AIDS – dešimtmečiais vykdomi tyrimai, o vakcinos vis dar nėra

Trečiadienį pasaulis vėl mini Pasaulinę AIDS dieną, o vakcinos, kuri padėtų apsaugoti žmones nuo žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV), vis dar nėra. Kodėl?

Vienas iš atsakymų – todėl, kad nuo pat ŽIV atradimo 1983 metais AIDS vakcinos tyrimams iš esmės trūko tokios politinės valios ir milžiniškų investicijų, kokios buvo skirtos vakcinos nuo COVID-19 kūrimui.

Tačiau kita priežastis – mokslinių žinių apie ŽIV sudėtingumas.

„Kalbant apie COVID-19 vakcinas, mokslininkai nerimauja dėl to, ar vakcina sugebės apsaugoti nuo kelių atmainų, keliančių ypatingą nerimą“, – rašoma Tarptautinės AIDS vakcinų iniciatyvos (IAVI) birželio mėnesio ataskaitoje.

„Tačiau ŽIV atveju egzistuoja milijonai skirtingų virusų, kurie atsirado dėl slapto viruso gebėjimo greitai mutuoti... Būtent su šia stulbinama įvairove turi kovoti bet kokia vakcina nuo ŽIV“, – sakoma ataskaitoje.

Paryžiaus Pastero instituto Virusų ir imuniteto skyriaus vadovas Olivier Schwartzas teigia, kad, jei dauguma žmonių gali natūraliai pasveikti po pirminės koronaviruso infekcijos ir taip įgyti imunitetą, ŽIV atveju taip nėra.

„ŽIV mutuoja daug lengviau nei COVID-19, todėl sunkiau sukurti vadinamuosius plačiai neutralizuojančius antikūnus, kurie galėtų užkirsti kelią infekcijai“, – sakė jis.

Tik nedaugelio žmonių organizmai, susidūrę su ŽIV, natūraliai gamina šiuos antikūnus. Vakcinos tyrimai reiškia, kad reikia ištirti šias retas reakcijas, suprasti, kaip jos veikia, ir pabandyti jas atkartoti sveikų žmonių imuninėje sistemoje.

Gal mRNR vakcina?

Šiuo metu tiriama kelios dešimtys vakcinų, o JAV bendrovė „Moderna“ siekia naudoti tą pačią mRNR technologiją, kaip ir populiariojoje vakcinoje nuo COVID-19.

Birželio mėnesio ataskaitoje, kurioje aprašomi tyrimai, paaiškinama, kaip mRNR vakcina turėtų perduoti instrukcijas dėl proceso, vadinamo „nukreipimu į gemalo liniją“.

Tai reiškia, kad „žingsnis po žingsnio imuninė sistema bus nukreipta į antikūnų, galinčių kovoti su ŽIV, gamybą“, aiškinama ataskaitoje.

Kol kas šis metodas yra sudėtingas, nes iš pradžių reikalinga pradinė injekcija, siekiant suaktyvinti svarbius B limfocitus, o po to – keliomis injekcijomis mėginti paskatinti organizmą gaminti daug įvairių antikūnų.

Galimybė įsivaizduoti ateitį suteikė mokslininkams vilties, o kai kurie sako, kad nemaža dalimi prie to prisidėjo ir dabartinė pandemija.

„Per pastaruosius kelerius metus mūsų supratimas apie imuninę sistemą beprecedenčiai išaugo“, – AFP sakė Serawit Bruck-Landais iš Prancūzijos AIDS organizacijos „Sidaction“.

Tačiau, pasak S. Bruck-Landais, net ir esant akivaizdžiam proveržiui, pažanga kuriant vakciną nuo ŽIV yra „nepakankama, kad būtų galima sakyti, jog greitai turėsime skiepą nuo AIDS“.

JAV klinikiniai „Moderna“ vakcinos tyrimai, kurie turėjo prasidėti rugpjūtį, Nacionalinio sveikatos instituto interneto svetainėje vis dar nurodomi kaip „nevykdomi“.

Investicijų trūkumas

Vakcinas tiriantys mokslininkai sako, kad jiems neskiriamas finansavimas.

„Farmacijos bendrovėms rinka per silpna, o investicijų trūksta, – sako Prancūzijos nacionalinio sveikatos ir medicininių tyrimų instituto (INSERM) mokslinių tyrimų direktorius Nicolas Manelis. – Daugelis tyrėjų yra labai motyvuoti, tačiau jie turi tenkintis turimomis lėšomis“.

Kadangi vakcinos nėra, istoriškai daugiausia dėmesio buvo skiriama prevencinėms priemonėms, tokioms kaip saugūs lytiniai santykiai, švarios adatos ir apskritai galimybė gauti geresnes sveikatos priežiūros paslaugas socialinėje atskirtyje esančioms gyventojų grupėms.

Visame pasaulyje su šiuo virusu gyvena apie 38 mln. žmonių.

Prancūzijoje įsikūrusio Žmogaus genetikos instituto mokslinių tyrimų direktorius Monsefas Benkirane‘as atkreipia dėmesį į svarbius medicinos pasiekimus, dėl kurių daugelis ŽIV užsikrėtusių žmonių gali gyventi ilgiau ir sveikiau.

Svarbu tai, kad šiuolaikiniai ŽIV gydymo būdai, mažinantys užsikrėtusio asmens viruso kiekį organizme, gali smarkiai sumažinti arba išvis eliminuoti galimybę perduoti ŽIV kitam asmeniui.

Tačiau M. Benkirane‘as sako, kad daugeliui žmonių gydymas yra neprieinamas, o tiems, kurie jį gauna, kartais sunkiai sekasi jo laikytis ir vartoti visus reikiamus vaistus.

„Nepaisant to, kad gydymo prieinamumas gerėja, vis dar kyla problemų, susijusių su tuo, kaip žmonės iš tikrųjų laikosi gydymo režimo, net ir Europoje“, – sakė jis.