Sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio paskelbtų būsimų reformų smaigalyje atsidūrė privačios sveikatos priežiūros įstaigos. Su jų asociacijos viceprezidentu, Bendrosios medicinos praktikos klinikos direktoriumi Vidmantu Samuičiu kalbėjomės apie tai, kas svarbu ligoniui, kad ir kur jis gydytųsi – valstybinėje ar privačioje klinikoje.

– Naujasis sveikatos apsaugos ministras imasi kardinalių reformų. Trečdalis šalies gyventojų prisirašę prie šeimos gydytojų, dirbančių privačiose klinikose. Kas bus, jei su jomis ligonių kasos sutarčių nebesudarys, kaip ketina ministras?

– Ministro skleidžiama informacija, švelniai kalbant, ne visai atitinka tikrovę sveikatos apsaugos srityje.

– Betgi ministras yra gydytojas, dar visai neseniai išgebėjęs gyvybę kompozitoriui Mikalojui Novikui, pats neseniai, po patirtos autoavarijos, buvo gydytojų pacientu, be to, yra senas sveikatos politikos vilkas.

– Ministras jau 20 metų sukasi politikoje ir atitolęs nuo medicinos. Jei jau kalba apie sovietinio sveikatos sistemos modelio sugrąžinimą – tai nėra gerai. Vadinasi, nėra susipažinęs su situacija arba blogai apie ją informuotas. Viso to padarinys – didžiulis nerimas ir dar didesnės medikų emigracijos grėsmė. Sutrikę ne tik tie, kurie dirba privačiose gydymo įstaigose. Ir valstybinėse dirbantieji nebežino, ko laukti, gąsdina kalbos, kad nebus galima dirbti dviejose darbovietėse ir pan.

– Gal taip norima išsaugoti gydytojų sveikatą ir budrumą, nes dabar ne vienas jų persidirba. Vis dėlto jums labiausiai neramu dėl to, kad prarasite daug pacientų, jei ligonių kasos už juos jums nemokės?

– Ministras cituoja 53-iąjį Konstitucijos straipsnį, kuriame sakoma, kad „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką“. Taigi, tai nustato ne Konstitucija, o įstatymas, ir būtent valstybinėse gydymo įstaigose. Konstitucijos 48-ame straipsnyje sakoma, kad „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Priverčiamasis darbas draudžiamas“. Taigi ligonis turi teisę pasirinkti gydytoją, o pastarasis – darbą. Konkurencijos taryba taip pat pabrėžia, kad pacientai turi turėti teisę pasirinkti tiek valstybės, savivaldybių, tiek ir privačias gydymo įstaigas. Jei į valstybines gydymo įstaigas suvarysime gydytojus per prievartą, dalis jų emigruos, o pinigų sveikatos apsaugai nepadaugės.

– Ar manote, kad dabar viskas gerai ir nieko keisti nereikia?

– Jokiu būdu nesakau, kad sveikatos sistemoje viskas gerai. Toli gražu ne, daug ką reikia tobulinti, bet nubraukti tai, kas yra gerai, būtų absurdas. Norint pereiti prie ministro siūlomos sistemos, sveikatos apsaugai reikėtų dar mažiausiai pusės tos sumos, kuri skiriama dabar – 4,1 mlrd. litų. Ir tiek yra mažai. Štai prašoma 160 mln. litų iš papildomų rezervų, bet, kaip žinome, Finansų ministerija atsakė: nėra.

– Todėl mokesčius mokantys žmonės turi primokėti. Beje, prisirašiusiems prie privačiose klinikose dirbančio šeimos gydytojo jo paslaugos nekainuoja ir žmonės tuo džiaugiasi: arčiau namų, trumpesnės eilės.

– Galėčiau tęsti: jaukiau, nuoširdžiau. Žmogus naudojasi teise rinktis gydytoją ir gydymo įstaigą. Už šeimos gydytojo paslaugas primokėti niekur nereikia. Jei privati klinika turi sudariusi sutartį su ligonių kasa, už gydytojo specialisto konsultaciją primokėti tenka, bet nedaug. Turėdamas ar valstybinėje, ar privačioje klinikoje dirbančio šeimos gydytojo siuntimą specialisto konsultacijos ligonis gali eiti į valstybinę gydymo įstaigą ir ten primokėti nereikės, tik galbūt teks ilgai laukti.

– Kodėl reikia primokėti pas jus, juolab jei esate sudarę sutartį su ligonių kasa ir žmogus moka sveikatos draudimo mokesčius?

– Didžioji mūsų sveikatos sistemos problema yra ta, kad medicinos paslaugų įkainiai yra nerealūs, per maži. Kai jie mažesni už savikainą, tenka imti priemoką iš ligonio. Valstybinės gydymo įstaigos gauna papildomų investicijų iš Europos Sąjungos struktūrinių ir kitų fondų, jas finansuoja steigėjai – savivaldybės. Dėl šiuo metu esančių diskriminacinių sąlygų mes mokame visus mokesčius, išlaikome pastatus, perkame aparatūrą. Už viską turime mokėti patys.

