Diagnozuoja 90 proc. ligonių

Pirminė hipertenzija diagnozuojama maždaug 90 proc. ligonių, sergančių aukštu kraujospūdžiu. Liga labai paplitusi ir jai atsirasti, atrodo, daug įtakos, gal net lemiamą, turi socialiniai, arba civilizaciniai, veiksniai, technologijų pažangos sparta, gyvenimo tempo augimas. Nenagrinėsime antrinės hipertenzijos, kuria susergama dėl tam tikrų kitų ligų – inkstų parenchimos uždegimo, aortos įgimto susiaurėjimo (koarktacijos) ir kitų, provokuojančių kraujospūdžio padidėjimą.

Esencialinė hipertenzija kartais įvardijama tyliąja žudike, nes savo kenkėjišką darbą atlieka tyliai ir lėtai progresuodama. Ji ilgai nesiafišuoja jokiais simptomais, o jie išryškėja tuomet, kai liga jau yra nemažai pažengusi. Taigi, ligos pradžia yra nepastebima, jos įsibėgėjimas kartais užtrunka net keletą metų, kol išryškėja simptomai. Simptomų nebuvimas ankstyvose ligos stadijose rodo jos klastą, o rizikų ir, beje, rimtų, ji sukelia išties nemažai. Piktybiškos eigos hipertenzijos taikiniai – širdis, smegenys, inkstai, kraujagyslės ir kiti organai. Galutinėse, arba išeičių, stadijose komplikuojasi širdies infarktu, smegenų insultu, stambiųjų kraujagyslių obstrukcija, širdies, inkstų nepakankamumu, aritmijomis, regėjimo pablogėjimu ir pan. Tai turi neigiamos įtakos ne tik gyvenimo kokybei, bet ir didina neįgalumo, mirštamumo rodiklius. Ligoniai dažnai patiria pakartotinių komplikacijų, kurias tenka gydyti stacionaro sąlygomis, o gydymą lydi ilgi reabilitacijos periodai. Tokių ligonių gydymas, ypač kai prireikia pakartotinių hospitalizavimų, iš valstybių biudžeto pareikalauja itin daug lėšų.

Kardiologinėje literatūroje pirminės hipertenzijos atsiradimo priežasčių nurodoma nemažai – genetinis, arba šios ligos paveldimumo, polinkis, antsvoris, nutukimas, rūkymas, nesaikingas alkoholio vartojimas, hipodinamizmas, arba fiziškai nejudri gyvensena ir t.t. Išties, tos priežastys yra akivaizdžios ir tūkstančius kartų gyvenimo stebėjimų patvirtintos, todėl nekvestionuojamos. Vis dėlto yra nemažai žmonių, kurie pedantiškai laikosi sveiko gyvenimo būdo, stengiasi būti fiziškai aktyvūs, nepavyksta aptikti jų genetinio polinkio į aukštą kraujospūdį momento, tačiau hipertenzija, nepaisant visko, įsismarkauja. Tai tik rodo, kad esama ir kitų priežasčių, lemiančių ligos atsiradimą.

Vis aštrėjanti problema

Esencialinė hipertenzija, nepaisant didžiulės pažangos ją visapusiškai suprantant, vis dar išlieka svarbiu rizikos veiksniu, keliančiu realią grėsmę vyresnio amžiaus žmonėms. „Stengiantis ją iki galo suprasti –  daug neaiškumų, kaip ir jos gydymo strategijoje“, – tvirtina Oscaras A.Carretero ir Suzanne Oparil. Jie pabrėžia, kad aukštas kraujospūdis milijonams pasaulio žmonių grasina rimtais padariniais. Teigiama, kad ši liga, kaip problema, vis aštrėja ir šiai tezei netrūksta klinikinių duomenų. Neretai pacientai miršta jei ne dėl tiesioginio aukšto kraujospūdžio poveikio, tai dėl jo sukeliamo įvairių organų nepakankamumo.

