– Pradėkime nuo pavyzdžio. Vyrauja paradoksas, kad kartais tėvai, gaunantys mažesnes pajamas, gyvena geriau negu vidurinei klasei priskiriami jų vaikai.

– Na, gal toks retorinis klausimas: kada žmogus gyvena gerai? Tada, kai jo būtinieji poreikiai yra patenkinti, kai jis ir jo šeima yra sveiki ir kai jis jaučiasi finansiškai saugus. Finansiškai saugūs – natūraliai galvojame – vidurinės klasės atstovai – Lietuvoje šiuo metu, pagal Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizaciją, yra tie žmonės, kurie į rankas gauna nuo 930 iki maždaug 2 tūkst. ir kelių šimtų eurų atlyginimą. Tačiau mes puikiai suprantame, kad iš tokios sumos, kalbant apie tą mažiausią rėžį, išgyventi yra beveik neįmanoma. Įmanoma galbūt tik tuo atveju, jeigu gyvename nuosavame būste, jeigu neturime jokių įsipareigojimų bankui ir net galbūt neturime šeimos, nes vaikai reikalauja papildomų investicijų. Netgi ir didesnė suma – 2,2 tūkst. eurų – irgi skamba solidžiau tik tuo atveju, jeigu neturime didelių įsipareigojimų, jeigu mūsų vaikai nelanko privačių mokyklų, jeigu neturime automobilio lizingo, kitaip tariant, neturime didelių, svarbių finansinių įsipareigojimų. Tačiau apskritai vidurinė klasė yra žmonės, kurie jau viską kaip ir turi, jiems nereikia socialinių išmokų, jie jau yra užgyvenę finansinio kapitalo, turi kokių nors investicijų ir tai jiems leidžia jaustis finansiškai saugiau.

Freepik.com nuotr.

– Kalbant apie saugumą, turbūt labai svarbus faktorius yra tai, kaip apskritai mokame elgtis su pinigais. Jeigu gauni 2,2 tūkst. eurų – vidurinės klasės atlyginimo lubas, – nebūtinai mėnesio gale turėsi daugiau pinigų negu tas, kuris gauna 1,1 tūkst. eurų, ar ne?

– Čia yra labai įdomu, nes kone puse Lietuvos gyventojų gali save priskirti vidurinei klasei, bet tyrimai rodo, kad tai visiškai neparodo jų tikrosios finansinės padėties ir pajamų dydis nėra vienintelis rodiklis, pagal kurį turėtume vertinti, ar asmuo arba namų ūkis yra finansiškai saugus ir stabilus. Vakarų pasaulyje net yra toks terminas HENRY – „high earners, but not rich yet“, išvertus į lietuvių kalbą, – daug uždirba, tačiau dar nepraturtėjo. Mes ir kalbame būtent apie tą žmonių kategoriją, kurie daug uždirba, bet dar neturi sukaupę jokio kapitalo, neatsakingai elgiasi, galbūt yra priklausomi tik nuo vienos darbovietės ir susikuria sau labai didelių, bet nebūtinų išlaidų, kurios tampa įprastomis. Ir jie tikrai nėra finansiškai saugesni ar tvaresni kaip asmenų grupė, palyginti galbūt net su mūsų tėvais, kurie, kaip minėjau, yra taupesni, turi santaupų ir natūraliai yra tvaresnė mūsų visuomenės grupė. Bet, vėlgi, elgesys su pinigai turėtų būti kiekvieno mūsų galvoje, ir ką reikėtų daryti tokiu atveju, tai, pirmiausia, kreipti dėmesį į finansų valdymo higienos aspektus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai galima sakyti, kad augant pajamoms išauga ir poreikiai, kurie tas pajamas suvalgo?

– Be abejonės. Mes, kaip visuomenės grupės, labai dažnai norime atrodyti kaip vidurinė arba aukštesnioji klasė, tačiau jeigu mes tikrai norime priartėti prie Vakarų pasaulio, pirmiausia turėtume jaustis finansiškai saugūs. Apklausos rodo, kad kas trečias namų ūkis šiuo metu gyvena nuo algos iki algos, o tik 11 proc. Lietuvoje apklaustų žmonių sako, kad jaučiasi finansiškai saugūs. Ir tai yra įspūdingi skaičiai, kurie pasako, kad mes turime galvoti, kaip elgiamės su pinigais. Realiame pasaulyje yra daug pavyzdžių, kai žmonės uždirba daug, tačiau neatsakinga elgsena tiesiog lemia tai, kad žmonės bankrutuoja, ir atvirkščiai, turime begalę pavyzdžių, kai žmonės gauna šiek tiek mažesnes pajamas, tačiau žinodami, kaip teisingai jas nukreipti, skirstyti, kaip su jomis elgtis, sukaupia tikrai gana reikšmingą turto dalį.

– Sakote, 11 proc., arba kas dešimtas lietuvis, nėra užtikrintas ir nesijaučia saugus dėl savo finansinės padėties. Tačiau gal ne visi supranta, kas yra saugumas? Kokia suma arba kas apskritai yra saugumas kiekvienam žmogui?

– Vėlgi, tai yra gana individualaus požiūrio klausimas. Tačiau pirmiausia žmogus turi būti sukaupęs juodai dienai. Ir aš tikiu, kad dalis mūsų vidurinės klasės turi santaupų juodai dienai. Bet manau, kad reikėtų pradėti galvoti apie saugumą ne kaip apie didesnį atlyginimą, o kaip apie ilgalaikį, tvarų sprendimą, t. y. ir apie investavimą. Ne tik apie taupymą juodai dienai, bet ir apie investavimą arba tokį investavimą, kuris žmogui kurtų pasyvių pajamų srautą. Mūsų tėvų pavyzdys – nemaža dalis turi užgyvenę nekilnojamojo turto, kuris jiems kuria pasyvias pajamas, leidžiančias jaustis ir gyventi laisviau. Vėlgi, jie yra finansiškai tvaresnė žmonių grupė, atsparesnė bet kokiems finansiniams iššūkiams ar netikėtumams. Manau, puikus pavyzdys suprasti: jeigu turime 1 tūkst. eurų, investuojame kas mėnesį dar pridėdami po 100 eurų ir, sakykime, gauname 8 proc. metinę grąžą, tai po dešimties metų turime sukaupę 20 tūkst. eurų – 13 tūkst. yra mūsų įdėti, neišleisti, sutaupyti pinigai ir 7 tūkst. yra uždirbta grąža. Apie tokius sprendimus reikėtų galvoti, jie taptų tvaresne finansinės ateities pagrindo dalimi.