– Pirmiausia, yra globali tendencija, kad maistas brangsta ir jau ne pirmi metai. Kita – geriausiai jaučiame, kas vyksta Lietuvoje. Galima konstatuoti, kad Lietuvoje maisto brangimas turi blogą tendenciją, nes išsiskiriame visos ES mastu. Vasarį buvo apie 16 proc., balandį – apie 22 proc. maisto infliacija. Tai didžiausia infliacija ES. Priežastys gali būti skirtingos ir jų ne viena.

– Ką galėtų padaryti ūkininkai, kad maistas būtų pigesnis?

– Tai ūkininkų pareiga. Kuo didinsime pasiūlą, tuo, tikėtina, suveiks pasiūlos-paklausos dėsnis ir maistas pigs. Ūkininkams reikia normalių konkurencinių sąlygų, kad galėtų konkuruoti rinkoje ir nepraprastų dalies, kurią dabar, deja, prarandame.

– Kokios rinkos norėtumėte ir lygiaverčių sąlygų? Ar kaimynai turi geresnes sąlygas?

– Lenkija yra didelė šalis ir rinka, kuri daro didžiausią spaudimą Lietuvos maisto rinkai. Jų politikai kitokie. Lietuva tik viena iš trijų šalių, kuri nutarė, kad nereikia taikyti PVM lengvatos maisto produktams. Žemės ūkio rėmimas Lenkijoje labai stiprus ir iš Europos atsigavimo fono, iš pačios šalies biudžeto, koreguojama vidinė mokestinė sistema, kad žemės ūkis būtų mažiau apmokestintas, palyginti su Lietuva.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kas dar galėtų turėti didelės įtakos maisto kainoms Lietuvoje?

– Žemės ūkis pasidarė kaip medis su viena gyva šaka – augalininkyste. Ji sudaro 70 proc. gamybos, kai po kolūkių buvo po lygiai – tiek gyvulininkystės, tiek augalininkystės. Dabar labai pavojinga, nes jei pavojingos sąlygos augalininkystės sektoriui, žemės ūkis globaliai tampa nekonkurencingas. Politika turėtų būti orientuota, kad medis būtų daugiašakis. Kiekviena šaka reikia rūpintis atskirai.

– Prasidėjus karui, prognozuojami sunkumai. Bet Lietuvoje bado niekada nebuvo. Mokame užsiauginti bulvių, turime stiprią pieno pramonę.

– Norėtųsi negąsdinti Lietuvos žmonių badu. Tai problema visame pasaulyje ir, deja, didėja. Todėl, kad pasaulyje badas, galima tikėtis didesnių pabėgėlių srautų. Lietuviams, kad nebūtų bado, reikia tik duonos ir stiklinės vandens. Bet ar to tikrai nori piliečiai? Jie nori sveiko maisto, kad jis būtų įperkamas ir nesudarytų pagrindinės šeimos išlaidų dalies. Nori ir toliau gyventi taip, kaip iki karo. Labiausiai pabrango importuotas maistas. Kai nėra kai kurių maisto produktų vidinės gamybos, tampame visiškai priklausomi nuo importo. Puikus pavyzdys druskos situacija. Vaisiais ir daržovėmis savo rinką aprūpiname tik apie 40 proc. Mūsų maži pajėgumai konkuruoti su išore. Net mūsų bulvės aprūpina tik 80 proc. rinkos.

– Kokia jūsų prognozė?

– Pabrango maistas, kurio trumpiausia maisto grandinė, pvz., pieno produktai. Duoną šiandien valgome tą, kurios žiemkenčiai buvo sėti 2020 m. Akivaizdu, kad 2020 m. savikaina buvo mažesnė. Ateityje kainos tik didės.