
– Į šį klausimą atsakytų neurolingvistikos atstovai, tačiau kiek teko domėtis, polinkis lengviau ar sunkiau išmokti kalbas priklauso nuo žmogaus prigimties, konkrečiau – nuo smegenų veiklos. Pastebime, kad vieniems geriau sekasi matematiniai skaičiavimai, kiti linkę į humanitarinius mokslus. Tačiau nereikia pamiršti, kad visa tai lavinama ir, nepriklausomai nuo prigimties, galima puikiai mokytis užsienio kalbų – reikia tik labai norėti ir skirti tam laiko bei pastangų.
– Kaip paaiškinti vaikų imlumą kalboms?
– Tyrimai rodo, kad vaikai lengviau išmoksta kalbų ankstyvoje vaikystėje, geriausias laikotarpis tam – iki aštuonerių metų. Ankstyvoje vaikystėje dar nesusilpnėjęs gebėjimas atskirti skirtingų kalbų garsų sistemas. Vaikai iki dvejų metų svetimos kalbos mokosi taip lengvai ir natūraliai, tarsi tai būtų jų gimtoji kalba. Kūdikius traukia nepažįstama, svetima užsienio kalba, o jų smegenys informaciją talpina it kempinės. Taigi, ankstyvoje vaikystėje išmoktos kalbos garsų sistema vėliau lengvai atsikuria žmogaus atmintyje ir net jei asmuo kalbą kurį laiką būna pamiršęs, žinios ir gebėjimai vėliau vis vien gali siekti gimtosios kalbos lygį.
Tačiau yra tyrėjų, kurie mano, kad nuomonė apie vaikų imlumą kalboms yra mitas. Jie pritaria, kad vaikų tarimas yra išugdomas lengviau, tačiau tai susiję su fiziologija. Suaugusieji turi žinių bagažą, tad sudarius tinkamas ir palankias sąlygas jie taip pat gali išmokti užsienio kalbų.
– Yra sakoma, kad bent dvi kalbas mokantys žmonės rečiau serga Alzhaimerio liga. Tad kalbų mokėjimas turi įtakos net mūsų fizinei sveikatai?
– Taip, tyrimai rodo, kad keliomis kalbomis kalbantys asmenys mažiau rizikuoja susirgti Alzhaimerio liga. Be to, kalbų mokėjimas gerina ir kitas mąstymo savybes, pavyzdžiui, atmintį ir pastabumą. Kalbantieji užsienio kalba geriau moka ir gimtąją kalbą, nes yra labiau įsigilinę į kalbos sandarą apskritai.
– Ką reiškia posakis, kad kiek kalbų moki, tiek kartų esi žmogus?
– Mano nuomone, tai reiškia, kad jei moki kalbą, taip pat pažįsti kitą kultūrą, esi tos kultūros dalis – esi kitoks, nei tos kalbos nemokantis žmogus. Tai reiškia ir tai, kad mokant kalbą neužtenka vien gebėjimo susikalbėti, tik komunikacijos lygmens. Taip pat reikia pažinti ir kultūrą, jos išskirtinumą, niuansus ir unikalumą. Galima teigti, kad kiek kalbų moki, tiek kartų gali būti laikomas pilnaverčiu tų kalbų vartotoju.
– Vis populiaresnės tampa automatinio vertimo sistemos. Kaip jos keičia ir ar gali drastiškai pakeisti požiūrį į užsienio kalbų mokymąsi?
– Modernios automatinio vertimo programos tikrai populiarios, ne viena yra padėjusi susivokti svetimoje kalbinėje situacijoje. Kalbant apie vertimo raštu programas, tai nėra naujiena. Svarbu tai, kad jos geriau veikia populiariųjų kalbų porose, pavyzdžiui, anglų–vokiečių, anglų–prancūzų, o ne anglų–lietuvių.
O kalbant apie komunikaciją žodžiu, automatinės vertimo sistemos išties naujiena. Technologijos šioje srityje yra intensyviai kuriamos ir plačiai vystomos. Labai paprasta, tik ausinės ir mikrofono arba tik mobiliojo telefono pagalba išgirsti ir suprasti naujus žodžius, sėkmingai juos atkartoti. Tai nereikalauja nei laiko, nei pastangų. Visgi, nors komunikacija tokiu būdu vyksta, minėjau, kad mokantis užsienio kalbų neatsiejamas ir kultūros pažinimas. O kultūros jokia automatinė vertimo sistema niekada neišvers. Mano nuomone, globalizacijos kontekste kultūrų pažinimas yra būtinas – ne tik kokybiškai komunikacijai, bet ir saviraiškai, savivertei. Daug kas priklausys nuo ateities kartų, nuo to, kokios lygio komunikacijos reikės – ar užteks paviršutiniškos, ar gilesnės, aukštesnio lygio.
Naujausi komentarai