Jis vairuoja juodą 7 klasės "BMW", rengiasi tamsiais "Armani" ir "Hugo Boss" drabužiais, o lankydamasis užsienyje būtinai užsuka į drabužių parduotuves. Rimantas Perveneckas, "Aprangos" grupės įkūrėjas ir ilgametis vadovas, kitame versle savęs neįsivaizduoja.

Vienu brangiausių vadovų Lietuvoje tituluojamas R.Pervenckas, kaip ir jo vadovaujama "Aprangos" grupė, pajuto sunkmetį. Nors šiuo metu grupė prekybos ploto valdo daugiau nei sočiais 2008-aisiais, apyvarta ir darbuotojų atlyginimai gerokai smuktelėjo. 2008 m. beveik milijoną litų uždirbęs R.Perveneckas tikina šiemet algos gausiantis perpus mažiau. Tačiau jo susižavėjimo drabužių verslu tai nė kiek nesumažino. Nuo pat 1992 m. įvykusio Valstybinės drabužių ir avalynės didmeninės prekybos bazės privatizavimo "Aprangai" vadovaujantis R.Perveneckas naujos profesinės veiklos nesidairo, mat svarbiausi darbai dar nenuveikti. Vienas bendrovės siekių – šturmuoti Baltarusiją.

– Atskleiskite, ar drabužių prekybos tinklai paseks automobilių pardavėjų pavyzdžiu ir atpigins aprangos prekes?

– Pastaruosius penkerius metus iki krizės drabužiai beveik nebrango. Statistikai visada stebėdavosi, nes drabužiai iš esmės buvo vienintelė prekių grupė, kur kainos neaugo. Pastaruoju metu vidutinės drabužių kainos smuktelėjo apie 5–6 proc. Tačiau ne dėl to, kad pardavėjai nuleido kainas.

Pirmiausia rinkoje buvo labai daug prekių, tad mažėjant vartojimui prekybininkai buvo priversti taikyti didžiules, net iki 80 proc. siekiančias nuolaidas arba išvežti prekes į išparduotuves. Be to, prekybininkai pradėjo pirkti iš gamintojų kur kas daugiau pigesnių modelių drabužių. Jie irgi nusprendė prisitaikyti prie esamos padėties ir šiek tiek nuleido produkcijos kainas. Taigi kainos, galima sakyti, šiek tiek reguliuojasi pačios. Tačiau daugiau koreguotis jos neturėtų.

– Kur jūs pats perkate drabužius?

– Apsiperku tik "Aprangos" parduotuvėse arba užsienyje. Ten randu tai, ko nebūna Lietuvoje. Iš konkurentų drabužių neperku (šypsosi).

– Koks jūsų mėgstamiausias prekės ženklas?

– Daugiausia dėviu "Emporio Armani", "Ermenegildo Zegnos", "Hugo Boss" drabužius. Užsienyje žvalgausi "D&G". Taip pat turiu vieną kitą "Giorgio Armani" daiktą, kurio Lietuvoje nerasi.

– Esate sakęs, kad drabužių verslas – jūsų gyvenimo būdas. Ar niekada negalvojote ieškoti naujų iššūkių profesinėje veikloje?

– Šeima dažnai mane kritikuoja dėl to, kad nuvažiavęs į bet kurį pasaulio miestą pirmiausia einu pasižvalgyti po drabužių parduotuves. Neslėpsiu, man tai – vienas įdomiausių objektų. Net slidinėjimo ar vasaros kurortuose visada randu laiko ir noro nueiti į parduotuvę. Tokia turbūt yra profesinė liga. Aš juk "Aprangai" vadovauju jau 20 metų, daugiau nieko nesu dirbęs. Mes šį verslą kūrėme nuo nulio, apie prekybą drabužiais nieko neišmanydami. Važinėjome, žiūrėjome, kaip dirba užsieniečiai, mokėmės.

Dabar, manau, jau žinome nemažai, bet vis tiek neįsivaizduoju įdomesnio verslo nei šis. Ką reiškia vien jau tai, kad dirbame su žinomiausių pasaulyje prekės ženklų atstovais, susitinkame su garsiausiais pasaulio dizaineriais.

Aišku, niekada nežinia, kur gali nuvesti likimas. Tiesa, visa mažmeninė prekyba panaši, tad manau, galėčiau vadovauti bet kuriai šios srities įmonei. Bet keisti darbą ir gyvenimo stilių jau kiek vėloka, nebesu jaunas vaikinas. Jei būčiau norėjęs išeiti, reikėjo tai padaryti prieš keletą metų.