– Vis dėlto už šeimos gydytojo darbą priemokų neimate ir išgyvenate, juolab taip pelnėte ligonių pripažinimą?

– Pirminis lygis labai siauras, šeimos gydytojai turi gydyti pagrindines standartines ligas, o sudėtingiau sergančius pacientus nukreipia į antrinį ar tretinį lygį. Kad ir kur žmogus bus prisirašęs, paslaugų apimtis ta pati, bet privačiose klinikose ar šeimos gydytojų kabinetuose aplinka pacientui daug palankesnė. Tai vilioja žmones ir visai netiesa, kad privačiose klinikose prisirašę tik jauni žmonės, o valstybinėse – daug sergantieji, senukai. Tai įrodo statistika: prisirašiusiųjų prie valstybiniame sektoriuje dirbančių šeimos gydytojų amžiaus vidurkis – 38,22 metų, privačiame – 38,19. Pas mus niekas nerūšiuoja, kas kuo serga. Žmogus užpildo anketą, ir viskas. Neturime teisės neprirašyti.

– O jei ta privati klinika jau labai daug pacientų turi?

– Ieškome naujo gydytojo įdarbinti papildomu krūviu.

– Nepaleidžiate nė vieno paciento? Kiek už jį gaunate per metus iš ligonių kasų?

– Nors sveikatos apsaugos ministras paskelbė didelę sumą – apie 2,5 tūkst. litų, matyt, jis tikrai sumaišė skaičius. Iš tiesų už vieną prisirašiusį pacientą ligonių kasos bet kuriai gydymo įstaigai per metus sumoka 66 litus. Plius 11 litų už psichikos sveikatos priežiūrą. Tik už kūdikius iki vienų metų moka 347 litus. Vaikui augant ši suma mažėja.

– Galbūt privačiose klinikose dirbančių gydytojų atlyginimai yra didesni, jie labiau suinteresuoti išsaugoti pacientus?

– Atlyginimai priklauso nuo susitarimo, darbuotojo skatinimo ir kitų aplinkybių. Ir valstybinėse gydymo įstaigose yra daug gydytojų, kurie puikiai dirba, myli savo pacientus. Visur visko yra. Beje, pernai vasarą dalyvavau Seimo antikorupcijos komisijos posėdyje, kur buvo nagrinėjami per pusmetį gauti pacientų skundai dėl priemokų. Dėl privačių gydymo įstaigų skundų buvo vos keli, dėl valstybinių – keli šimtai.

– Mūsų visuomenei įprasta, kad privačiose gydymo įstaigose primokėti – normalu, o valstybinėje – nusikaltimas. O juk skiriasi tik gydymo įstaigos steigėjas.

– Jei pagal V.Andriukaitį Konstitucijoje įtvirtintas nemokamas gydymas valstybinėse gydymo įstaigose, tai ir piktinasi. Reikia suprasti, kad nemokamos medicinos nėra: už gydymą moka pats ligonis, draudimo kompanija ar valstybė.

– Galbūt žmonės labiau piktinasi valstybinėse gydymo įstaigose paplitusiomis nelegaliomis priemokomis, kurios tapo norma, vieša paslaptimi?

– Nebuvau ten, nemačiau. Privačios gydymo įstaigos pacientas už specialisto konsultaciją, tyrimus susimoka nustatytą kainą kasoje, gauna kvitą. Tos pajamos apskaitomos, nuo jų mokami mokesčiai valstybei. Aš savo klinikoje per 16 darbo urologu metų paciento pasiūlymą paimti vokelį gavau gal kokius penkis kartus, šampano, saldainių – gal 15 kartų. Kai sakai, kad neimsiu, nesupranta.

Valstybinėse gydymo įstaigose priemokos, kartais net tūkstantinės, paskęsta vokeliuose, ir viskas. Kurios geriau?

– O kodėl, jūsų nuomone, Lietuvoje nėra papildomo sveikatos draudimo, kuris įteisintų ir padengtų priemokas už pageidaujamas paslaugas?

– Tai lemia ir subjektyvios, ir objektyvios priežastys. Dėl pastarųjų – Lietuvos rinka per maža. Be to, yra tam tikrų struktūrų, kurios to nenori, nes pinigai byrės ne į tą kišenę.

– Kaip reformuotumėte sveikatos sistemą jūs – ne tik gydytojas, bet ir prityręs verslininkas, jei būtumėte sveikatos apsaugos ministras?

