Širdies stimuliatorių I. Katkienei teko keisti, kai po širdimi nešiojo kūdikį

Šiaulietė Ina Katkienė puikiai prisimena, kas įvyko prieš 30 metų. Pirmagimės dukros besilaukusią moterį ėmė varginti stiprus dusulys. Jai implantuotas primityvokas širdies stimuliatorius negebėjo pagreitinti pulso ir užtikrinti visavertės kraujotakos. Šį aparatuką teko skubiai keisti.

Pirmą implantavo trylikametei

Pirmasis širdies stimuliatorius nuolatos besišypsančiai 53-ejų I.Katkienei buvo implantuotas ankstyvoje paauglystėje. "Šiemet per Kalėdas bus lygiai 40 metų, kai aš gyvenu su širdies stimuliatoriumi. Per tą laiką gydytojai man jų pakeitė šešis", – skaičiuoja moteris.

Ji prisimena, kaip, sulaukus trylikos metų, staiga labai rimtai sustreikavo širdis. "Ėjau į mokyklą ir nugriuvau – nualpau. Tie alpimai per keletą dienų ne kartą pasikartojo. Kartą po jo man pamatavo pulsą – jis buvo vos 32 k/min. Šiauliuose gydytojai suprato, kad tai – dėl širdies veiklos sutrikimų, išsiuntė į Kauno klinikas. Diagnozavo įgimtą visišką širdies blokadą (elektros impulso plitimo – laidumo – širdyje sutrikimą – red. past.) – skilvelis nedirbo. Kai įdedamas stimuliatorius, jis pasiunčia elektros impulsą, skilvelis susitraukia – tada širdis dirba taip, kaip ir turėtų dirbti. Po trijų dienų, pirmąją Kalėdų dieną, Kauno klinikose man buvo atlikta širdies stimuliatoriaus implantavimo operacija. Buvau dar visai vaikas. Kai man pasakė, kad veža į operacinę, pasakiau: gerai, tik mamą įleiskite. Per operaciją, kuri atliekama taikant vietinę nejautrą, aš dar kartą nualpau. Operavo kardiochirurgas Petras Stirbys, operacijai vadovavo profesorius kardiochirurgas Jurgis Brėdikis. Stimuliatorių įdėjo tokį, kokį tais laikais turėjo, – rusišką", – prisiminė moteris.

Pasak jos, 1981 m., kai buvo atlikta operacija, kitokio, ne sovietinio, širdies stimuliatoriaus nebuvo galima tikėtis.

Mažytis degtukų dėžutės dydžio aparatukas jai tarnavo dvejus metus. Tuomet penkiolikametei buvo implantuotas kitas sovietinės gamybos širdies stimuliatorius. Problemos prasidėjo, kai šiaulietė, būdama 23-ejų, ėmė lauktis pirmagimės.

Fiksuotas pulsas nesikeitė

"Mano pirmieji du stimuliatoriai buvo su nustatytu fiksuotu pulsu, kuris niekada nesikeisdavo. Dabar vaikštant ar kitais atvejais, esant didesniam fiziniam krūviui, kai pulsas padažnėja natūraliai, padidėja ir stimuliatoriaus reguliuojamas pulsas. Nėštumo pabaigoje, kai pulsas paprastai padažnėja, mano, reguliuojamas stimuliatoriaus, liko toks pat. Man dažnai trūkdavo oro, imdavau dusti. Profesorius P.Stirbys pasakė, kad reikia keisti širdies stimuliatorių, kad reikėtų geresnio, ne rusiško. Tačiau tokį gauti buvo labai sudėtinga", – pasakojo I.Katkienė.

Moteris prisiminė, kad tokio stimuliatoriaus paieškos užtruko, kol P.Stirbiui kokybišką amerikietišką aparatuką pavyko gauti per labdarą. Tada laukta septintojo nėštumo mėnesio, kai, net jei dėl operacijos komplikacijų skubiai prireiktų cezario pjūvio ar įvyktų ankstyvas gimdymas, egzistuoja daug didesnė tikimybė, kad kūdikis išgyvens. Šiaulietė pasakojo labai bijojusi šios operacijos.

Širdies elektrostimuliatoriaus keitimo operacija Inai Katkienei 1991 m. buvo atlikta laukiantis dukros Marijos, mamą ir dukrą ir dabar sieja ypatingas ryšys.

"Aš ir dabar stimuliatoriaus keitimo operacijų labai bijau, bet tada buvau ypač įsibaiminusi. Kankino ir baimė dėl operacijos, ir baimė prarasti vaikelį. Ačiū Dievui, ačiū medikams, viskas praėjo gerai. Po tos operacijos parą negalėjau keltis, pykino, vėmiau ir nugarą labai skaudėjo, bet iš karto nustojo dusinti. Kai po operacijos truputį sustiprėjau, būdama aštuntą mėnesį nėščia, su tėvais traukiniu važiavau į Kijevą. Apie parą laiko teko važiuoti sausakimšu traukiniu. Kijeve mano stimuliatorių turėjo užprogramuoti, kad jis tinkamai veiktų. Grįžome laimingi", – 30 metų senumo įvykius prisiminė I.Katkienė.