– Ką apie jūsų gyvenimo būdą ir pomėgius sako šeimos nariai?

– Vaikai po parduotuves vaikščioti nemėgsta. Vienareikšmiškai (juokiasi). Turiu 23 metų dukrą ir 10 metų sūnų. Jis dar mažiukas – ketvirtokas. O dukra jau baigė Voriko universitetą Didžiojoje Britanijoje. Labai norėjau, kad ji sektų mano pėdomis ir grįžtų į drabužių verslą. Bet abejoju, ar taip nutiks. Nematau, kad vaikams patiktų tai, kas ir tėveliui. Aš noriu būti vienur, o jie – kitur.

– Ką dar, be vaikščiojimo po parduotuves, veikiate laisvalaikiu?

– Tiesą pasakius, to laisvalaikio ne tiek jau daug ir turiu. Darbo šeštą valandą tikrai niekada nebaigiu. Bet mėgstu slidinėti – stengiuosi bent du kartus per metus nuvykti kur nors į kalnus. Vasarą mėgstu plaukioti, kaitintis saulėje. Keliauti man jau nebeįdomu, nes daugelį pasaulio miestų esu aplankęs darbo reikalais. Mėgstu nueiti į kiną, teatrą, žiūrėti sporto renginių transliacijas, du kartus per savaitę žaidžiu bridžą.

– O kaip sekasi pačiai "Aprangai", ar sunkmetis smarkiai pakeitė įmonės planus? Dar 2008 m. esate sakęs, kad sunkmetis gilesnis, nei tikėjotės. Tačiau krizė tada dar tik kėlė galvą, 2009-ieji mažmeninei prekybai buvo kur kas sunkesni.

– Praėjusieji metai visiems buvo sunkūs, net maisto produktų pardavimas smuko apie 10 proc. Padėtis Lietuvos mažmeninės prekybos rinkoje yra tris kartus blogesnė nei bet kurioje kitoje Europos šalyje. Lietuvos prekybininkai susidūrė su didžiausiais iššūkiais, o blogiausia, kad mes neturime jokios patirties, su tokio masto ekonomikos reiškiniais Lietuva susiduria pirmą kartą savo istorijoje.

Prieš pusantrų metų niekas nesitikėjo, kad padėtis bus tokia, kokia yra dabar. Mūsų planuose pasaulinės krizės taip pat nebuvo. Praeitų metų pradžioje skaičiavome, kad mūsų apyvarta smuks apie 15 proc. Nukrito 23 proc. – nuo 509 mln. litų iki 393 mln. litų. Dėl to bėgant metams reikėjo sumažinti išlaidas 50 mln. litų. Tai nėra labai paprasta ir lengva. Juolab kad iki tol visi įmonės planai buvo kurti galvojant, kad ekonomika ir toliau augs. Taigi daug ką reikėjo pergalvoti.

Labai daug dėmesio skyrėme parduotuvių tinklui optimizuoti – pakeitėme dalį prekybos vietų, 6 parduotuves visiškai pertvarkėme, 13 – uždarėme, o 21 atidarėme. Tiek daug gal ir nereikėjo, tačiau jau anksčiau buvome pasirašę sutartis su į rinką ateinančiais naujais prekybos centrais. Vienaip ar kitaip, bendrą valdomų parduotuvių plotą šiek tiek padidinome. Bet apie 30–40 proc. mažinome darbuotojų atlyginimus. Mano paties atlyginimas sumažėjo kur kas daugiau nei 50 proc. Žmonių neatleidinėjome, bet nerealiai daug darbuotojų išėjo motinystės atostogų, o kadangi mūsų kolektyve daug moterų, tai pokyčius labai greitai pajutome.

Taip pat karpėme kai kurias planuotas investicijas, labai intensyviai derėjomės dėl patalpų nuomos kainų mažinimo. Su daugeliu patalpų savininkų susitarti pavyko.

– Bet ne su visais?

– Na, mes nestreikavome (pernai ne viename prekybos centre nuomininkai skelbė streikus ir kuriam laikui uždarė parduotuves, siekdami išsikovoti mažesnes patalpų nuomos kainas – red. past.). "Apranga" yra didelė bendrovė, rinkoje turime nemažai svorio – kai kuriuose prekybos centruose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje užimame beveik 50 proc. prekybos drabužiais rinkos. Tad su mumis bent jau šnekasi, smulkieji nuomotojai tokios malonės negavo.

