Anot advokato, bendra tendencija tokia, kad draudimo paslaugų vartotojai aktyviau gina savo teises. Kitaip tariant – daugėja teisminių ginčų tarp draudėjų ir apdraustųjų.

„Iš esmės išskirčiau du ginčų blokus. Pirmasis – ar nelaiminga atsitikimą pripažinti draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju įvykiu. Pavyzdžiui, žmogus turi draudimo sutartį, įsivaizduoja, kad yra apsidraudęs, nutinka kažkoks įvykis ir staiga paaiškėja, kad nuo to įvykio jis nėra apsidraudęs, todėl draudimo įmonė atsisako išmokėti draudimo išmoką. Tai pirmas ginčų blokas. Antras blokas – žalos dydis“, – vardija G. Blaškevičius.

Jo teigimu, ginčai dėl žalos dydžio yra daug paprastesni – įvykis pripažintas draudiminiu, tačiau šalys nesusitaria, kokio dydžio išmoka turi gauti apdraustasis.

„Priežastis, kodėl tokie ginčai kyla, galima apibendrinti vienu sakiniu – nekokybiškas draudimo paslaugos pardavimo ar įsigijimo procesas. Tai liečia tiek draudimo agentą, tiek žmogų, kuris perka draudimo paslaugą. Pavyzdžiui, draudimo brokeriai dažnai nepasivargina atskleisti draudimo išimčių, kurioms esant įvykis bus pripažintas nedraudiminiu“, – akcentuoja G. Blaškevičius.

Kaip teigia advokatas, kiekvieno draudimo liudijimo apačioje paprastai pateikiamos nuorodos į nuobodžias draudimo taisykles, kurias sudaro kelios dešimtys lapų ir kurių niekas neskaito.

„Niekas jų neskaito, bet tose taisyklėse yra skyriai, kur rašoma, kas nelaikoma draudžiamaisiais įvykiais. Draudimo brokeriai turi pareigą paaiškinti – „jūsų draudimas negalios, jei“. Bet jie to nepadaro. Kitas dalykas, iš apsidraudusiojo pusės, iš to žmogaus, kuris perka draudimo produktą, pusės, labai svarbu atskleisti draudimo brokeriui visą informaciją“, – pabrėžia advokatas.