Venerinės ligos niekur nedingo: gydytojai ragina neužsimiršti

„Tiems asmenims, kuriems šios ligos įtariamos, tyrimai turėtų būti nemokami. Kalbu apie tikslius molekulinius tyrimus, kurie padėtų laiku diagnozuoti labiausiai paplitusias lytiškai plintančias infekcijas, tokias kaip chlamidinė, mikoplazminė ar gonokokinė infekcijos“, – sako Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikos Uždegiminių ir užkrečiamųjų odos ligų sektoriaus vadovė gydytoja dermatovenerologė doc. Vesta Kučinskienė.

– Kokios yra pagrindinės lytiškai plintančios infekcijos (LPI)?

– Klasikinės LPI – tai venerinės ligos: sifilis, gonokokinė infekcija (gonorėja), trichomonozė, chlamidinė ir mikoplazminė infekcijos. Per lytinius santykius galima užsikrėsti ir ligomis, kurios nepriskiriamos prie venerinių ligų. Tai – užkrečiamasis moliuskas, gaktos utėlėtumas, niežai. Prie klasikinių venerinių ligų nepriskiriamos virusinės infekcijos ŽIV, AIDS, hepatitai B ir C, tačiau jos gali plisti per lytinius santykius. Užsikrėtus jomis, vyrauja ne lytinių, o kitų organų pažeidimai.

– Kiek paplitusios klasikinės LPI?

– Palyginti su COVID-19 pandemijos laikotarpiu, dabar sifilio atvejų vėl turime daugiau. Taip yra dėl to, kad pandemijos metu patekti pas gydytojus buvo sunkiau. Be to, reikia turėti omenyje, kad kartais esant šiai infekcijai nėra jokių simptomų. Dėl to kai kurie atvejai lieka nenustatyti. 2020 m. oficialus sergamumas sifiliu Lietuvoje  – du atvejai iš 100 tūkst. gyventojų. Tai – mažiausias sergamumas šia liga per visą dešimtmetį. Tai keturis kartus mažiau nei 2013–2015 m., kai šios ligos atvejų tekdavo aštuoni ar devyni atvejai 100 tūkst. gyventojų. Tačiau 2021 m., palyginti su 2020 m., sifilio vėl padaugėjo. Šios ligos oficialiąją statistiką žinome, nes sifilis yra viena iš registruojamų venerinių ligų. Taip pat registruojame kitų bakterinių LPI, t. y. gonokokinės ir chlamidinės infekcijų atvejus. Kitos lytiškai plintančios infekcijos neregistruojamos, jų paplitimą galime žinoti tik tais atvejais, jei atliekami epidemiologiniai tyrimai. Iš virusinių LPI registruojami ŽIV infekcijos ir AIDS ligos atvejai.

Chlamidinę ir gonokokinę infekcijas gali diagnozuoti ne tik dermatovenerologas, bet ir kiti specialistai, pvz. ginekologas arba urologas. Sifilį – tik dermatovenerologas, o ŽIV infekciją – dermatovenerologas, infektologas. Kurią nors iš šių lytiškai plintančių infekcijų diagnozavęs gydytojas turėtų apie tokį atvejį pranešti Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui (NVSC) – užpildyti epidemiologinį pranešimą.

Vesta Kučinskienė. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie šių ligų simptomai?

– Tipiški simptomai: išskyros iš lytinių organų, įvairūs išbėrimai, pvz., pūslelės, žaizdos, karpos, padidėja šalia lytinių organų esantys limfmazgiai. Išbėrimas gali būti ne tik lytinių organų srityje, bet ir liemens, delnų, padų odoje, burnos gleivinėje. Pastaruoju metu dažniausios besimptomės infekcijos nustatomos, jei pacientai atvyksta pasitikrinti profilaktiškai. Iš bakterinių LPI labiausiai pasaulyje paplitusi chlamidinė infekcija dažniausiai būna besimptomė – net iki 70 proc. užsikrėtusių moterų ir apie 50 proc. vyrų nejaučia jokių simptomų. Mikoplazminė infekcija taip pat dažniausiai yra besimptomė. Kai kuriuos atvejus padeda nustatyti profilaktinė nėščiųjų patikra dėl ŽIV infekcijos, sifilio. Šios ligos nustatomos remiantis laboratoriniais tyrimais.

– Jei LPI neturi jokių simptomų, gal žmogui ir nereikia sunerimti jomis užsikrėtus?

– Šios infekcijos nėra nekaltos, todėl jomis užsikrėtus ar įtarus, kad gali būti jomis užsikrėsta, reikia kreiptis į gydytojus. Lytiškai plintančios infekcijos gali ilgai nepasireikšti jokiais simptomais, tačiau vėliau atsiranda komplikacijų. Jeigu infekcija yra pažengusi toliau, liga gali pažeisti sąnarius, akis. Dėl komplikacijų gali būti pažeisti vidaus, reprodukcinės sistemos organai. Tai atsiliepia vaisingumui: pastojus dažni persileidimai, vargina dubens organų skausmas dėl uždegimo, atsiranda nevaisingumas.