Mes susitarėme beveik su visais nuomotojais, o ten, kur pasiekti norimo rezultato nepavyko, parduotuves uždarėme. Sunkiausia buvo derėtis su užsieniečiais, nes jų šalyse tokios krizės nėra ir jiems sunku suprasti, kodėl nuomos kainas staiga reikia mažinti 30 ar 40 proc. Vienaip ar kitaip, po ilgų diskusijų nuomos kainas iš viso susimažinome nuo maždaug 50 mln. litų iki 35 mln. litų per metus – gavome apie 15 mln. litų nuolaidų.

– O kaip sekasi tartis su bankais – kreditavimo jie nenutraukė, nepareikalavo grąžinti paskolų?

– Bankai sumažino pinigų kiekį tiek mums, tiek kitoms įmonėms. Visų paskolų tuoj pat grąžinti irgi niekas neprašo. Negaliu pasakyti, kad su SEB banku nesutariame, bet gana dažnai tenka eiti į banką ir ginčytis, įtikinėti juos. Dabar dėl visų sutarčių reikia derėtis – beveik kaip turguje (kavinėje, kur vyko interviu, pasirodžius SEB banko prezidento patarėjui Gitanui Nausėdai, vyrai mandagiai pasisveikina linktelėdami galvomis – red. past.).

Manau, po dvejų trejų metų paaiškės, kad bankai šį laikotarpį įvertino klaidingai. Dabar matome, kad prieš kelerius metus dalydami labai daug lengvai prieinamų kreditų bankai pridarė klaidų ir taip pagilino krizę. Tačiau po kokių poros metų, manau, jie supras, kad ir per šį laikotarpį ėmėsi per daug radikalių veiksmų, per daug sugriežtino kreditavimo sąlygas.

Visos su bankais pasirašytos sutartys buvo sudarytos ekonomikos klestėjimo laikotarpiu, tad daugelis jose įvardytų sąlygų neatitinka šių dienų realijų. Dėl to bankai dažnai reikalauja papildomo užstato ar grąžinti dalį skolos. Tačiau taip greitai stabdydami kreditavimą ir griežtindami sąlygas, jie ir iš normaliai veikiančių įmonių atima galimybę dirbti. Tokios bendrovės kol kas gal ir neturėtų pelno, bet po kokių trejų metų klestėtų. O dabar jos priverstos užsidaryti.

Aišku, prie dabartinės padėties Lietuvoje prisidėjo ir neprofesionalūs Vyriausybės sprendimai, ypač mokesčių klausimais. Drįstu sakyti, kad dabartinė valdžia apskritai yra viena nekompetentingiausių per visus 20 nepriklausomybės metų.

– Ar nebijote, kad sunkmečiu atsigaunantis dėvėtų drabužių verslas taps stipriu konkurentu?

– Net pačiais geriausiais laikais apie 40 proc. šalies gyventojų drabužius pirko būtent neorganizuotos prekybos rinkoje – turgavietėse ar dėvėtų drabužių parduotuvėse.

Nemanau, kad dabar organizuotos rinkos (prekybos tinklų ir pavienių parduotuvių) dalis radikaliai sumažėjo. Pačių naujausių duomenų neturiu, bet nepasakyčiau, kad per pastaruosius porą metų praradome daug klientų. Nėra taip, kad sumažėjus pajamoms žmonės staiga nusprendžia pirkti dėvėtus drabužius. Ne, jie tiesiog renkasi pigesnių prekės ženklų gaminius ar produktus. Juk ir "Hugo Boss" kostiumą galima nusipirkti tiek už 300 eurų (1035 litus), tiek už 600 eurų (2070 litų).

Įdomu, kad dar 2008 m. iš mūsų tinklo prabangos parduotuvių dingo didelė dalis tuomečių klientų. Jais buvo tapę nemažai staiga iškilusių verslininkų, kurie buvo įpratę lengvai gauti daug pinigų. Tai daugiausia smulkių nekilnojamojo turto įmonių vadovai ir spekuliantai. Tačiau vieną gražią dieną beveik visi jie dingo. Kita vertus, į tas pačias prabangos parduotuves atėjo nemažai klientų, kurie anksčiau pirkdavo dar kelis kartus brangesnius, išskirtinius, vardinius ar pagal užsakymą gamintus daiktus.