Mėgindami įminti hipertenzijos etiologines priežastis ar prielaidas, be jau paminėtų, susikoncentruokime į šiuolaikinio gyvenimo būdo ypatumus, kai mus supa begalė rūpesčių, išgyvenimų ir nerimo. Ieškodami kitų ligos rizikos veiksnių, panagrinėkime dabarties civilinį ir socialinį specifiškumą, kuris galimai skiriasi nuo to, kurį patyrė mūsų protėviai ir kurie, jei spėliosime ar darysime prielaidas, gyveno ramesniu ir iš proto nevarančiu, kaip dabar, gyvenimo tempu. Manytina, kad įtarti reikėtų psichoemocinį stresą, kurio mūsų civilizuotoje kasdienybėje tiesiog apstu. Jo išties be galo daug ir žmogus galų gale suserga. Taigi, drąsiai meskime įtarimo šešėlį ant kai kurių kasdienybės momentų, kurie potencialiai generuoja ligos substratą. Pamėginkime išvardyti bent didžiąją dalį gyvenimiškų situacijų, kurios, tarpininkaujant psichoemociniams sukrėtimams, aktyvuoja ir dirgina mūsų kardiovaskulinę (širdies ir kraujagyslių) sistemą ir kurią tie stresiniai veiksniai alina, o gal – kas ten žino – grūdina. Štai jie, štai jų visas paketas, o jų sąrašas, toli gražu, nėra baigtinis: žodiniai stresai, įžeidinėjimai, užgauliojimai, patyčios, mobingas, darbinė ar kitokia konkurencija, ėjimas per judrią gatvę, ekstremalios situacijos vairuojant, policija pakelėje, tūkstančiai mokyklinių skambučių (šaižiai, decibeliškai griaudėjančių), skelbiančių pamokos pradžią ir pabaigą, milijonai mobiliųjų telefonų skambučių, verčiantys ar įpareigojantys tuoj pat atsiliepti, namų durų skambučiai, rytmetiniai žadintuvų griaudėjimai, nerimas ir baimė pavėluoti į pamokas, paskaitas, pasitarimus ar renginius, mokykliniai kontroliniai darbai ir žinių testai, egzaminai (jų daug, kas studijavo), kolokviumai, disertacijų gynimas, gimdymai, vaikų ar artimųjų ligos ir jų mirtys, naktiniai budėjimai, nemiga, darbiniai stresai ir visokios neįprastos konfliktinės situacijos ar apsižodžiavimai, karai ar jų grėsmės, okupacijos, tremtys, lageriai, kalėjimai, asmeninio pobūdžio rūpesčiai ir nelaimės, fizinės traumos, pandemijos ir t.t. O kur dar netikėti, aliarmuojantys naktiniai kaimynų šunų lojimai, sutrikdantys miegą ir poilsį, netikėti dviračių skambučiai už nugaros ramiai vaikštant parkuose, gaisrinių, policijos ar greitosios medicininės pagalbos mašinų sirenų gausmas, pralekiančių motociklų šiurpinantis triukšmas, primenantis šūvių papliūpas. Ir visa tai nuosekliai ir metodiškai kloja pamatus hipertonijai. Visų psichoemocinių stresų neįmanoma išvardyti, šį sąrašą kiekvienas galime įspūdingai papildyti. Sakytume – ne gyvenimas, o vien tik stresai. Ir ko čia stebėtis, jei šitaip gyvendami susergame, ir, beje, ne vien tik hipertenzija. Juk įvairūs stresai sukelia ir daugybę kitų ligų, sunkina jų gydymą, o stresai, beje, turi savybę kartotis. Liūdniausia, kad tų sveikatai žalingų veiksnių negalime, nepajėgiame ir nepajėgsime pašalinti ir šia prasme esame atsidūrę civilizacijos spąstuose.

Aiškėja, kad hipertenzijos gydymo ir profilaktikos sėkmę lemia du esminiai momentai – individo fizinis dinamiškumas ir bedruskė mityba.