Užleisto sifilio atveju pažeidžiama nervų sistema. Tuomet net ne pats pacientas, o jo artimieji kreipiasi į neurologą, psichiatrą. Pasitaiko sunkių, užleistų atvejų, kai mes, gydytojai, ne iš karto pagalvojame apie venerinę ligą, – pirmiausia galvojama apie kitas vidaus ligas. Ne veltui sakoma, kad sifilis yra didžiausias kitų ligų mėgdžiotojas. Būna, kad tik organizavus daugiadalykius konsiliumus, atlikus daug tyrimų surandamas kaltininkas – kažkada persirgta ir negydyta venerinė liga. Taip pasitaiko kardiosifilio, neurosifilio, akių sifilio atvejų. Tai atvejai, kai pažeidžiama rega, psichika, smarkiai išauga insulto rizika.

Laiku diagnozavus ir pradėjus gydyti LPI tokioms komplikacijoms užbėgama už akių.

– Kokių problemų kyla diagnozuojant LPI?

– Remiantis klinikiniais požymiais, šias ligas diagnozuoti sunku – juk jos dažniausiai būna besimptomės. Nesant simptomų, ligai patvirtinti būtina atlikti molekulinius tyrimus. Deja, šie tyrimai yra mokami tiek privačiose, tiek valstybinėse gydymo įstaigose – jie nekompensuojami iš privalomojo sveikatos draudimo (PSD) lėšų. Tai – dar viena priežastis, kodėl oficialūs užsikrėtusiųjų šiomis infekcijomis skaičiai Lietuvoje yra palyginti nedideli. Dėl to, kad šie tyrimai yra mokami, pacientai, ypač jauni ir be simptomų, ne visada linkę profilaktiškai tikrintis dėl LPI. Vis dėlto tiems asmenims, kuriems šios ligos įtariamos, tyrimai turėtų būti nemokami. Kalbu apie tikslius molekulinius tyrimus, kurie padėtų laiku diagnozuoti labiausiai paplitusias lytiškai plintančias infekcijas, tokias kaip chlamidinė, mikoplazminė ar gonokokinė  infekcijos, taip pat trichomonozė. Sifilis ir ŽIV diagnozuojamos atliekant nemokamus kraujo tyrimus, tačiau kitos minėtos infekcijos diagnozuojamos remiantis molekuliniais tyrimais. Jei šių tyrimų neatliekama, besimptomių LPI diagnozuoti ir gydymo skirti negalime.

Lytiškai plintančios infekcijos gali ilgai neturėti jokių simptomų, tačiau vėliau atsiranda komplikacijų.

– Kokie molekuliniai tyrimai atliekami LPI diagnozuoti?

– Dabar atliekami tikslūs nukleorūgščių amplifikacijos tyrimai. Tai molekuliniai tyrimai, grindžiami mikroorgamizmui specifinių genų sekų nustatymu. Atliekant juos, infekciją sukėlęs mikroorganizmas gali būti nustatomas iš neinvazinių mėginių, pvz., iš pirmos šlapimo porcijos. Moterys pačios gali paimti mėginį iš makšties, tačiau tyrimai būna tikslesni, kai gydytojas paima mėginį iš gimdos kaklelio.

Kaip minėjau, molekuliniai tyrimai mokami, tačiau patogu tai, kad vieno ėminio užtenka keliems sukėlėjams  ištirti. Paprastai tiriame dėl keturių klasikinių lytiškai plintančių infekcijų: chlamidinės, mikoplazminės, gonokokinės infekcijų ir trichomonozės.

– Kaip LPI gydomos? Ar galima sakyti, kad dabar jos yra tapusios lengvai pagydomos?

– Bakterinės LPI gydomos antibiotikais. Kartais užtenka vienkartinės vaisto dozės. Kai buvo išrastas penicilinas, efektyvesnio vaisto, skirto sifiliui gydyti, neatsirado. Virusinės LPI gydomos antivirusiniais vaistais. Jei nėra komplikacijų, šios ligos yra lengvai pagydomos. Kartais turime atlikti kontrolinius tyrimus, ar tikrai sukėlėjo organizme nebeliko. Ypač svarbus gydymo užtikrinimas sifilio atveju, todėl baigus gydymo antibiotikais kursą reikia, kad pacientas dar metus laiko lankytųsi pas dermatovenerologą ir atliktų tyrimus. Jei venerinės ligos komplikuojasi ir pažeidžiami vidaus organai, tuomet pagydyti sudėtinga. Infekciją sukėlusį mikroorganizmą vaistais galime sunaikinti, tačiau padarinių lieka.

– Kokie yra su šiomis ligomis susiję mitai?