– Pirmiausia reikėtų susiskaičiuoti, kiek iš tikrųjų kainuoja kiekviena sveikatos priežiūros paslauga ir kiek reikia pinigų joms teikti. Tai pagrindas. Tuomet galima parinkti vieną iš daugelio sveikatos apsaugos finansavimo modelių, taip pat tęsti mūsų pradėtą restruktūrizavimo programą. Yra viena sąlyga: visos gydymo įstaigos turi gauti pinigus iš ligonių kasų tik už atliktą darbą, galbūt išskyrus universitetines. Taip vyktų tikra konkurencija tarp valstybinių gydymo įstaigų ir tarp jų bei privačių. Be to, iš pagrindų reikia keisti gydymo įstaigų vadybą. Tuomet pagerėtų medicinos paslaugų kokybė ir gerai dirbančių įstaigų ekonominė padėtis.

Kaip ką daryti, metodų yra daug. Europoje sveikatos sistema stiprinama, pasitelkiant privačias struktūras. Daug kur valstybė kooperuojasi su privačiu verslu ir statomos didelės ligoninės. Tuomet Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos naudojamos tik gydymo reikmėms, o pastatų savininkai rūpinasi ūkiu. Deja, mūsų vargšei Lietuvai investicijų į mediciną kažkodėl nereikia.

– Galbūt ministras taip ir ketina: uždraus priemokas ir pasitelks investuotojus iš užsienio?

– Koks užsienietis investuos dabar, kai grasinama viską keisti iš pagrindų? Juk užsienio kapitalo atstovai Lietuvoje privalo pasakyti: neaišku, kas bus. Investuotojai nelaukia, nueina į kitas šalis.

– Betgi jūsų privati klinika išaugo, išsiplėtė?

– Viskas vyksta labai iš lėto, mums jau 19 metų. Išaugome iš kreditų, o prie normalios sistemos jau seniai būtume pasiekę daug daugiau.

– Vis dėlto privačios gydymo įstaigos auga ir galbūt valstybinių sąskaita, nes jos stovi vietoje?

– Kodėl stovi vietoje? Pažiūrėkite, pavyzdžiui, kaip plečiasi Šilainių poliklinika. Tai priklauso nuo vadybos. Yra ligoninių, kurios beveik klesti. Klaipėdos jūrininkų ligoninėje sutaupyti milijonai litų. Reikia peržiūrėti, audituoti vadybą. O su viešaisiais pirkimais kas vyksta?! Pats Andrius Kubilius yra pasakęs, kad šioje srityje net 4 mlrd. litų nueina į šoną. Štai ten reikia tvarkyti. Vadyba turi būti, galų gale – ir sąžinė. Jei valstybė už suteiktas paslaugas sumoka 100 litų mums ir tiek pat – valstybinei gydymo įstaigai, pas mus jie panaudojami racionaliau.

Mokesčių inspekcija, ligonių kasos, kiti kontrolieriai mus tikrina daug dažniau nei valstybines gydymo įstaigas. Visos paslaugos ir jų įkainiai reglamentuoti, mokama į kasą. Ministrui turėtų rūpėti, kai valstybinėse gydymo įstaigose mokama už vienutę, kateterius ir kitas priemones, mokama į kišenę anesteziologams, chirurgams...

– Jei visi gydytojai gautų atlyginimą už kiekvieną ligonį, kaip yra dirbant privačiai, galbūt tai išvaduotų žmones nuo nelegalių priemokų?

– Ministras sako, kad jauno gydytojo atlyginimas turi būti truputį mažesnis už vidutinį, prityrusio – šiek tiek didesnis. Kaip gydytojui iš 2 tūkst. litų išgyventi, dirbti, neskaičiuojant valandų, nuvykti į kursus, stažuotę ir pan.? Pagaliau – būti oriam. Jei gydytojai per mėnesį gaus 2 tūkst. litų – emigruos masiškai, nes ten uždirba dešimt kartų daugiau, ir ims iš ligonių.

Šiemet įsigalios Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyva dėl teisės laisvai gydytis bet kurioje ES šalyje ir gauti apmokėjimą už paslaugas iš gimtosios šalies. Ar mūsų šalis už mus apmokės, kai ten medicinos paslaugų įkainiai daug kartų didesni? O, pavyzdžiui, vokiečiai ar kiti vakariečiai užplūs mūsų klinikas, nes pas mus pigu, o specialistai – puikūs.

– Ir mes eilėse pas gydytojus lauksime dar ilgiau...

– Taigi, kur didžiosios mūsų sveikatos sistemos problemos? Vien privačiose gydymo įstaigose? Ar ministras žino, kad neretai netgi skausmą kenčiantys ligoniai priėmimo skyriuose laukia valandų valandas, kol bus apžiūrėti, nežinodami, guldys į ligoninę, ar neguldys. Skambina draugams, pažįstamiems, turintiems pažįstamų gydytojų, šie – į ligoninę, ir tik tada pajuda reikalai.

– Kalbate apie labai skaudžius dalykus. Kur tuomet mūsų sąžinė?

– Piniginėje. Tik turėdama teisę rinktis gydytoją ir jį vertinant pagal atliktą darbą visuomenė gali pakeisti situaciją iš pagrindų.