„Atsirado pilvo pūtimas, pradėjo kristi svoris. Iš pradžių galvojau, kad svoris krenta, nes laikausi dietos. Bet net ir nustojus jos laikytis, jis vis tiek krito. Apsilankiau pas šeimos gydytoją, kuris, atlikęs kraujo tyrimus, rekomendavo apsilankyti pas gydytoją chirurgą“, – pasakoja Joana. 

Siekiant nustatyti pilvo skausmo priežastį, Kauno klinikose moteriai atlikta pilvo echoskopija, kuri leido įtarti kasos vėžį. Galutinė diagnozė, tapusi dideliu iššūkiu iki šiol įprastą gyvenimą gyvenusiai pacientei, patvirtinta atlikus pilvo ir dubens kompiuterinę tomografiją bei biopsiją.

„Tyrimų rezultatuose pastebėjome kasos naviko išplitimą į šalia esančius limfmazgius, peraugimas į kepenų ir blužnies arterijas, – aiškino gydytoja onkologė chemoterapeutė Dainora Mačiulienė. – Aptarus daugiadalykiame gydytojų susirinkime pacientės būklę, pradėta agresyvi chemoterapija, tikintis, kad navikas sumažės ir bus galima taikyti chirurginį gydymą.“

Po alinančio, ilgiau nei pusę metų trukusio gydymo, liga šiek tiek atsitraukė. Įvertinus jauną pacientės amžių ir tai, kad pacientė neturi rizikos veiksnių, galinčių apsunkinti chirurginį gydymą, nuspręsta Joanai atlikti sudėtingą operaciją. Pasak abdominalinės chirurgijos gydytojo prof. Žilvino Dambrausko, dėl galimo naviko peraugimo į kepenų ir tulžies arterijas, pacientei atlikta išplėstinė kasos ir uodegos srities bei blužnies pašalinimo operacija, užtikrinant kraujotaką per natūralų šuntą iš mažesnės arterijos.

„Šios operacijos pabaigoje, Joanai pritaikyta ir hiperterminė intraperitoninė chemoterapija (HIPEC), kurios tikslas – sumažinti ligos progreso tikimybę ir sėkmingiau ilgesnį laiką kontroliuoti ligą, net ir pažengusią į pilvo ertmę, – pažymėjo prof. Ž. Dambrauskas. – Dažniausiai procedūra taikoma gydant virškinimo sistemos ar kiaušidžių navikus, peraugančius į vidaus organų paviršių ar net gretimus organus. Taip pat nustačius navikinius židinius pilvo ertmėje atokiau nuo pagrindinio pažeisto organo.“

Profesorius pridūrė, kad aukšta temperatūra ne tik veikia navikines ląsteles, bet ir didina jų jautrumą chemoterapijai. Taip pat aktyvinami imuninės sistemos procesai, pasitelkiant žmogaus gynybinius mechanizmus aktyviau kovoti su likusiomis navikinėmis ląstelėmis, kurios nematomos plika akimi.

„Tai, kad galime suleisti chemoterapiją į pilvo ertmėje cirkuliuojantį pašildytą tirpalą, leidžia gydytojams onkologams parinkti reikšmingai didesnes vaisto koncentracijas. Tokiu būdu užtikriname maksimalų gydomąjį poveikį su minimaliai sisteminiu toksiškumu“, – sakė prof. Ž. Dambrauskas.

Nors šis papildomas gydymo metodas ilgina operacijos trukmę, pacientų sveikimo laikotarpis dažniausiai vyksta sklandžiai.

„Visgi sudėtinga operacija bei chemoterapija išvargina, ilgiau jaučiamas bendras silpnumas, nuovargis, todėl dažnai prireikia didesnių paciento pastangų aktyviau judėti, derinti poilsio ir fizinės veiklos režimus, stebėti mitybą, – pastebėjo D. Mačiulienė. – Džiaugiamės, kad mūsų pacientė Joana iš lėto, bet ryžtingai stojosi ant kojų tam, kad greičiau pavyktų grįžti į įprastą gyvenimo ir darbo režimą. Jai tai puikiai pavyko.“

Joana tikina, kad šiuo metu jaučiasi daug stipresnė.

„Turiu pripažinti, kad pooperacinis laikotarpis buvo sunkus, neturėjau jėgų, bet rezultatai džiugina. Ligos požymių nebematyti, todėl nebereikia ir chemoterapijos, – šypsojosi ji. – Dėkoju visai gydytojų komandai, prof. Ž. Dambrauskui, D. Mačiulienei, Kepenų, kasos ir tulžies latakų chirurgijos skyriaus vadovui doc. Tomui Vanagui ir slaugytojoms už atsakingumą ir rūpestingą gydymą.“

D. Mačiulienė pridūrė, kad onkologinės ligos gydymas tampa vis labiau individualizuotas – ne tik parenkant sisteminį gydymą vaistais, tačiau ieškant ir pritaikant lokaliai pažengusių ligų gydymui chirurginius gydymo metodus, kuriems papildomai talkina ir lokali chemoterapija.

„Pagrindinis tenkantis uždavinys  gydytojams – paciento saugumas ir gydymo veiksmingumas – tampa vis labiau pasiekiamas net ir sunkiausiose situacijose“, – kalbėjo gydytoja onkologė chemoterapeutė.