Pirma, buvo akivaizdu, kad baterijos veiks limituotai ir, antra, stimuliatorių palankiausia pakeisti nauju likus bent dviem mėnesiams iki gimdymo.

Rugsėjo pradžioje, suėjus terminui, gimė dukrytė. "Operacijos neprireikė – pagimdžiau pati. Marija gimė nedidelė – 2,8 kg kūdikėlis", – vienintelio savo vaiko gimimą prisiminė pašnekovė.

Mamą su dukra ir dabar sieja ypač stiprus ryšys. Nors Marija gyvena Vilniuje, laisvalaikį jos dažnai leidžia kartu, nemažai keliauja.

Neseniai prireikė šešto

Širdies stimuliatorius moteriai pakeistas prieš tris savaites, gydymo įstaigoje ji tada praleido tris dienas. Tai jau šeštas toks aparatukas. "Pirmasis atlaikė tik dvejus metus ir keturis mėnesius. Antrasis vėl buvo rusiškas. Jis laikė aštuonerius metus. Tada – amerikietiškas, tarnavęs vienuolika metų. Dabar nuo po oda implantuojamo stimuliatoriaus iki skilvelio ir prieširdžio eina trys laidžiukai: pirmasis – nuo 1981 m., jau nebenaudojamas, kiti du – kokybiškesni, nuo vėlesnių laikų, naudojami ir dabar", – pasakojo I.Katkienė.

Visus jai implantuotus širdies stimuliatorius išsaugojusi šiauliškė pastebi, kad, laikui bėgant, šie aparatukai šiek tiek mažėja: ankstesnieji buvo 6 mm storio, dabar – tik 4 mm.

Ji sako išmokusi gyventi su širdies stimuliatoriumi, pasisaugoti. "Aš visada pagalvoju, kad, jei kas netyčia stipriau stuktelėtų į krūtinę, tas stimuliatorius galėtų išsijungti. Anksčiau, kai sausakimšais troleibusais tekdavo važinėti, visada laikydavau ranką ties ta vieta, kur stimuliatorius. Ir pliaže negulėdavau – ten taip pat būdavo neramu, kad kas su kamuoliu stipriai nepataikytų. Pirmąjį širdies stimuliatorių man dar beveik visai vaikui implantavo – pripratau saugotis. Gal, kai pusę amžiaus nugyvenusiam žmogui implantuoja, sunkiau priprasti, sunkiau išmokti saugotis. Gana aktyviai gyvenu. Namuose ir tvarkausi, ir verdu, bet užuolaidų nekabinu", – pasakojo moteris.

Buvau dar visai vaikas. Kai man pasakė, kad veža į operacinę, pasakiau: gerai, tik mamą įleiskite.

I.Katkienė iki šiol bendrauja su ją kelis kartus operavusiu gydytoju kardiochirurgu P.Stirbiu. Į pensiją išėjęs profesorius gerai prisimena atvejį, kai skubiai teko ieškoti naujo geresnio širdies stimuliatoriaus nėščiajai. "1991 m. pavasarį paaiškėjo, kad baigia išsekti širdies stimuliatoriaus baterijų energija, kurios dar gali pakakti geram pusmečiui. Pacientė laukėsi, o stimuliatorius savo primityvoka funkcija (negebantis pagreitinti širdies plakimo fizinio krūvio metu) negalėjo užtikrinti visavertės kraujotakos. Nėštumui persiritus į antrą termino pusę, pacientė dėl oro stokos ėmė sunkiau judėti, eidama dusdavo, nepakakdavo jėgų", – pasak profesoriaus, stimuliatorius generuodavo nustatyto dažnio impulsus, tad širdis plakdavo vienodu dažniu, pavyzdžiui, pacientei vaikštant, lipant laiptais ar miegant.

Medikai turėjo skubėti

Mediko teigimu, širdies stimuliatorių keisti nelaukiant, kol gims vaikelis, medikai nusprendė dėl dviejų priežasčių. "Pirma, buvo akivaizdu, kad baterijos veiks limituotai ir, antra, stimuliatorių palankiausia pakeisti nauju likus bent dviem mėnesiams iki gimdymo. Mat, pakeitus aparatą ir atlikus viršraktikaulinį pjūvį pavėluotai, galima sulaukti komplikacijų. Moteriai pradėjus žindyti kūdikį dėl mechaninių veiksnių (maitinant kūdikį, nutraukiant pieną) gali supūliuoti aplinkiniai audiniai. Jei taip nutiktų, tektų aparatą ir elektrodus pašalinti su visais to padariniais", – P.Stirbio žodžiais, ta pati problema, gal net aštresnė, būtų, jei chirurginė intervencija būtų atliekama jau prasidėjus žindymui.

