Jaunuolis iš JAV atliko tyrimą, kad, jei jo šalies vyriausybė savo spausdinamuose dokumentuose teksto šriftą pakeistų iš „Times New Roman“ į „Garamond“, per metus sutaupytų daugiau nei 230 mln. dolerių. Tačiau „Naujosios komunikacijos“ vyriausiasis redaktorius Adomas Rutkauskas mano, kad dar daugiau naudos būtų, jei visus dokumentus perkeltume į elektroninę erdvę.

„Įmonei perkėlus visus dokumentinius procesus į elektroninę erdvę, sutaupoma ne tik pinigų, bet ir laiko“, – interviu LRT radijo laidai „60 minučių“ tvirtina A. Rutkauskas.

– Ar tai nėra netikėta, kad šrifto pakeitimas gali nulemti tokius nemenkus nuostolius?

– Gal šrifto keitimas ir padėtų sutaupyti. Manau, kad reikėtų atlikti daugiau tyrimų. Bet, mano nuomone, judama net ne ta kryptimi. Savo nuožiūra siūlyčiau pradėti atsisakyti popieriaus, kaip informacijos laimenos nešėjo, ir judėti į elektroninę erdvę. Popierius yra pakankamai trapi laikmena, trumpaamžė, palyginus su elektronika, problematiška paieška. Sakyčiau, kad tokia kryptis turėtų būti naudingesnė ir efektyvesnė.

– Bet ar tai labai realu, kalbant ir apie Lietuvą, visas institucijas ir panašius dalykus?

– Taip, tai yra aktualu ir, kiek man žinoma, keletas įmonių (o tarp jų yra ir valstybinių įmonių) visus savo biurokratinius popierius perkelia į elektroninę erdvę. Tai, be abejo, vyksta palaipsniui ir nėra nemokamas dalykas, tai kainuoja. Bet tai vyksta.

– Kokie būna žmonių motyvai, renkantis vieną ar kitą šriftą, kodėl vienas ar kitas šriftas yra populiaresnis?

– Sakyčiau, kad žmonės yra gana konservatyvūs. Jie yra pripratę prie vieno šrifto, kuris jų yra mėgstamiausias. Vienas ar kitas šriftas pasirenkamas galbūt ir dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių.

– Galbūt tokį tyrimą būtų įdomu atlikti ir Lietuvoje? Galbūt ir mums tai būtų pasvarstymas – kiek spausdiname ir kiek sunaudojame išteklių, kiek mums tai kainuoja finansiškai?

– Na, manau, kad toks tyrimas jau pats kainuotų neadekvačiai daug, ir geriau tą sumą būtų investuoti į elektroninio formato tobulimą.

– Bet žmonės dažnai spausdina lapus, nes rankose maloniau laikyti popierių. Kiek svarbios emocijos? 

– Be abejo, emocinis fonas yra svarbus dalykas. Tai buvo pastebėta, kai pirmąkart pradėjo plisti elektroninės knygos, elektroninė spauda. Daugeliui ir dabar iš tikrųjų smagu liesti knygą, jausti jos kvapą ir t. t. Taip pat ir su dokumentais. Bet manau, kad elektroninio formato privalumai vis dėlto turėtų nusverti.

– Ką pastebite Lietuvoje, ar pereinama į dokumentų saugojimą elektroninėje erdvėje, ar vis dėlto šitoje srityje atsiliekame?

– Be abejo, tai vykdoma. Iš tikrųjų nežinau, kokiu mastu, bet galiu papasakoti apie vieną konkretų atvejį, apie vieną valstybinę įmonę, ką man pasakojo jos vadovas. Įmonei perkėlus visus dokumentinius procesus į elektroninę erdvę, sutaupoma ne tik pinigų, bet ir laiko. Tarkime, jei įmonė turi objektus visoje Lietuvoje ir į juos važinėti tenka važinėti dideliais atstumais, galima susidurti su tokia situacija, kad, sugedus kažkokiam įrenginiui, reikia taisyti, tada reikia susirinkti visus parašus, gauti detales, važiuoti atgal taisyti, keisti ir t.t. Pavertus viską į elektroninę formą, viskas išsisprendžia daug greičiau. Buvo paskaičiuota, kad sutaupoma daug benzino.

– O kaip dėl tokio dalyko patikimumo ir saugumo?

– Esu įsitikinęs, kad popierinė versija yra trapesnė. Laikui bėgant, popierius pūva, genda, jį naikina gaisrai ir t. t. Kalbant apie elektroninę versiją, vienas iš ilgaamžiškumo aspektų yra tas, kad informaciją galima dubliuoti, laikyti skirtinguose serveriuose, duomenų centruose. Šiems duomenų centrams, kuriuose saugoma informacija, net keliami reikalavimai, kad jie būtų dideliu atstumu, tarkime, šimtas mylių vienas nuo kito. Jei fiziškai vienas būtų pažeistas, kitas turėtų atsargines duomenų kopijas. O dėl virusų ir kitų panašių dalykų – be abejo, rizika egzistuoja, tačiau sistemos jau yra pakankamai gerai apsaugotos.