Nenuostabu, kad ieškome būdų sulėtinti tempą, teigė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras.
Švediška lagom filosofija siūlo laikytis saiko – ne per daug ir ne per mažai, o tiek, kiek pakanka.
Vis dažniau kalbame ir apie tai, kaip kasdienybėje skirti daugiau laiko santykiams ir tam, kas iš tiesų svarbu.
Šie klausimai kyla ir socialiniame darbe. Kaip suprasti žmogų, jei kiekvienam susitikimui lieka vis mažiau laiko? Kaip padėti, kai reikia ne tik išklausyti, bet ir užpildyti dokumentus, suderinti paslaugas, atsiskaityti už rezultatus?
Socialinio darbo tyrėja Vivienne Bozalek knygoje „Post-antropocentrinė socialinė veikla“ ragina permąstyti praktiką, kurioje greitis ir skaičiai kartais nustelbia patį žmogų.
Autorė kritikuoja pernelyg didelį dėmesį efektyvumui, kiekybei ir konkurencingumui, pabrėžia atidumą, smalsumą, pasitikėjimą ir santykių svarbą.
V. Bozalek patarimai aktualūs ne tik socialiniams darbuotojams. Jie gali padėti ir mums, kasdien bendraujant su kitais, mažiau skubėti teisti ir geriau suprasti vieniems kitus.
1. Sustok, išklausyk ir pastebėk
Kolega pastaruoju metu tapo tylesnis. Artimas žmogus vis dažniau atsisako susitikti. Pirmoji mintis gali būti paprasta: užsiėmęs, pavargęs, nenori bendrauti. Bet ar tikrai žinome, kad taip yra? Užuot iškart darę išvadas, paklauskime, kaip žmogus jaučiasi, ir leiskime jam atsakyti.
Svarbu: neskubėkime pasakoti apie savo patirtį, guosti ar siūlyti sprendimų dar neišklausę iki galo.
Socialiniame darbe atsisakymas priimti pagalbą irgi ne visada reiškia nenorą bendradarbiauti. Žmogus gali bijoti prarasti savarankiškumą arba būti anksčiau nusivylęs. Kartais tik išklausę suprantame, kas iš tiesų vyksta.
Pasitikėjimas neatsiranda vien todėl, kad pasiūlėme tinkamą sprendimą. Žmogus turi pajusti, kad jo klausomasi ir į jo nuomonę atsižvelgiama.
2. Klausk, o ne manyk, kad žinai
Kodėl žmogus atsisako dalyvauti bendroje veikloje? Gal nenori bendrauti.
O gal jam sunku girdėti triukšmingoje aplinkoje, nepatogu prašyti pavėžėti arba tiesiog nepatinka tokia veikla. Iš šalies ne visada matome, kas kitam trukdo.
Todėl, užuot spėlioję, klauskime: „kas tau šioje situacijoje sunkiausia?“ arba „kas padėtų?“.
Profesinė patirtis ir asmeninės žinios naudingos, tačiau jos nepaverčia mūsų kitų žmonių gyvenimo ekspertais. Žmogus geriausiai žino, ką pats patiria, nors kartais jam gali prireikti pagalbos ieškant atsakymo ar išeities. Tai galioja ir mums patiems.
Kai kas nors elgiasi kitaip, nei tikimės, lengva priklijuoti etiketę: tingi, nesistengia, nenori keistis.
Svarbu: neskubėkite su išankstine nuomone, pirmiausia pasidomėkite, kodėl žmogus taip elgiasi.
3. Ieškok sprendimo, kuris tinka konkrečiam žmogui
Patarimas „važiuok autobusu“ mažai padės žmogui, kuris sunkiai vaikšto, o raginimas apsilankyti bendruomenės centre – tam, kuris neturi kaip iki jo nuvykti. Prieš siūlydami sprendimą, pasidomėkime, kokios kliūtys trukdo. Gal žmogui reikia daugiau informacijos, gal pavėžėjimo, o gal kito būdo gauti pagalbą.
Tas pats galioja kasdienybėje. Tai, kas lengva mums, kitam gali būti sunkiai įveikiama. Todėl verta klausti ne „kodėl nepadarei?“, o „kas tau sutrukdė?“. Kartais užtenka pakeisti vieną sąlygą, kad žmogus galėtų padaryti tai, ko iš jo tikimės. Vienodas sprendimas dar nereiškia, kad visi žmonės turi vienodas galimybes juo pasinaudoti.
4. Padėk, bet neatimk galimybės veikti pačiam
Norėdami padėti, kartais viską padarome už kitą: paskambiname, užpildome dokumentus, priimame sprendimus. Kai situacija sudėtinga, tokia pagalba gali būti būtina.
