Sveikatos apsaugos sistemos kaštams nuolat augant daugelyje pasaulio šalių kyla medikų judėjimai, kurie teigia, jog kartais sunkiai sergantiems ligoniams nereikia taikyti itin agresyvaus gydymo. Pasak medikų, pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams brangus ir itin agresyvus gydymas dažnai neduoda norimos naudos, o pacientas paskutinius gyvenimo mėnesius pasmerkiamas kančioms.

Naujai kylančių medikų judėjimų viena pagrindinių minčių – suteikti pacientams galimybę rinktis, netaikant agresyvaus gydymo, kuomet jis gali tik kelis mėnesius pratęsti žmogaus gyvenimą, bet ne nugalėti ligą.

Nauji judėjimai

Nauji medikų judėjimai pradėjo kurtis prieš maždaug trejus metus. Pirmieji buvo italai, vėliau sekė Šveicarija, Didžioji Britanija, JAV, Vokietija, Kanada. Nors tai ekonomiškai stiprios šalys, jos nuolat susiduria su augančiais sveikatos sistemos kaštais. Viena pagrindinių šių judėjimų minčių - suteikti pacientams galimybę rinktis ir kartu taupyti sveikatos apsaugos lėšas, netaikant agresyvaus gydymo, kuomet jis gali tik kelis mėnesius pratęsti žmogaus gyvenimą, bet ne nugalėti ligą. Medikų judėjimai buriasi į tarptautines bendruomenes bei rengia rekomendacijas, kokiais atvejais ir kokioms ligoms sergantiesiems būtų galima pritaikyti naująjį požiūrį.

Sveikatos technologijų atsiperkamumą vertinantys specialistai perspėja pastaruoju metu vis dažniau pasiduodame rinkai nei objektyvioms išvadoms. Didelę įtaką tam daro produktų gamintojai. Maža to, viena didžiausių problemų sveikatos sistemoje ta, jog nėra ilgalaikės strategijos, kokios technologijos reikalingos ir kokią naudą ar pridėtinę vertę jos sukurs.

Austrijos Liudviko Boltzmano sveikatos technologijų vertinimo instituto direktorė Claudia Wild sako, jog nepaisant visų moderniosios medicinos galimybių palengvinti kančias ir užkirsti kelią ankstyvai mirčiai, ji taip pat sukelia nemažai abiejų šių negandų. Daug medicininių intervencijų pasirodo turinčios nenumatytų ir neigiamų pasekmių, kurios dažnai kyla kaip geresnio gydymo paieškų rezultatas.

„Daugelyje šalių, ir mane tai džiugina, kyla gydytojų judėjimai, kaip, tarkime, Šveicarijoje „Smart medicine“ ar Italijoje „Slow medicine“, kurie pasisako už mažiau medicininių intervencijų sunkiai sergantiems pacientams. Kodėl? Tarkim, žmogus serga paskutinės stadijos vėžiu. Visi tyrimai rodo, kad jo gyvybės išgelbėti, tiksliau gydyti taip, kad žmogus pasveiktų, neįmanoma. Vienintelė galimybė – taikant agresyvų gydymą kelis mėnesius pratęsti jo gyvenimą. Tačiau kokia kaina? Šiuo atveju nekalbu tik apie piniginę išraišką, kuri išties įspūdinga, bet apie to paciento gyvenimo kokybę. Tačiau ar verta?“, – svarsto C.Wild.

Nelengva pripažinti

JAV gydytojas, vienas iš „Slow medicine“ šalininkų dr. Michael Finkelstein sako, kad gydytojams nelengva pripažinti, jog jie negali niekuo padėti pacientams. „Tai turbūt viena pagrindinių priežasčių, kodėl net ir beviltiškais atvejais medikai griebiasi itin agresyvaus, brangiai kainuojančio gydymo, vildamiesi, kad galbūt pavyks. Esu įsitikinęs, kad mažiau medicinos, įvairiausių intervencijų, vaistų tam tikrais atvejais yra geriau. Manote, tai – nežmoniška? O paversti žmogų daržove, prijungta prie dešimčių aparatų ir nuolat pumpuojant vaistus, yra geriau? Ypač, kai žinau, jog pabaiga bus tokia pati. Nesakau, kad visiems sunkiai segantiems ligoniams nereikia skirti jokio gydymo. Reikia, bet labai gerai apsvarstyto. Pavyzdžiui, pacientui kuriam diagnozuotas vėžys ir realiai niekuo nebegalima padėti, tik palengvinti jo skausmą nuskausminamaisiais, nebereikėtų taikyti jokių kitų agresyvių medicininių intervencijų. Tiesiog leiskim kartais pacientams pasidžiaugti keliais likusiais mėnesiniais. Jie galėtų dienas leisti namuose, kur būtų galima užtikrinti slaugos paslaugas visą parą, ar slaugos ligoninėse. Sutinku, kad tai taip pat būtų skiriamos lėšos iš sveikatos biudžeto, bet jų kaštai - kur kas mažesni, o pacientas, kas šiuo atveju būtų svarbiausia, turėtų galimybę rinktis“, – vardina dr. M. Finkelstein. 

Komentaras

Austrijos Liudviko Boltzmano sveikatos technologijų vertinimo instituto direktorė Claudia Wild:

- Viena didžiausių medikų klaidų, kad jie bando suteikti pacientams viltį, jog, kad ir kas bebūtų, jie pasveiks, nors kartais tai – nerealu. Manau, kad gydytojas ir pacientas turi daugiau kalbėtis. Paaiškinti visas gydymo galimybes ir laukiančias pasekmes. Prieš tardami žodžius galime dar šeštą kartą pritaikyti jums chemoterapijos kursą ir pratęsti jūsų gyvenimą dar kelis mėnesius, nepabijoti pasakyti, kokios pasekmės laukia po agresyvaus gydymo. Tuomet, manau, pacientai turės daugiau galimybių rinktis, mažės sveikatos sistemos kaštai, ir galbūt pereisime prie naujo požiūrio į mediciną, kad daugiau, nebūtinai geriau. Anksčiau ar vėliau jis turės keistis, nes net ir ekonomiškai turtingos šalys nebėra pajėgios išlaikyti savo sveikatos apsaugos sistemas.