– Sakyčiau, mitas, kad suaugęs žmogus LPI gali užsikrėsti dalydamasis su sergančiaisiais buities daiktais, rūkydamas tą pačią cigaretę, gerdamas iš tos pačios stiklinės ar lankydamasis viešuosiuose tualetuose. Teoriškai galimas šis plitimo kelias, tačiau literatūroje neradau aprašytų LPI buitinio plitimo klinikinių atvejų. Klasikinėmis LPI užsikrečiama per lytinius santykius.

– Kas geriausiai apsaugo nuo LPI?

– Barjerinės apsaugos priemonės (prezervatyvai ir pan.) apsaugo apie 98 proc. atvejų. Labai svarbu vengti atsitiktinių lytinių santykių. Kalbėdami konkrečiai apie apsaugos priemones, būtent barjerinę kontracepciją, ją rekomenduojame kaip patikimiausią. Ypač svarbu prezervatyvus naudoti analinių santykių metu. Šios srities gleivinė analinio sekso metu labai greitai pažeidžiama. Tiek bakterijos, tiek virusai per tokią gleivinę prasiskverbia ir patenka į organizmą žymiai greičiau. Dėl to analinio sekso metu atsiranda didesnė tikimybė užsikrėsti LPI.

– Ar asmenys, gyvenantys aktyvų lytinį gyvenimą, dėl LPI turėtų tikrintis profilaktiškai?

– Lytiškai aktyviems žmonėms kartą per metus patartina pasitikrinti profilaktiškai – atlikti tikslius molekulinius tyrimus.

Žmonės vis dar gėdijasi LPI, nes, vizito metu rinkdamas anamnezę, gydytojas kartais užduoda nepatogių klausimų. Tačiau pacientui atėjus pasitikrinti profilaktiškai mes tiesiog paprašome paciento pačiam paimti šlapimo mėginį, atliekame tyrimus, sulaukiame jų rezultatų ir tiems, kas neužsikrėtę, daugiau klausimų nebeturime. Esant teigiamiems tyrimų rezultatams, pacientą gydome, visada pakviečiame išsitirti ir lytinį partnerį ar partnerius.

Gleivinė analinio sekso metu labai greitai pažeidžiama. Dėl to atsiranda didesnė tikimybė užsikrėsti LPI.

– Venerinės ligos – tos, kurių bene labiausiai gėdijamasi. Tačiau galbūt požiūris keičiasi ir žmonės jau drąsiau kreipiasi į dermatovenerologus?

– Į mūsų srities specialistus dėl šių ligų dažniau kreipiasi vyrai. Pastaruoju metu jie iš tiesų kreipiasi drąsiau. Vis dėlto norėtųsi, kad jauni žmonės dėl šių ligų tikrintųsi aktyviau. Vyresni nei 16 metų amžiaus asmenys gali pasinaudoti ir anonimine paslauga, t. y. anonimiškai pasitikrinti dėl lytiškai plintančių infekcijų. Išsitirti dėl LPI šeimos gydytojo siuntimo nereikia.

– Koks yra šiomis ligomis sergančio žmogaus portretas?

– Tai jauni žmonės, vyrai iki 30 m. amžiaus ir moterys iki 25 m. Dėl sifilio, AIDS neretai kreipiasi ir vyresni vyrai. Chlamidinė, mikoplazminė ir gonokokinė infekcijos yra jaunų žmonių ligos, paplitusios ir tarp paauglių. Nors oficialūs sergančiųjų LPI skaičiai Lietuvoje žemi, tačiau atlikti epidemiologiniai tyrimai rodo, kad šios infekcijos yra paplitusios. Kauno mieste atliktame tyrime chlamidinė infekcija nustatyta net 7,3 proc. jaunų moterų ir šis paplitimas panašus kaip Vakarų Europos šalyse, kur oficialūs lytinių organų chlamidinės infekcijos sergamumo skaičiai yra dideli. Pagrindiniai LPI rizikos veiksniai – jaunas amžius, atsitiktiniai lytiniai santykiai, daug partnerių, dažnas jų keitimas, barjerinės kontracepcijos nenaudojimas. Kaip rodo PSO duomenys, sifilis yra dažniau paplitęs tarp homoseksualių vyrų, komercinio sekso darbuotojų moterų. Jis dažnai aptinkamas poroje su ŽIV infekcija, AIDS. Todėl, imdami kraujo mėginį ištirti žmogų dėl sifilio, visada patikriname ir dėl ŽIV.

– Jūsų patarimas – kaip lytiškai aktyviems žmonėms išlikti sveikiems?

– Pasikartosiu: vengti atsitiktinių lytinių santykių, naudoti barjerinę kontracepciją ir bent kartą per metus profilaktiškai pasitikrinti dėl LPI. Tikrintis verta, nes anksti diagnozuota liga daug lengviau pagydoma nei užleistais atvejais.