Padeda išvengti blogiausio

Norint išgydyti ar suvaldyti bet kokią ligą siekiama likviduoti ją sukėlusią priežastį. Tai elementaru, kitaip gydymas bus neveiksmingas arba tik gydymo imitacija. Priežastį šalinantis gydymas dar vadinamas kauzaliniu, arba priežastiniu. Kitoks gydymas yra simptominis, t.y. simptomus šalinantis ar juos švelninantis, savijautą gerinantis. Pavyzdžiui, nuo aukštą temperatūrą mažinančių vaistų ligonis pasijus geriau, tačiau liga nuo to greičiau nepasitrauks. Arba štai, dūstančiam ligoniui (dėl nepagydomos plaučių ligos ar sunkių širdies ligų) duodami kvėpuoti deguonies, palengvinsime ligos eigą, bet... neišgydysime. Šitaip mąstydami, prieiname prie logiškos išvados: hipertoninę ligą gydydami vaistais, šios ligos taip pat neišgydysime. Suprantama, ligonį apsaugosime nuo gresiančių komplikacijų, pailginsime gyvenimą ir pagerinsime jo kokybę. O tai be galo svarbu. Gydytis medikamentais yra racionalu, rekomenduotina ir būtina. Betgi mums knieti pašalinti ligos priežastį, radikaliai sunaikinti ligos šaknis, vadinamąjį etiopatogenetinį mechanizmą, o tai yra esmių esmė, tai vadovėlinė tiesa. Tad kyla natūralus klausimas: ar yra žinomas hipertoninės ligos tinkamas priešnuodis, sunaikinantis ligos užuomazgą, jos geluonį? Galima manyti, kad toks vis dėlto yra. Paanalizuokime tokią galimybę, bet prieš tai pažvelkime į mokslininkų ir klinicistų pripažįstamus hipertenzijos atsiradimo ir persistavimo mechanizmus. Persistavimas – tai ligos įsigalėjimas, nesiruošimas trauktis. Beje, ligai būdingi atsitiktiniai ar sezoniniai kraujospūdžio sumažėjimo periodai, kurie paprastai būna apgaulingi. Tuomet ligoniui gali atrodyti, kad liga galbūt atsitraukė, galbūt jis pasveiko, tačiau tokie viltingi momentai neilgalaikiai.

Jau neabejojama, kad hipertenzija palaipsniui įsiviešpatauja per pasikartojančius psichoemocinius stresus, kurie, sužadindami / sudirgindami ne tik centrinę nervų sistemą bet ir simpatinę, padidina kraujospūdį ir priverčia širdį plakti dažniau. Atrodo, kad būtent šitaip ilgainiui širdies ir kraujagyslių sistema pripratinama prie stresų diktuojamų sąlygų ir padidėjęs kraujospūdis ima dominuoti. Kitaip tariant, dėl nuolatinių stresinių dirgiklių suformuojamas ligos substratas, o ligos padariniai kyla savaime.

Mankštinantis ar sportuojant kraujospūdis irgi padidėja, taip pat ir širdies susitraukimų skaičius. Kraujospūdis žymiai pakyla dėl arterijų raumeninio sluoksnio susitraukimo (kontrakcijos, spazmų). Ir visa tai yra natūralus atsakas į fizinį stresą. Šiame išties sudėtingame procese dalyvauja ne tik simpatinė nervų sistema, bet ypač neurohumoraliniai veiksniai, kurių vaidmuo, atrodo, yra lemiamas. Centrinė nervų sistema, galima sakyti, lieka nuošalyje ar beveik nuošalyje. Šiuo atveju biologiškai aktyvios medžiagos, esančios kraujyje, limfoje ir audinių skysčiuose, daro įtaką organų ir sistemų veiklai, padeda organizmui prisitaikyti prie aplinkos. Beje, nutraukus fizinius pratimus, prieš tai pakilęs kraujospūdis ima mažėti ir tą mažėjimą organizmas tarsi įsimena. Toks mechanizmas, kai per fizinį aktyvumą yra paveikiama kardiovaskulinė sistema, atrodo, turi palankų poveikį kraujospūdžiui normalizuotis. Fizinis treniruotumas yra priešpriešinamas ligai. Tuo tarpu psichoemocinių stresų išprovokuotas kraujospūdžio šuolis yra linkęs įsitvirtinti ir kenkti visam organizmui. Trumpai tariant, psichoemocinis stresas skiriasi nuo fizinio tuo, kad pastarasis, išvengdamas psichoemocinio sudirginimo, nepalieka pėdsakų centrinėje nervų sistemoje, o jo (t.y. fizinio faktoriaus) ilgainiui sukelti efektai nulemia kraujospūdžio mažėjimą, arba kitaip – turi gydomąjį ir grūdinamąjį poveikį. Ir tai dar ne viskas. Norint įveikti ligą, suduoti jai nokautuojantį smūgį, privalu pakalbėti apie valgomąją druską.

Prof. Petras Stirbys. / Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbus ir druskos kiekis

Epidemiologinės studijos rodo, kad hipertenzijos įsigalėjimas sietinas ir su valgomosios druskos vartojimu ir tai skelbia daugybė tyrėjų. Liga netgi koreliuoja su suvartojamos druskos kiekiu, o ją nustojus vartoti, kraujospūdis sumažėja ar net normalizuojasi. Hakuo Takahashi ir Masamichi Yoshika su bendraautoriais iškėlė hipertenzinės ligos hipotetinę istorinę kilmę. Jie teigia, kad žmonija nuo akmens amžiaus laikų ištisus šimtmečius maitinosi maistu, kuriame nebuvo valgomosios druskos. Jei ši prielaida teisinga, tai žmonija maitinosi be NaCl ne šimtmečius ir ne tūkstantmečius, o kelis milijonus metų. Juk akmens amžiumi laikomas 2,5–3,4 mln. metų trukmės piešistorinis laikotarpis.

Anot minimų autorių, hipertenzijos atsiradimas turi tiesioginį ryšį su druskos įtraukimu į mitybos racioną. Istoriškai druskai atiteko konservanto vaidmuo, apsaugančio mėsą ir jos produktus nuo gedimo. Jeigu tai tiesa, tuomet, turėdami šaldytuvus, galime apsieiti be šio prieskonio. Be abejo, nukenčia maisto skoninės savybės, tačiau dėl stiprios sveikatos prie tokios mitybos galima priprasti.

Taigi aiškėja, kad hipertenzijos gydymo ir, beje, profilaktikos sėkmę lemia du esminiai momentai – individo fizinis dinamiškumas ir bedruskė mityba. Šių fundamentalių kanonų, turinčių prevencinį pobūdį, tikslinga paisyti nuo pat jaunumės, kol liga dar nepareiškė pretenzijų. Tam reikia valios, šiek tiek atkaklumo ir, palyginti, minimalių investicijų. Pacientams, kurių jaunystė jau praeityje ir hipertonija pas juos jau svečiuojasi, taip pat galioja šios rekomendacijos, ir dar – medikamentinė terapija.

Taip pat prisimintina, kad visavertis miegas ir poilsis – papildomi ir ne mažiau svarbūs veiksniai, darantys palankią įtaką ligos eigai.

Visa tai turint omenyje, pageidautina, kad viešosiose maitinimo įstaigose – kavinėse, restoranuose, picerijose, degalinėse ar užeigose – atsirastų mėsiškų patiekalų be druskos. Svarstytinas ir druskos įvairiuose bulviniuose patiekaluose ribojimas; tikslinga įteisinti normatyvinius (galimai minimalius) druskos koncentracijos reikalavimus gaminant bet kokius patiekalus, įskaitant ir sriubas.

Galima tuščiai agituoti vengti psichoemocinių stresų, tačiau šiuolaikinis gyvenimas, jo būdas ir tempas akivaizdžiai prieštarauja mūsų geriems norams. Taigi, eliminuoti stresus iš mūsų kasdienybės, ko gero, būtų bergždžios pastangos, nors to siekti verta.