Tačiau jei taip elgiamės nuolat, žmogui lieka vis mažiau galimybių pačiam spręsti savo reikalus.
Prieš perimdami užduotį, paklauskime: „ką galėtum padaryti pats, o kur reikėtų mano pagalbos?“. Gal žmogus gali paskambinti pats, jei padėsime pasiruošti pokalbiui. Gal jis gali pasirinkti iš kelių variantų, jei aiškiai juos paaiškinsime.
Socialiniame darbe svarbu ne tik suteikti pagalbą, bet ir padėti žmogui suprasti savo galimybes bei dalyvauti priimant sprendimus. Tai nereiškia palikti jį vieną su sunkumais. Tai reiškia padėti tiek, kiek reikia, bet ne daugiau, nei būtina. Kaip dažnai sakoma, geriau duoti meškerę ir išmokyti pačiam pasigauti žuvį, negu pateikti ją ant lėkštutės.
5. Neskubink pokyčių ir pastebėk mažus žingsnius
Įsivaizduokime žmogų, kuris ilgai nedrįso kreiptis pagalbos. Gali būti, kad šiandien jis dar nepasirengęs priimti siūlomos paslaugos, bet jau žino, kur kreiptis, kai apsispręs. Iš pirmo žvilgsnio, tai nedidelis žingsnis, tačiau jis gali būti svarbus.
Dažnai laukiame aiškaus rezultato: problema išspręsta, darbas atliktas, tikslas pasiektas. Tačiau pokyčiai prasideda ir tada, kai žmogus pirmą kartą išdrįsta paprašyti pagalbos, atvirai pasikalba su artimuoju ar pamėgina padaryti tai, ko anksčiau nedrįso.
Socialiniame darbe būtina vertinti rezultatus ir atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Tačiau svarbu matyti ne tik skaičius, bet ir tai, kas pasikeitė žmogaus gyvenime.
Žinoma, kai žmogui gresia pavojus, laukti negalima. Tačiau kitais atvejais verta palikti erdvės apsispręsti ir nepaversti pagalbos primetimu.
6. Žvelk plačiau
Jei žmogus negali nuvykti į darbą, ne visada kaltas motyvacijos trūkumas. Gal tiesiog nėra patogaus transporto? Jei senyvas žmogus retai išeina iš namų, gal jam nepakanka vien raginimo daugiau judėti – gal parduotuvė toli, o kaimynystėje nebėra su kuo pasikalbėti.
Žmonių gyvenimą veikia ne tik jų pasirinkimai, bet ir pajamos, sveikata, būstas, santykiai, paslaugų prieinamumas. Todėl, pamatę sunkumą, paklauskime ne tik „ką žmogus galėtų pakeisti?“, bet ir „kas jam trukdo?“.
Socialiniame darbe kartais tenka ne vien konsultuoti žmogų, bet ir ieškoti pagalbos kartu su kitomis įstaigomis, telkti bendruomenę ar šalinti kliūtis, dėl kurių žmogus negali pasinaudoti paslaugomis.
Panašiai ir kasdieniame gyvenime – ne visada užtenka paraginti kitą labiau stengtis. Kartais reikia pakeisti aplinkybes, kurios jam trukdo.
Mažiau skubėti nereiškia mažiau nuveikti
Taigi, anot Vivienne Bozalek, nuolat skubančiame pasaulyje verta prisiminti, kad efektyvumas ir greitis nėra tas pats. Lėtas socialinis darbas nereiškia, kad viską turime daryti lėtai ar atsisakyti rezultatų. Jis primena, kad skubėdami ne visada suprantame, ko žmogui iš tiesų reikia.
Kartais pernelyg greitai pasiūlome sprendimą, neišklausę iki galo, arba nusprendžiame už kitą, nors reikėtų padėti jam pačiam pasirinkti.
Žinoma, vien noro sustoti ir įsiklausyti nepakanka, kai darbo daug, o laiko ir žmonių trūksta. Todėl apie lėtą socialinį darbą svarbu kalbėti ir organizacijų lygmeniu.
Kaip planuojamas darbo krūvis? Ar darbuotojams lieka laiko pokalbiams ir sudėtingoms situacijoms aptarti? Ar jų darbo rezultatus vertiname tik pagal atliktų užduočių skaičių?
Atsakymai į šiuos klausimus gali padėti ieškoti būdų, kaip organizuoti darbą taip, kad jame liktų daugiau erdvės įsiklausymui, profesiniam apmąstymui ir prasmingiems pokyčiams.
Naujausi komentarai