Beje, turgaviečių ir dėvėtų drabužių parduotuvių apyvartos irgi smuko apie 20–30 proc. Taigi visa rinka panašiai sumenko. Neorganizuotos prekybos nevertinčiau kaip stipraus konkurento. Jie visada buvo šalia ir toliau bus, bet valdomos rinkos dalys beveik nesikeičia. Labiau susirūpinti turbūt vertėtų dėl kito naujo reiškinio – į Lietuvos drabužių rinką veržiasi kinai. Kai kurie mūsų šaltiniai tvirtina, kad Kinijos vyriausybė net skiria dotacijas savo verslininkams, kad jie galėtų įsitvirtinti užsienio rinkose, taip pat ir Lietuvoje.

– Kada tikitės pagerėjimo?

– Priešingai nei šalies valdžia mes (verslininkai – red. past.) greito ekonomikos atsigavimo nesitikime. Nepažįstu nė vieno verslininko, kuris tikėtų ekonomistų prognozėmis. Manau, kad iki 2008 m. lygio sugrįšime ne anksčiau kaip 2012 m. Šiais metais mažmeninės prekybos rinka dar kris apie 10 proc., panašiu tempu mažės ir drabužių paklausa. Bet gal ir gerai – rinka išsivalys. Pavyzdžiui, Lietuvoje buvo per daug prabangos prekių parduotuvių, tad kai kurios jų bus priverstos užsidaryti. Persiskirstys vartotojai, galbūt atsiras daugiau pigesnių drabužių parduotuvių.

– Kokie yra artimiausi jūsų valdomos bendrovės planai?

– Artimiausius metu planuojame uždaryti dar 3 parduotuves. Ketvirtadalį ar net trečdalį dabar valdomo prekybos ploto teks atnaujinti, nes parduotuvės tinkamos naudoti apie penkerius šešerius metus, o paskui jas reikia renovuoti. Taigi teks paišlaidauti.

Kitą mėnesį Taline atidarysime "Hugo Boss" ir "Emporio Armani" parduotuves, galvojame įsigyti ir vieną kitą įmonę. Tikslių planų atskleisti negaliu, bet kiekvieną dieną gauname pasiūlymų pirkti vieną ar kitą bendrovę.

Dabar yra puiki proga plėstis. Kita vertus, kol nesibaigs krizė, mūsų plėtra bus labai santūri. Taip pat norėtume įsivažiuoti šalių kaimynių rinkose, ypač Baltarusijoje – tai didžiulė neatrasta šalis. Planų mes turime labai daug. Visada sakau, kad svarbiausi darbai dar nepadaryti.

"Aprangos" vizitinė kortelė

"Aprangos" grupė – tai drabužių, batų ir aksesuarų mažmeninės prekybos tinklas, užimantis 35 proc. Lietuvos drabužių parduotuvių rinkos. 2010 m. vasarį "Aprangos" grupė Baltijos šalyse valdė 109 parduotuvių tinklą: 74 – Lietuvoje, 29 – Latvijoje, 6 – Estijoje. "Aprangos" grupę sudaro pagrindinė įmonė "Apranga" ir 14 antrinių įmonių. Grupėje dirba apie 1,5 tūkst. darbuotojų.

"Aprangos" grupė plėtoja 5 skirtingų tipų parduotuvių tinklus ar atskiras parduotuves:

• "Zara" – franšizinės parduotuvės Baltijos šalyse;

• "Apranga" – drabužiai visai šeimai;

• "Aprangos galerija" ir "Moskito" Latvijoje – drabužiai jaunimui;

• "City" – drabužiai verslo žmonėms;

• prabangos drabužiai, avalynė, aksesuarai.

"Aprangos" grupės prekybos tinklo mažmeninė prekių apyvarta (su PVM) 2009 m. gruodį siekė 35,2 mln. litų ir buvo 21,4 proc. mažesnė nei 2008 m. gruodį.

Per visus 2009 m. "Aprangos" grupės parduotuvių tinklo apyvarta (su PVM) pasiekė 392,6 mln. litų ir buvo 22,9 proc. mažesnė nei 2008 m.