"Pirma, buvo akivaizdu, kad baterijos veiks limituotai ir, antra, stimuliatorių palankiausia pakeisti nauju likus bent dviem mėnesiams iki gimdymo", – sako profesorius P. Stirblys. 

Laikas spaudė, o tinkamo stimuliatoriaus, kuris, šiauliškės nėštumui einant į pabaigą ir augant motinos ir vaiko audinių deguonies poreikiui, būtų tinkamas, nei Kauno klinikos, nei kita gydymo įstaiga Lietuvoje neturėjo. Neseniai nepriklausomybę atkūrusios valstybės iždas buvo pustuštis, medikai galėjo gelbėti pacientus tik naudodami sovietinės gamybos implantuojamų aparatukų varganą likutį. Vis dėlto profesoriui P.Stirbiui pasitaikė unikali galimybė pamėginti gauti tinkamą aparatuką iš gamintojo kaip labdarą. "Tuomet moderniausi stimuliatoriai buvo tie, kurie turėjo pulso dažnio prieaugio funkciją, įgalinančią padažninti pulsą proporcingai atliekamam fiziniam krūviui – tuomet pacientas jaučiasi gerai ir judėdamas, ir ilsėdamasis. Tai itin aktualu nėščiosioms, ypač nėštumo finaliniu laikotarpiu, kai vaisius įgyja maksimalų svorį. 1991 m. gegužę teko dalyvauti tarptautinėje širdies stimuliacijos konferencijoje Vašingtone, skaityti pranešimą sekcijoje, nagrinėjusioje temą "Regioniniai širdies elektrostimuliacijos ypatumai". Ten pranešėjai buvo iš vargingų pasaulio šalių, kurių problemos buvo beveik identiškos – implantuojamų stimuliatorių ir elektrodų stoka arba visiškas jų neturėjimas, jų gremėzdiškumas, nepriimtina kokybė, nes savo minimaliomis funkcijomis pacientams neužtikrindavo kasdienio gyvenimo kokybės ir pan.", – profesoriaus žodžiais, visi pranešėjai beveik vienodai nupiešė savas bėdas.

Aš ir dabar stimuliatoriaus keitimo operacijų labai bijau, bet tada buvau ypač įsibaiminusi. Kankino ir baimė dėl operacijos, ir baimė prarasti vaikelį.

Labdarą gavo Amerikoje

Konferencijos metu lankydamas parodą, kurioje buvo eksponuojama daug medicinos prietaisų, vienos įmonės paviljone P.Stirbys nedrąsiai užsiminė apie tai, kad būsimai mamai iš Lietuvos skubiai reikia kokybiško širdies stimuliatoriaus. Pasak profesoriaus, pasisekė – parodoje dalyvavo ir tos kompanijos viceprezidentas, iškart pažadėjęs padėti. Jau kitą dieną jis gavo paketą su "Legend" modelio implantuojamu elektrodu ir elektrostimuliatoriumi. "Paaiškėjo, kad tai buvo tuomet moderniausias aparatukas, turintis pulso dažnio adaptuojančią funkciją. Istorija išties su laiminga pabaiga – pacientei buvo pakeistas stimuliatorius nauju, kuris suteikė komfortą finaliniu nėštumo etapu. Paskutiniai du nėštumo mėnesiai buvo sklandūs, oro stygius, pacientei vaikštant, nevargino", – P.Stirbys pasidžiaugė, kad sklandus buvo ir gimdymas, gimė sveika dukrytė.

Jo teigimu, šiuo metu kardiologinė situacija visoje Lietuvoje visiškai kita, tiesiog nepalyginama su 1991 m. problemomis. "Dabar implantuojamų stimuliatorių Lietuvos ligoninės turi įvairių modelių, pritaikomų kiekvienam pacientui individualiai. Kokia vis dėlto pažanga – tai ne nueitas kelias, o šuolis. Įtampos, medicinos priemonių trūkumas (deficitas) pamažu išnyko, o kardiologinių implantuojamų elektroninių prietaisų kokybė ir funkcinės galimybės beveik pranoksta lūkesčius", – pastebėjo P.Stirbys.

Tačiau, pasak jo, prisiminti sunkumus ir iš jų mokytis – prasminga.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Alė

Alė portretas
Labai abi gražios ir laimingos mūsų medikai stebuklas valdžia turėtų juos labiau branginti vertinti

Anonimas

Anonimas portretas
Tai buvo labai malonus, geras savo profesijos žinovas profesorius P. Stirbys. Jis man stimuliatorių įdėjo 2006 metais po 12 metų antrąjį įdėjo Zabiela.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių