– Ko­kios pa­grin­di­nės ru­de­ni­nių gry­bų mais­ti­nės sa­vy­bės?

– Val­go­mie­ji gry­bai pa­gal sa­vo mais­tin­gu­mą daž­nai pri­ski­ria­mi funk­ci­niam mais­tui. Tai vi­sa­ver­tis mais­ti­nių me­džia­gų šal­ti­nis.

Gry­buo­se gau­su bal­ty­mų. Jie su­da­ro 19–35 pro­c. sau­so­sios ma­sės.

Juo­se yra svei­ka­tai nau­din­gų ang­lia­van­de­nių (50–65 pro­c. sau­sosios ma­sės). Di­džio­ji da­lis gry­buo­se esan­čių ang­lia­van­de­nių – žmo­gaus or­ga­niz­mui la­bai rei­ka­lin­gos mais­ti­nės skai­du­los.

Gry­bų ang­lia­van­de­nių su­dė­ty­je nė­ra gliu­ko­zės, tik mi­ni­ma­lus kie­kis ki­tų pa­pras­tų­jų cuk­rų, to­kių kaip sa­cha­ro­zė, gli­ko­ge­nas, ma­no­zė ir kt. Ang­lia­van­de­nių pa­grin­das – po­li­sa­cha­ri­dai: ce­liu­lio­zė, al­fa ir be­ta gliu­ka­nai, gli­kop­ro­tei­nai ir kt.

Gry­buo­se ran­da­mos skai­du­los – dau­giau­sia ne­tir­pios, tik apie 9 pro­c. gry­bų skai­du­lų pri­ski­ra­ma tir­pioms.

Gry­buo­se esan­tys kai ku­rie ang­lia­van­de­niai – chi­ti­nas, be­ta gliu­ka­nai, ki­ti oli­go­sa­cha­ri­dai – žmo­gaus or­ga­niz­me ne­virš­ki­na­mi, tad da­lis jų at­lie­ka pre­bio­ti­kų vaid­me­nį ir yra nau­din­gi žar­ny­no bak­te­ri­joms.

Valgomieji grybai pagal savo maistingumą dažnai priskiriami funkciniam maistui. Tai visavertis maistinių medžiagų šaltinis.

Gry­bų gli­ke­mi­nis in­dek­sas la­bai že­mas – tai nau­din­ga ži­no­ti ser­gan­tiems cuk­ri­niu dia­be­tu.

Dėl ma­žes­nio rie­ba­lų kie­kio (2–6 pro­c. sau­so­sios ma­sės) gry­bai ne­ka­lo­rin­gi. Gry­buo­se yra pa­čių įvai­riau­sių žmo­gui rei­ka­lin­gų mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, mik­roe­le­men­tų, vi­ta­mi­nų. Juo­se daug bio­lo­giš­kai ak­ty­vių jun­gi­nių, pa­vyz­džiui al­ka­loi­dų, po­li­fe­no­lių, ter­pe­noi­dų, lek­ti­nų ir kt.

– Ar gry­bai, ku­riuo­se ga­na daug bal­ty­mų, ga­li mi­ty­bo­je pa­keis­ti, pa­vyz­džiui, mė­są?

– Val­go­muo­siuo­se gry­buo­se bal­ty­mų kie­kis pri­klau­so nuo gry­bų rū­šies, au­gi­mo sta­di­jos, ki­tų ap­lin­kos veiks­nių. Ta­čiau iš es­mės gry­bai pri­ski­ria­mi prie daug bal­ty­mų tu­rin­čių mais­to pro­duk­tų. Kai ku­rių gry­bų su­dė­ty­je bal­ty­mų yra net apie 30 g 100 g pro­duk­to.

Edita Gavelienė / Editos Gavelienės asmeninio archyvo nuotr.

Nors gry­bai ne­tu­ri to­kio kie­kio ge­le­žies ar vi­ta­mi­no B12 kaip mė­sa, gry­bų bal­ty­mų su­dė­ty­je yra svar­bių ami­no rūgš­čių, to­kių kaip li­zi­nas, va­li­nas, trip­to­fa­nas, izo­leu­ci­nas, me­tio­ni­nas, leu­ci­nas ir treo­ni­nas.

To­dėl gry­bai įvar­di­ja­mi kaip pui­kus bal­ty­mų šal­ti­nis, tin­kan­tis ve­ge­ta­rams ir ve­ga­nams, ne­ga­na to – tva­rus.

– Ar gry­bai tin­ka svo­riui kontroliuoti?

– Gry­bai – tin­ka­mas pro­duk­tas kū­no ma­sės kont­ro­lei skir­ta­me ra­cio­ne. Ta­čiau rei­kia at­min­ti, kad kū­no ma­sės kont­ro­lei skir­tas ra­cio­nas ne­ga­li bū­ti su­da­ry­tas iš vie­no pro­duk­to – bū­ti­na pro­duk­tų įvai­ro­vė.

– Ko­kie gry­buo­se esan­tys vi­ta­mi­nai ir mi­ne­ra­lai svar­biau­si?

– Gry­buo­se gau­su mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų ir mik­roe­le­men­tų, to­kių kaip ka­lis, mag­nis, fos­fo­ras, se­le­nas, cin­kas. Juo­se ma­žai nat­rio.

Prik­lau­so­mai nuo au­gi­mo vie­tos, gry­buo­se yra D, E, C, B gru­pės vi­ta­mi­nų.

– Kaip ge­riau­sia ruoš­ti gry­bus, kad iš­lai­ky­tu­me jų mais­ti­nę ver­tę?

– Kai ku­rie gry­bai ga­li bū­ti val­go­mi ter­miš­kai ne­pa­ruoš­ti, ta­čiau sau­giau­sia nau­do­ti ter­miš­kai ap­do­ro­tus gry­bus. Taip ruo­šiant šiek tiek pa­leng­vi­na­mas virš­ki­ni­mo pro­ce­sas.

– Ar ga­li­ma gry­bus val­gy­ti kas­dien? Juk jie – sun­kiai virš­ki­na­mi.

– Gry­bai virš­ki­na­mi ne­sun­kiai. Jie ga­li bū­ti kas­die­nio ra­cio­no su­dė­ti­nė da­lis – pa­tie­ka­lams ska­nin­ti. Kaip at­ski­ras pa­tie­ka­las gry­bai ga­li bū­ti val­go­mi taip daž­nai, kad ra­cio­ne bū­tų vie­tos ir vi­siems ki­tiems mais­to pro­duk­tams – kruo­poms, mė­sai, žu­viai, dar­žo­vėms.

Sun­ku­mo jaus­mas gau­siau su­val­gius gry­bų daž­niau­siai sie­ti­nas su kai ku­rių po­li­sa­cha­ri­dų, pa­vyz­džiui, chi­ti­no, di­des­niu kie­kiu. Chi­ti­nas – gry­bų ląs­te­lių sie­ne­lių vie­nas pa­grin­di­nių po­li­sa­cha­ri­dų. Chi­to­na­zės – fer­men­to, virš­ki­nan­čio šį po­li­sa­cha­ri­dą, žmo­gaus or­ga­niz­me ar­ba vi­sai nė­ra, ar­ba tik la­bai ne­di­de­liais kie­kiais. To­dėl šis po­li­sa­cha­ri­das or­ga­niz­me at­lie­ka ne­tir­pios skai­du­los vaid­me­nį ir pa­ša­li­na­mas be­veik ne­pa­ki­tęs, o skai­du­los ska­ti­na žar­ny­no svei­ka­tą.

Kai ku­riuo­se gry­buo­se yra va­di­na­mų­jų an­ti­nut­rien­tų. Tai me­džia­gos, ku­rios ne­lei­džia vi­siš­kai funk­cio­nuo­ti žmo­gaus virš­ki­ni­mo fer­men­tams, skai­dan­tiems bal­ty­mus. Daž­niau­siai tie an­ti­nut­rien­tai suy­ra gry­bus ap­do­ro­jant ter­miš­kai.

Dėl iš­var­dy­tų prie­žas­čių gry­bų pa­tie­ka­lų re­ko­men­duo­ja­ma veng­ti nėš­čio­sioms, vai­kams, ypač iki tre­jų me­tų am­žiaus, kai ku­rių virš­ki­ni­mo sis­te­mos li­gų var­gi­na­miems žmo­nėms (ser­gan­tiems lė­ti­niu ka­sos už­de­gi­mu, dirg­lio­sios žar­nos sind­ro­mu, už­de­gi­mi­nė­mis žar­nų li­go­mis).

– Ko­kių at­sar­gu­mo prie­mo­nių rei­kia lai­ky­tis val­gant miš­ko gry­bus?

– Val­gy­ti tik tuos gry­bus, ku­riuos tik­rai pa­žįs­ta­te.