Vien Lietuvoje "Aprangos" grupės tinklo apyvarta pernai siekė 262 mln. litų – 23,7 proc. mažiau nei 2008 m., Latvijoje – 88,1 mln. litų (sumažėjo 26,6 proc.), Estijoje – 42,5 mln. litų (sumažėjo 7,1 proc.).

Šių metų sausį "Aprangos" grupės (trijose Baltijos šalyse) tinklo mažmeninė prekių apyvarta (su PVM) 2010 m. sausį sudarė 29,7 mln. litų – 23,1 proc. mažiau nei 2009 m. sausį.

Grynasis grupės nuostolis per 2009-ųjų devynis mėnesius siekė 14,5 mln. litų. Per tą patį 2008 m. laikotarpį bendrovė buvo uždirbusi 10,3 mln. litų pelno.

"Aprangos" akcijos kotiruojamos NASDAQ OMX Vilnius vertybinių popierių biržos Baltijos oficialiame prekybos sąraše. Kontrolinis "Aprangos" grupės akcijų paketas priklauso koncernui "MG Baltic".

"Aprangos" istorija

1945 m. įsteigta Valstybinė drabužių ir avalynės didmeninės prekybos bazė.

1992 m. Valstybinė didmeninės prekybos bazė pradeda užsiimti mažmenine prekyba drabužiais. Tais pačiais metais įmonė privatizuojama.

1993 m. įregistruojama akcinė prekybos bendrovė "Apranga" ir atidaroma to paties pavadinimo parduotuvė. Po privatizacijos bendrovė atsisakė didmeninės prekybos funkcijų ir ėmė plėsti nuosavą mažmeninės prekybos tinklą Lietuvoje.

1994 m. duris atveria "Aprangos salonas" – moderni drabužių parduotuvė, skirta verslo pasaulio atstovams.

1997 m. atidaroma pirmoji drabužių, skirtų jaunimui, parduotuvė "Aprangos galerija".

1999 m. atidaroma pirmoji "boutique" tipo parduotuvė "Mados linija".

2000 m. į "Aprangos" grupę įsilieja pirmoji Baltijos šalyse ispanų moteriškų drabužių prekybos tinklo parduotuvė "Mango".

2001 m. atidaroma pirmoji prestižinių vyriškų – "Hugo Boss" prekės ženklo – drabužių parduotuvė.

2002 m. parduotuvių grupė "Aprangos salonas" pakeičia pavadinimą į "City".

2003 m. atidaroma pirmoji "MaxMara" – vieno garsiausių Italijos prekės ženklų parduotuvė moterims. Taip pat žengti pirmieji žingsniai Latvijos rinkoje – atidarytos parduotuvės "Hugo Boss", "Betty Barclay", "City", "Apranga", "Jack&Jones Only" parduotuvės.

2004 m. atidaroma 11 naujų ar rekonstruotų parduotuvių. Tarp jų ir pirmoji Lietuvoje "Mexx" prekės ženklo parduotuvė. Gegužę su grupe "Inditex" pasirašyta franšizės sutartis, suteikianti teisę atidaryti parduotuves "Zara" Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Rugpjūtį žengti pirmieji žingsniai Estijoje – Taline atidaryta pirmoji parduotuvė "Zara" Baltijos šalyse. Rugpjūtį "Zara" atidaryta Rygoje. Čia taip pat atidaryta pirmoji Rytų Europoje parduotuvė "Emporio Armani". Lapkritį Vilniuje atidaryta pirmoji parduotuvė "Zara" Lietuvoje. Lapkritį perimtas prabangaus apatinio trikotažo "La Perla" verslas Lietuvoje.

2005 m. atidaroma dar 15 naujų ar rekonstruotų parduotuvių.

2006 m. atidaryta ar rekonstruota 19 parduotuvių. Metų pabaigoje "Aprangos" grupė valdė 65 parduotuvių tinklą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Bendras parduotuvių plotas siekė beveik 39 tūkst. kv. m. Atidarytos pirmosios parduotuvės "|Bershka" ir "Pull and Bear" Baltijos šalyse.

2007 m. įgyvendinta didžiausia "Aprangos" grupės veiklos istorijoje prekybos tinklo plėtros programa – atidarytos 25 naujos parduotuvės, 7 uždarytos ir 6 pertvarkytos. Valdomų parduotuvių skaičius padidėjo nuo 65 iki 83. Mažmeninio prekybos tinklo plėtrai 2007 m. "Aprangos" grupė skyrė 39 mln. litų.